Чак Паланик - Nematomi monstrai

— Jei turi spalinių, — tęsia tėvas, — jų patelės naktį keliauja gaubtine žarna iki analinės angos ir ten padeda kiaušinėlius. Jei įtari, kad turi kirmėlių, geriausiai prie analinės angos prispausti lipnios juostelės ir apžiūrėti ją pro didinamąjį stiklą. Kirmėlės būna ketvirtadalio colio ilgio.

Mama pradeda stabdyti:

— Bobai, gal jau užteks.

Tėvas pasilenkia prie manęs ir sako:

— Dešimt procentų šios šalies vyrų tave gali užkrėsti spalinėmis. Nepamiršk to.

Mano kojinėje vien prezervatyvai. Dėžutėse, auksiniuose folijos pakeliuose, ilgomis perforuotomis juostelėmis po šimtą, kad būtų paprasčiau atplėšti. Be prezervatyvų dar gavau prievartavimo atveju naudojamą švilpuką ir kišeninį ašarinių dujų flakonėlį. Jie ruošia mane blogiausiam. Bijau klausti, ar tai visos dovanos. Juk galėčiau gauti vibratorių, kad sėdėčiau namuose ir kiekvieną naktį juo celibatinčiausi. Arba seilinuką kunilingui. Maistinės plėvelės. Gumines pirštines.

Peris Komo dainuoja: „Kalėdoms nereikia nieko daugiau.“ Žvilgteliu į išsipūtusią, pilną dovanų Šeino kojinę ir klausiu:

— Nejaugi pirkote dovanų ir Šeinui?

Jei nupirko prezervatyvų, tai truputį per vėlai.

Tėvai susižvalgo ir tėvas sako mamai:

— Tu pasakyk.

— Kojinėje yra tai, ką tu nupirkai savo broliui, — sako ji. — Eik, pasižiūrėk.

Persikeliame ten, kur aš velniškai pasimetu.

Daugiau aiškumo. Daugiau priežasčių. Daugiau atsakymų.

Blykst.

Nukabinu Šeino kojinę nuo židinio atbrailos, o ji prikimšta gofruoto popieriaus.

— Ieškok giliau, — ragina tėvas.

Tarp popieriaus gniužulų randu užklijuotą voką.

— Atidaryk, — sako mama.

Voke randu atspausdintą laišką su žodžiais „Ačiū Tau“ lapo viršuje.

— Iš tiesų tai dovana abiems mūsų vaikams.

Negaliu patikėti tuo, ką skaitau.

— Užuot pirkę tau brangią dovaną, — aiškina mama, — tavo vardu paaukojome pinigų Pasaulio AIDS tyrimų centrui.

Kojinėje randu dar vieną voką.

— O čia, — sako tėvas, — yra Šeino dovana tau.

Oi, to jau tikrai per daug.

Peris Komo dainuoja: „Mačiau, kaip mama bučiavo Kalėdų Senį.“

Sakau:

— Tas mano nagingasis miręs brolis, koks jis rūpestingas. Jam tikrai nereikėjo taip vargintis. Gal pagaliau jau būtų laikas jam išbristi iš savęs neigimo ir nesusitaikymo ir pradėti būti tikrai mirusiam. Gal net reinkarnuotis, — sakau, — nemanau, kad mirusiajam sveika tiek apsimetinėti gyvu.

Viduje tiesiog verdu. Labiausiai šiais metais norėjau naujos Prada rankinės. Aš nekalta, kad kažkoks plaukų lako flakonas susprogo Šeinui į veidą. Bum, ir jis svirduliuoja namo, jo kakta jau juoduoja ir melsta. Ilga kelionė iki ligoninės, viena Šeino akis aklinai užtinusi, o veidas aplink ją tik pučiasi ir pučiasi, kraujagyslės po oda sproginėja ir kraujuoja. Šeinas nepratarė nė žodžio.

Aš nekalta, kad vos pamatę Šeino veidą, socialiniai darbuotojai lyg pakvaišę užgriuvo kaltinimais mano tėvą. Jie įtarė smurtą prieš vaikus. Nusikalstamą aplaidumą. Intervencija į šeimos gyvenimą. Aš dėl viso to nekalta. Policijos tyrimas. Pareigūnas apklausė mūsų kaimynus, mokyklos draugus, mokytojus, kol visi mane pažinoję žmonės su manimi ėmė elgtis lyg su maža, drąsia, nelaiminga mergyte.

Sėdžiu Kalėdų rytą su dovanomis, kuriomis pasidžiaugti reikalingas penis, ir niekas nežino netgi pusės visos istorijos.

Net pasibaigus policijos tyrimui ir neradus jokių įrodymų, mūsų šeima vis tiek liko sužlugdyta. Visi tebegalvoja, kad aš išmečiau tą plauku flakoną. Ir jei tai prasidėjo nuo manęs, tai esu dėl visko kalta. Dėl sprogimo. Dėl policijos. Dėl to, kad Šeinas pabėgo. Dėl jo mirties.

Bet tai nebuvo mano kaltė.

— Iš tiesų, — sakau, — jei Šeinas norėtų man padovanoti tikrą dovaną, jis prisikeltų iš mirusiųjų ir nupirktų man naują drabužių spintą, kurią yra man skolingas. Tai būtų tikrai laimingos Kalėdos. Už tai aš nuoširdžiai padėkočiau.

Tyla.

Ištraukiu antrąjį voką, o mama sako:

— Mes tave oficialiai įtraukėme...

— Tavo brolio vardu, — įsiterpia tėvas, — mes nupirkome tau narystę GiLTiB.

— Kur kur? — klausiu.

— Gėjų ir lesbiečių tėvų ir bičiulių draugijoje, — atsako mama.

Peris Komo dainuoja: „Šventes geriausia praleisti namuose.“

Tyla.

Mama atsistoja nuo kėdės ir išeidama sako:

— Bėgu, atnešiu tuos bananus. Mudu su tėvu norime būti tikri dėl tavo saugumo, todėl mums labai smalsu pamatyti, kaip tu išbandysi savo dovanas.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Persikeliame į vidurnaktį Evi namuose, kai užklumpu ketinantį mane nužudyti Setą Tomą.

Kadangi neturiu apatinio žandikaulio, mano gerklė baigiasi skyle, iš kurios karo liežuvis. Oda aplink skylę randuota, padengta ryškiais tamsiai raudonais guzais ir atrodo, tarsi būčiau dalyvavusi vyšnių pyragų valgymo konkurse. Jei leisčiau savo liežuviui tiesiog kaboti, matytųsi mano gomurys — rausvas, lygus, kaip krabo nugara — ir ant gomurio lyg pasaga kabanti mano likusių viršutinių dantų eilė. Yra laikas, kada būtinai nešioju vualį, ir laikas, kada manau, kad jis nereikalingas. Be to, pamačiusi vidurnaktį į Evi namus besilaužiantį Setą Tomą, aš apstulbstu.

Setas lipa didžiuliais sraigtiniais Evi namų laiptais ir pamato mane, vilkinčią satininį nėriniuotą persikų spalvos Evi peniuarą. Aš tarsi šaldytas kalakutas įsisukusi į persikų spalvos retro stiliaus Zsa Zsa chalatą. Rankogaliai ir chalato atlapai aptraukti stručio plunksnų migla, derančia su plunksnelėmis ant aukštakulnių šlepečių.

Setas sustingęs stovi ant didžiulių Evi namų laiptų, rankoje laiko Evi šešiolikos colių ilgio peilį mėsai. Setui ant galvos užtrauktos Evi korsetinės pėdkelnės. Setui prie veido glaudžiasi medvilninis higieninis pėdkelnių klynukas. Lyg kokios kokerspanielio ausys pėdkelnių kojos karo ant likusios nederančios, nudėvėtos jo kareiviškos aprangos.

O aš — lyg vizija. Leidžiuosi laiptais tiesiai peilio ašmenų link, žingsnis po žingsnio darau pauzes lyg šokėja kokiame nors Las Vegaso reviu.

Ak, kokia aš nepaprasta. Lyg deivės piešinys ant vien tik seksui naudojamos lovos baldakimo.

Setas stovi ir pirmą kartą gyvenime pagautas baimės žiūri į viršų, nes aš rankose gniaužiu Evi šautuvą. Buožė atremta į petį, o rankose gniaužiu vamzdį. Šautuvas nutaikytas tiesiai į medvilninį Evi Kotrel klynuką.

Stovime vienas priešais kitą Evi fojė. Ant grindų mėtosi išdaužti forminiai lauko durų stiklai, palubėje kabo austriško krištolo sietynas — tviskanti namo bižuterija. Dar fojė stovi mažytis prancūziškas Provanso stiliaus staliukas, išdažytas balta ir auksine spalvomis.

Ant staliuko stovi toks dramblio kaulu dekoruotas ūlialia telefonas, kokių didžiuliai lyg saksofonas auksiniai rageliai turi taip pat iš aukso padarytus laikiklius. Tarp skaičių mygtukų įtaisyta kamėja. Evi greičiausiai mano, kad tai yra labai elegantiška.

Peilį vis dar laikydamas priešais save, Setas sako:

— Aš neplanavau tavęs skriausti.

Aš toliau vis stabtelėdama laiptais žingsniuoju žemyn.

— Pasistenkime, kad šiandien čia niekas nenukentėtų, — sako jis man.

Tiesiog deja vu.

Lygiai taip pat Manusas Kelis manęs klausdavo, ar patyriau orgazmą. Na, ne šiais žodžiais, bet tokiu pat tonu.

Pro Evi klynuką Setas aiškinasi:

— Aš nieko nepadariau, tik permiegojau su Evi.

Tiesiog deja vu.