Чак Паланик - Nematomi monstrai

Tėvas atsikrenkščia.

— Guzikėli, — sako jis, — man atrodo, tavo mama norėjo pasakyti flečingas. Tai reiškia kalakuto pjaustymą ypatingai plonomis riekelėmis.

Tyla.

— O, — sakau, — na, atsiprašau.

Valgome toliau.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Nemanykite, kad pasakosiu tėvams apie avariją. Tarpmiestiniai telefoniniai ašarojimo protrūkiai su sriūbavimais apie šūvį ir ligoninės priimamąjį. Tai niekur nenuvestų. Kai tik galėjau, parašiau tėvams laišką, kad išvykstu į Kankuną Meksikoje fotografuotis Espre katalogui.

Pusė metų linksmybių, balto smėlio ir daugybė bandymų lūpomis ir šiaudeliu ištraukti citrinos skiltelę iš ilgakaklio meksikietiško alaus buteliuko. Vaikinai dievina, kai merginos taip daro. Niekaip negalėčiau pasakyti, kodėl taip yra.

Mano mama atrašo, kad dievina Espre drabužius. Ir teiraujasi, ar galėčiau jai gauti nuolaidą kalėdiniam užsakymui, jei jau būsiu jų kataloge.

Atleisk, mama. Atleisk, Dieve.

Mama atrašo: „Na, tada linkiu gražiai atrodyti. Myliu ir bučiuoju“.

Dažniausiai daug paprasčiau pasauliui nepranešti, jei kas negerai. Tėvai mane vadina Guzikėliu. Devynis mėnesius buvau guzas mamos pilve. Taigi Guzikėliu mane vadina dar nuo tada, kai nebuvau gimusi. Jie gyvena vos už poros valandų kelio nuo manęs, tačiau aš jų niekada neaplankau. Tiesiog jiems nebūtina žinoti apie kiekvieną plauką, nukritusį nuo mano galvos.

Viename laiške mama rašo:

„Apie tavo brolį bent jau žinome, ar jis gyvas, ar miręs.“

Mano miręs brolis, Pedikų miesto karalius. Visa ko pirmūnas. Buvo krepšinio karalius iki šešiolikos metų, kai tyrimas dėl streptokokinio faringito atskleidė gonorėją. Kiek save pamenu, visada jo nekenčiau.

„Nėra taip, kad tavęs nemylime“, — rašo mama viename laiške. — „Tiesiog mes to neparodome.“

Be to, isterija įmanoma tik prieš auditoriją. Pati turi žinoti, ko tau reikia, kad išgyventum. Žmonės tiesiog sukruš tave savo perdėtomis reakcijomis dėl tau nutikusių siaubingų dalykų. Iš pradžių ligoninės priimamojo darbuotojai. Tada klykianti pranciškonų vienuolė. Tada policininkai su ligoninės išrašu.

Persikelkite į savo kūdikystę, kai galite valgyti tik kūdikių maistelį. Kai svirduliuojate prie kavos stalelio. Tenka arba judėti ant kojų, panašių į Vienos dešreles, arba griūti. Ir pasiekę kavos stalelį atsitrenkiate savo didele ir minkšta kūdikiška galvele į aštrų kampą.

Nukrentate ir jergutėliau, kaip skauda. Bet nėra jokios tragedijos, kol neatbėgo mama ir tėtis.

Ak, mano mažyti, vargšas pirdūnėli.

Ir tik tada jūs pravirkstate.

Persikeliame, kai mes su Brendi ir Setu kylame į Kosmoso adatos dangoraižį Sietle, Vašingtone. Tai buvo pirmasis mūsų sustojimas kirtus Kanados sieną, išskyrus stabtelėjimus, kai bėgdavau Setui pirkti kavos — su grietinėle, cukrumi ir Climara — ir kokakolos — su dviguba doze Estrace, be ledo. Jau vienuolikta valanda vakaro, o Kosmoso adata užsidaro vidurnaktį. Setas aiškina, kad pasaulyje yra dviejų rūšių žmonės.

Princesė Aleksander pirmiausiai norėjo susirasti gražų viešbutį, kuriame kliento automobilį parkuoja darbuotojas, o vonios išklotos puošniomis plytelėmis. Dar turėtume spėti nusnūsti, kol ji eis į miestą pardavinėti vaistų.

— Jei dalyvautum televizijos žaidime, — dėsto Setas apie savo dvi žmonių rūšis. Jis jau išsuko iš greitkelio ir važiuoja per tamsių sandėlių rajoną, vis sukdamas Kosmoso adatos link. — Ir tame žaidime taptum laimėtoju, — tęsia jis, — ir galėtum rinktis tarp Broyhill svetainės baldų komplekto, kurio kaina trys tūkstančiai dolerių, arba dešimties dienų kelionės į Europą, kupiną senojo pasaulio žavesio.

Seto nuomone, daugelis pasirinktų svetainės baldus.

— Taip jau yra, kad žmonės už savo pastangas nori kažko apčiuopiamo, ką galėtų matyti ir kitiems parodyti, — aiškina jis. — Kaip ir faraonai su savo piramidėmis. Galėdami rinktis, retai kurie pasirinktų kelionę — net ir tie, kurie jau turi svetainės baldus savo namuose.

Sietlo centre beveik nėra mašinų, visi žmonės sėdi namuose ir žiūri televizorių, arba, jei tikėtume Dievu, patys transliuoja savo mažą realybės šou Dievui.

— Noriu jums parodyti, kur baigėsi ateitis, — sako Setas. — Noriu, kad būtume tie žmonės, kurie pasirenka kelionę.

Seto nuomone, ateitis baigėsi 1962 metais Pasaulinėje Sietlo prekybos mugėje. Viską, kas joje buvo pristatyta, mes turėjome paveldėti: žmogaus mėnulyje dešimtmetis. Mūsų stebuklingasis draugas asbestas. Atominės energijos ir naftos varomas Kosmoso amžius, kuriame gali aplankyti skraidančius Džetsonų šeimynėlės apartamentus, o po to vienabėgiu nulėkti į miesto centre vykstančią kepuraičių parodą Bon Marche parduotuvėje.

Beliko tik vilčių, mokslo, technologijų ir prabangos griuvėsiai:

Kosmoso adata.

Mokslo centras, jo nėriniuoti skliautai ir kybantys šviečiantys gaubliai.

Trumpa vienabėgio kelio atkarpėlė, dengta matiniu aliuminiu.

Taip turėjo rutuliotis šis pasaulis.

Nuvažiuokite ten. Pasidarykite ekskursiją, siūlo Setas. Jums plyš širdis, kai pamatysite, kad Kosmoso adata — Džetsonai ir jų robote tarnaitė Rouzi, skraidančios mašinos, lovos, rytais išspjaunančios miegalius lauk — atrodo lyg būtų užleista Flinstounams.

— Na žinot, — sako Setas, — Fredui ir Vilmai. Kurių šiukšliadėžė yra kiaulė, gyvenanti spintelėje po kriaukle. Kurių baldai pagaminti iš kaulų ir akmenų, o lempų gaubtai — iš tigro kailio. Vilma dulkes siurbia su mažu drambliuku ir valo jas nuo akmenų. Flinstounai savo vaikui davė vardą Rieduliukė.

O tai turėjo būti mūsų ateitis su skystu maistu ir raketiniu kuru, Styrofoam ir atostogų kompleksu mėnulyje, ir kepsniais, spaudžiamais iš tūtelės.

— Limonadas, — sako Setas, — ir pusryčiai su astronautais. O dabar žmonės dėvi sandalus, kuriuos patys pasigamino iš odos. Savo vaikams jie duoda Zilpos ir Zebulunos vardus iš Senojo Testamento. Lęšiai visiems atrodo didžiulė naujiena.

Setas šniurkšteli ir ranka nusibraukia ašaras. Visa tai nuo Estrace. Turbūt jau prasidėjo priešmenstruacinis sindromas.

— Žmonės, kurie dabar lankosi Kosmoso adatoje, — pasakoja jis, — namuose palieka mirkti lęšius ir vaikšto po ateities griuvėsius kaip barbarai po senovės Graikijos liekanas, manydami, kad visa tai pastatė dievai.

Setas pastato mūsų automobilį šalia vienos iš trijų didžiulių plieninių Kosmoso adatos kojų. Išlipame ir žiūrime aukštyn į tas kojas’, tįstančias į Kosmoso adatą — besisukantį restoraną ir apžvalgos aikštelę virš jo. O virš aikštelės — tik žvaigždės.

Persikeliame į tą liūdną akimirką, kai nusipirkę bilietus lipame į stiklinį liftą, sliuogiantį Kosmoso adatos šerdimi. Lyg kiltume stikliniu go - go šokėjų narvu į kosmoso diskoteką kažkur ten žvaigždėse. Kildama užsinoriu pasiklausyti hipoalergeninės, žmogaus rankų nepaliestos Telestar muzikos. Bet ko, sugeneruoto kompiuteriu ir atlikto Moog sintezatoriumi. Noriu šokti pašėlusį 60-ųjų frūgą pusiaukelėje į mėnulį lėktuve-diskotekoje, kur kieti bičai ir panos šoka „bulvių košės“ šokį nesvarumo būsenoje ir valgo gardžias rožines tabletes.

Aš to žiauriai noriu.

Papasakoju apie tai Brendi Aleksander ir ji, stryktelėjusi prie lifto langų, pradeda šokti frūgą nepaisant to, kad šokti frūgą taip greitai kylančiame lifte yra tas pats, kaip tai daryti Marse, kur sunkio jėga tave tikrai paverstų prastu 360 kilogramų svorio šokėju.