Чак Паланик - Nematomi monstrai

— Šilko žoržetas, — taria Brendi.

Dar meta žėručių saują. Brendi sėdi priešais mane, ant kelių laikydama siuvimo reikmenų krepšelį. Mudvi užsirakinusios logopedės kabinete. Ant sienos kabo plakatas su kačiuku. Visa tai dabar dengia žvaigždėtas, švelnus ir ryškus šydas, visi aštrūs kampai pranyksta žaliai auksiniame filtre, pro kurį patenkanti fluorescentinė šviesa sprogsta į smulkius taškelius.

— Vualis, — sako Brendi, spalvotos šviesos ruoželiams slenkant manimi. — Turi atrodyti, lyg slėptum paslaptis. Jei jau ruošiesi eiti į atvirą pasaulį, panele Šv. Peišens, turi paslėpti nuo žmonių savo veidą.

— Gali keliauti į bet kurią pasaulio vietą, — tęsia Brendi.

Tiesiog negali žmonėms rodyti, kas iš tikrųjų esi.

— Gali gyventi visiškai paprastą, normalų gyvenimą, — sako ji.

Svarbu neprisileisti nieko per arti, kad neišaiškėtų tiesa.

— Trumpai tariant, — sako ji, — reikalingas vualis.

Brendi, šitokia kontrolės karalienė, niekada neklausia tikrojo mano vardo. To, kurį man davė tėvai. Panelė įsakinėtoja iš karto suteikia man naują vardą, naują praeitį. Sukuria man naują ateitį, kurioje daugiau nėra jokių ryšių, tik su ja, tik su jos kultu.

— Tavo vardas bus Deizi Šv. Peišens — sako ji. — Tu esi pradingusioji Šv. Peišens mados namų — tikrosios aukštosios mados salono — paveldėtoja. Šį sezoną jie pristato skrybėlių kolekciją. Skrybėlės su vualiais.

Klausiu jos:

— Jsfssjf ciacb sksi?

— Tavo gyslose teka prancūzų aristokratų kraujas, — atsako Brendi.

— Kvds aiask gklgfnv?

— Užaugai Paryžiuje ir lankei vienuolyno mokyklą, — sako Brendi.

Brendi Aleksander susikaupusi dirba stilistės darbą, iš rankinuko traukia rausvą tiulį, nėrinius, vąšeliu nertus papuošimus ir krauna juos man ant galvos.

Ji sako:

— Tau nereikia makiažo. Gali netgi nesiprausti. Geras vualis — tas pats, kaip veidrodiniai saulės akiniai, tik jis dengia visą galvą.

Geras vualis — tai lyg neitum iš namų, sako man Brendi. Esi atsiskyrusi. Neliečiama. Ji užmeta gelsvo permatomo šifono. Drapiruoja raudoną raštuotą nailoną. Šiame pasaulyje, kuriame dabar gyvename petys prie peties, kai visi vos puse akies žvilgtelėję jau žino viską apie tave, vualis bus lyg tamsintas tavo limuzino langas. Niekur neskelbiamas tavo veido numeris. Po geru vualiu gali būti bet kas. Kino žvaigždė. Šventoji. Geras vualis tarsi sako:

Mūsų niekas deramai nesupažindino.

Esi prizas už trečiųjų durelių.

Tu dama arba tigras.

Pasaulyje, kuriame niekas nebemoka saugoti paslapčių, vualis sako:

Ačiū, kad nelendate.

— Nesirūpink, — ramina Brendi, — žmonės patys susikurs trūkstamas detales. Taip pat, kaip apie Dievą.

Aš Brendi niekada nepasakojau, kad užaugau fermoje. Fermoje, kurioje buvo auginamos kiaulės. Deizi Šv. Peišens grįždavo iš mokyklos ir su broliu eidavo šerti kiaulių.

Daugiau namų ilgesio.

Blykst.

Daugiau nostalgiškų vaikystės troškimų.

Blykst.

Koks žodžio spindesys antonimas?

Brendi niekuomet nieko neklausė apie mano šeimą, ar jie gyvi, ar mirę, kodėl jie dabar kartu su manimi negriežia dantimis.

— Tavo tėvas ir motina — Rajeneiras ir Honorarija Šv. Peišensai — buvo nužudyti mados teroristų, — aiškina ji.

Pr. B. — Prieš Brendi, mano tėvas kiekvieną rudenį į turgų veždavo kiaules. Jis kiaurą vasarą važinėdavo sunkvežimiu su puspriekabe po Aidaho ir kitas šiaurės vakarų kraštines valstijas, sustodavo prie vakarykščių kepinių išparduotuvių, kuriose buvo pardavinėjami užkandžiai, vaisių pyragai, keksiukai su kremo įdarais, dirbtinės grietinėlės prišvirkšti biskvitiniai pyragaičiai, juodojo šokolado pyrago gabalai, aplipinti zefyrais ir apibarstyti rausvai dažytomis kokoso drožlėmis. Seni, niekieno nenupirkti gimtadieninio tortai. Sužiedėję tortai su užrašu „Sveikiname“. „Su motinos diena“. „Laimingos Valentino dienos“. Visus juos, sukrautus į lipnią krūvą arba įpakuotus polietileno plėvelėje, tėvas parveždavo namo. Sunkiausias darbas būdavo tuos tūkstančius pyragų išpakuoti ir sumesti kiaulėms.

Mano tėvo, apie kurį Brendi nieko nenorėjo girdėti, paslaptis buvo šerti kiaules pyragais porą savaičių iki išveš jas į turgų. Visokie saldėsiai nėra maistingi, tad kiaulės ryja juos be perstojo, kol penkių šimtų mylių spinduliu nelieka nė vieno pasibaigusio galiojimo pyrago.

Saldėsiai neturi skaidulų, todėl kiekvieną rudenį 140 kilogramų kiaulė į turgų keliaudavo su papildomais 40 kilogramų gaubtinėje žarnoje. Tėvas aukcione pralobdavo, o kiaulės vos pamačiusios skerdyklą, prikraudavo didžiulę cukringą šūdų krūvą.

Sakau:

— Ah hhala kalhehi.

— Ne, — atsako Brendi, iškelia pėdos ilgumo smilių, ant kurio sumauti šeši prabangūs vakariniai žiedai ir prispaudžia tą savo išpuoštą dešrelę man prie burnos kai tik pamato, kad bandau jai kažką pasakyti.

— Nesakyk nė žodžio, — taria Brendi. — Tu vis dar neatitrūkai nuo praeities. Niekas, ką kalbi, neturi prasmės.

Iš siuvimo krepšelio lyg burdama Brendi ištraukia baltos ir auksinės spalvos kaspiną, puoštą graikišku aukso ornamentu, ir užmeta jį man ant galvos.

Po dar vienu vualiu pasaulis atrodo dar toliau.

— Spėk, kaip jie nudažo auksinį ornamentą?

Šilkas toks plonas, kad mano kvėptelėjimas jį nupučia nuo veido. Medžiaga glaudžiasi prie mano blakstienų, jų nenulenkdama. Nejaučiu vualio netgi savo veido oda, į kurią sueina visi kūno nervai.

Brendi pasakoja, kad keturių penkių metų amžiaus vegetarų vaikų komanda Indijoje turi kiauras dienas sėdėti ant medinių suolelių ir pešioti milijardus auksinių siūlelių, kad liktų tik aukso dulkių ornamentas.

— Niekur nepamatysi vaiko, vyresnio nei dešimties metų, dirbančio šį darbą, — sako Brendi, — nes iki tol dauguma vaikų tiesiog apanka.

Brendi šilko kaspinas turbūt kokių šešių pėdų ilgio. Visi tie vaikučiai netekę regėjimo. Tiek brangių trapios vaikystės dienų praleista pešiojant šilko siūlelius.

Daugiau gailesčio.

Blykst.

Daugiau atjautos.

Blykst.

O, kad tik galėtų tuojau pat sudužti mano širdis.

Sakau:

— Vsvf sivs eiuvn sines.

Bet Brendi sako, kad viskas gerai. Ji tikrai nenori remti tų, kurie išnaudoja vaikus. Šitą šalį ji nusipirko per išpardavimą.

Įkalinta šilke, įsitaisiusi organzos ir žoržeto debesy, aš pajuntu, kad tai, jog negaliu savo problemomis pasidalinti su kitais, padaro mane abejingą jų bėdoms.

— Oi, tik tu nesijaudink, — sako Brendi, — dėmesio tau nestigs. Juk turi dinamitinį papų ir subinės ansamblį. Tiesiog tu su niekuo negali kalbėti.

Ji aiškina, kad žmonės nekenčia, kai ko nors nežino. Ypač vyrai negali nustygti neįkopę į kiekvieną kalną ir neįsmeigę vėliavos. Svarbu pažymėti savo teritoriją. Apšlapinti kiekvieną medį ir po to niekada nebepaskambinti.

— Po veliumu tu tapsi gundančia nepažįstamąja, — sako ji. — Daugelis vyrų kovos, kad tik su tavimi susipažintų. Kai kurie neigs, kad tu tikra, o kai kurie tiesiog nekreips į tave dėmesio.

Fanatikė. Ateiste. Agnostike.

Net jei žmogus su raiščiu ant akies, visada smalsu į jį pasižiūrėti. Patikrinti, ar jis neapsimetinėja. Arba užmesti akį į siaubą po raiščiu.

Fotografas mano galvoje sako:

Parodyk balsą.

Blykst.

Parodyk veidą.

Brendi pasiūlymas — mažos skrybėlaitės su vualiais. Ir didelės skrybėlės su vualiais. Siauros kaip katiliukai kepuraitės ir plokščios kaip blynas, tiuliu ir tinkleliu aptaisytos skrybėlaitės. Arba parašiutiniu šilku, arba sunkiu krepu, arba tankiu tinklu su pūkuotais bumbuliukais.