Чак Паланик - Nematomi monstrai

Taigi, Evi išvyksta į Kankuną Meksikoje, o aš, nuėjusi pasižiūrėti po jos lova, randu trisdešimt kažkelinto kalibro šautuvą su optiniu taikikliu. Spintoje kabo mano drabužių liekanos — visi ištampyti, mirtinai nukankinti kabo ant vielinių pakabų. Mirę.

Persikeliame į Evi lovą, kurioje aš guliu viena. Vidurnaktis. Vėjas kilnoja nėriniuotą miegamojo užuolaidą, o katė užšoka ant palangės norėdama pažiūrėti, kas įvažiavo į žvyruotą namo kiemą. Spindinčių žvaigždžių fone katė atsisuka į mane. Apačioje pasigirsta dūžtantis lango stiklas.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Persikeliame į paskutines Kalėdas prieš avariją, kai atvykau pas tėvus išvynioti dovanų. Šeima kaip ir kiekvienais metais papuošė tą pačią dirbtinę eglutę, kuri skleidžia karšto plastiko kvapą, jei per ilgai palieki įjungtas lemputes. Nuo to kvapo man visada įskausta galva, tarsi sergant gripu. Eglutė stebuklingai spindi, visa nukabinėta raudonomis ir auksinėmis dekoracijomis ir visada įsielektrinusiomis sidabrinėmis girliandomis, kurias vadina varvekliais. Ant viršūnės pasodintas vis tas pats žiurkiškas angelas guminės lėlės veidu. Židinio atbrailą dengia stiklo pluošto angelų plaukai, sukeliantys alerginę infekciją vos juos palieti. Grotuvas suka vis tą patį Perio Komo Kalėdų albumą. Tuo metu dar tebeturiu žandikaulį, todėl Kalėdinių giesmių dainavimas man nekelia didelių sunkumų.

Mano brolis Šeinas vis dar miręs, todėl bandau nesitikėti per daug dėmesio, tiktai paprastų, ramių Kalėdų. Mano mylimasis Manusas kaip tik tuo metu jau buvo pradėjęs psichuoti dėl savo darbo vietos policijoje, tad man labai norėjosi poros dienų ramybės. Mūsų šeima — aš, tėvas ir mama — pasikalbėję nutarėme nepirkti vieni kitiems brangių dovanų, tik visokias smulkmenėles, kad būtų kuo prikimšti kalėdinę kojinę.

Peris Komo dainuoja „Jau pradedame jausti Kalėdų dvasią“.

Mums abiems — man ir Šeinui — mama pasiuvo po raudoną veltinę kojinę ir pakabino jas ant židinio. Ant kojinių iš balto veltinio dailiai išsiuvinėti mūsų vardai. Kojinės išsipūtusios nuo dovanėlių. Kalėdų rytas, visi sėdime aplink eglutę. Tėvas išsitraukia kišeninį peiliuką dovanų juostelėms pjaustyti, o mama parodo mums popierinį pirkinių maišą ir sako:

— Kol situacija dar kontroliuojama, pranešu, kad vyniojamasis dovanų popierius keliauja į šį maišą. Prašom neprišiukšlinti namų.

Tėvas ir mama sėdi supamose kėdėse. Aš sėdžiu ant grindų, prie židinio ir kalėdinių kojinių. Ši kalėdinė scena mūsų šeimoje nesikeičia jau metų metus. Jiedu sėdi, geria kavą ir palinkę stebi, kaip reaguosiu į gautas dovanas. Aš sėdžiu ant grindų lyg indėnė sukryžiavusi kojas. Visi dar vilkime chalatus ar pižamas.

Peris Komo dainuoja: „Grįšiu Kalėdų namo“.

Pirmiausia iš kojinės ištraukiu mažytę pliušinę koalą, kuri savo spyruoklinėmis rankomis ir kojomis turi apsikabinti ir suspausti pieštuką. Štai kuo mane laiko tėvai. Mama paduoda man puodelį karšto šokolado, kurio paviršiuje plaukioja maži zefyriukai. Sakau jai:

— Ačiū.

Po mažąja koala guli dėžutė.

Tėvai sustingsta, pasilenkia virš kavos puodelių ir stebi mane.

Peris Komo dainuoja „Ateikite visi tikintieji“.

Toje dėžutėje — prezervatyvai.

Sėdėdamas šalia stebuklingos žibančios eglutės, tėvas sako:

— Mes nežinome, kiek partnerių tu turi per metus, bet norime, kad žaistum saugiai.

Įsikišu prezervatyvus į chalato kišenę ir žiūrėdama į tirpstančius zefyriukus sakau:

— Ačiū.

— Jie iš latekso, — sako mama, — su jais reikia naudoti tik vandens pagrindo lubrikantą. Aišku, jei tik tavo amžiuje reikalingas lubrikantas. Ne aliejuką, ne vazeliną, ar kokį nors losjoną, — aiškina ji. — Nepirkome tau prezervatyvų iš avies žarnų, nes juose yra mažytės poros, pro kurias gali prasiskverbti ŽIV virusas.

Kojinėje guli dar viena dėžutė. Joje — dar daugiau prezervatyvų. Ant dėžutės pažymėta spalva — kūno. Toks žymėjimas man atrodo beprasmis. Ant dėžutės dar parašyta bekvapiai ir beskoniai.

Beskoniai — beskonybė. Oi, apie beskonybę tikrai labai daug galėčiau papasakoti.

— Tyrimas, — sako tėvas, — telefoninė heteroseksualių žmonių apklausa, vykdyta miestuose, kuriuose labai paplitęs ŽIV, atskleidė, kad trisdešimt penki procentai žmonių jaučiasi nejaukiai pirkdami prezervatyvus.

O gauti juos iš Kalėdų Senio turbūt yra geriau? Sakau tėvams:

— Supratau.

— Ir tai ne vien AIDS, — antrina mama. — Dar yra gonorėja. Sifilis. Taip pat žmogaus papilomos virusas. Tos karputės ant lytinių organų. — Ji tęsia, — Tu juk žinai, kad prezervatyvą užmauti reikia iš karto, vos atsistojus peniui, tiesa?

Mama sako:

— Nemažai sumokėjau, bet visgi gavau bananų ne sezono metu, jei vis dėlto tau prireiktų pasitreniruoti.

O čia jau tikri spąstai. Jei atsakysiu „o taip, žinoma, visada raitoju gumeles ant ką tik atsistojusio penio“, tai tėvas man atskaitys „nebūk pasileidėlė“ paskaitą. Jei pasakysiu, kad nemoku, tada, be abejo, teks visą Kalėdų dieną praleisti maustant ant vaisių prezikus.

Tėvas sako:

— Yra daugybė ligų ir be AIDS. Pavyzdžiui, herpes pūslelinė, kurios simptomai — mažos skausmingos pūslelės ant lytinių organų.

Jis pažvelgia į mamą.

— Kūno skausmai, — priduria ji.

— Taip, skauda visą kūną, — sako tėvas, — ir pakyla karštis. Atsiranda išskyrų iš makšties. Skauda šlapintis.

Jis vėl žvilgteli į mamą.

Peris Komo dainuoja: „Kalėdų Senis atvyksta į miestą.“

Po antra prezervatyvų dėžute randu dar vieną prezervatyvų dėžutę. Jėzau, trijų dėžių man užteks iki menopauzės.

Kaip norėčiau, kad mano brolis dabar būtų gyvas. Tada galėčiau užmušti jį už tai, kad sugadino dar vienas Kalėdas. Peris Komo dainuoja: „Ant stogo nusileidžia elnias.“

— Dar yra hepatitas B, — sako mama ir, atsisukusi į tėvą, klausia. — Kokios dar ligos?

— Chlamidiozė, — atsako jis. — Ir limfogranuloma.

— Taip, — pritaria mama. — Ir gimdos kaklelio uždegimas, ir negonokokinė šlapimo takų infekcija.

Tėvas pasižiūri į mamą ir sako:

— Bet dažniausiai jas sukelia alergija lateksui arba spermicidiniam tepalui.

Mama gurkšteli kavos. Pažvelgia į savo rankas, laikančias puodelį, tada pakelia akis į mane.

— Tavo tėvas tik nori pasakyti, — sako ji, — kad mes suprantame, kiek klaidų pridarėme augindami tavo brolį. Dabar tik norime, kad tu būtum saugi.

Kojinėje randu ketvirtą prezervatyvų dėžutę. Peris Komo dainuoja „Giesmė pasigirdo lygiai vidurnaktį“. Ant pakuotės užrašyta: patikimi ir stiprūs net ir ilgos analinės sueities metu.

— Dar yra kirkšnies granuloma, — tęsia tėvas, — ir bakterinis makšties uždegimas. — Tada tyliai skaičiuodamas lenkia rankų pirštus ir priduria. — Dar odos moliuskas.

Vieni prezervatyvai balti. Kiti spalvoti. Kai kurie grublėti tarsi dantyti duonos peilio ašmenys. Kai kurie labai dideli. Kai kurie šviečia tamsoje. Visas šitas bjaurus reikalas iš dalies glosto mano širdį. Tėvai turbūt mano, kad esu velniškai populiari.

Peris Komo dainuoja „Ateik, ateik Emanueli“

— Nenorime tavęs gąsdinti, — sako mama, — bet tu juk jauna. Nesitikime, kad vakarus leisi namuose.

— O jei naktimis negali užmigti, — sako tėvas, — gali būti spalinukės.

Mama:

— Mes tiesiog nenorime, kad tau baigtųsi kaip broliui.

Brolis miręs, tačiau jo kojinė pilna dovanų ir galiu lažintis, kad ten ne prezikai. Jis miręs ir tikiu, kad dabar juokiasi net už pilvo susiėmęs.