Чак Паланик - Nematomi monstrai

— Pats nuobodžiausias dalykas pasaulyje, — teigia Brendi, — yra nuogumas.

Jos nuomone, antras nuobodžiausias dalykas yra sąžiningumas.

— Įsivaizduok, kad vualis skirtas paerzinti. Tarsi apatinis trikotažas veidui, — sako ji. — Erotiškas peniuaras, po kuriuo slepi savo tapatybę.

Trečias nuobodžiausias dalykas pasaulyje yra tavo apgailėtina praeitis. Todėl Brendi manęs niekada nieko neklausia. Mes vis susitinkame logopedės kabinete ir ji, alfa kalė-buldozeris, pasakoja viską, ką man reikia apie save žinoti.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Persikeliame, kai Sietle Brendi Aleksander apkamšo mane lovoje. Šiandien — Kosmoso adatos naktis, naktis, kurioje nėra ateities. Brendi savo kojas ir smėlio laikrodžio formos liemenį apsukusi ilgu juodu tiuliu. Juodas šydas gaubia kaštoninius plaukus ir torpedines krūtis. Ji, visa žibanti, atrodo kaip bandomasis vasaros nakties dangaus modelis.

Visas tiulis nusagstytas mažyčiais netikrais briliantais. Bet ne tais plastmasiniais, kuriuos štampuoja Kalkutos fabrikuose, o tikro Austrijos krištolo, elfų šlifuoto Juodajame miške. Aukščiausios prabos karalienės veidas lyg mėnulis nakties danguje pasilenkia, pabučiuoja ir palinki man labos nakties. Viešbučio kambarys tamsus, tačiau lovūgalyje šviečia įjungtas televizorius, kurio apšviesti įvairiomis spalvomis žybčioja rankų darbo briliantai.

Setas teisus, televizija tikrai paverčia mane Dievu. Galiu stebėti kieno noriu gyvenimus, ir jie kas valandą vis kitokie. Tikrame gyvenime ne visada viskas taip paprasta.

— Visada tave mylėsiu, — taria nakties dangaus karalienė, ir aš žinau, kokį atviruką ji rado.

Viešbučio patalynė visai tokia pati kaip ligoninėje. Jau tūkstantį mylių mes kartu, o dideli Brendi pirštai vis dar kamšo antklodę po ta vieta, kur turėtų būti mano smakras. Užėję į tamsų skersgatvį pirkti narkotikų, go- go vaikinai ir merginos tikrai nenudžiugtų pamatę mano veidą.

Brendi sako:

— Grįšime, kai tik viską išparduosime.

Tarpduryje matau Seto siluetą. Iš mano perspektyvos jis atrodo lyg koks superherojus ryškiai žalių, pilkų ir rausvų tropinių lapų tapeto fone. Juodos odos Seto paltas aptempia jo liemenį, nuo juosmens krinta žemyn ir atrodo kaip herojaus apsiaustas.

Ir galbūt jis neapsimetinėja bučiuodamas karališkąją Brendi Aleksander subinę. Galbūt jie yra tikri įsimylėjėliai, kai manęs nėra šalia. Tai būtų ne pirmas kartas, kai jį prarandu.

Veidą gaubiantis juodas veliumas man pažeria neblogų spalvinių siurprizų. Oda aplink plumbagio spalvos lūpas per daug rožinė, o akyse pernelyg daug baklažano atspalvio. Dabar net šios spalvos pernelyg rėžia akį, jos per ryškios, per sodrios. Šiurpios. Animacinių filmų spalvos. Tik lėlės Barbės turi tokią rožinę odą kaip kūno spalvos pleistras. Mėsos spalva. Pernelyg baklažaninės akys, pernelyg ryškiai Rūsty Rose skaistalais nutepti skruostikauliai. Nieko nepaliekama vaizduotei.

Gal vaikinai to ir ieško. Aš tetrokštu, kad Brendi išeitų.

Trokštu Seto diržo sau ant kaklo. Jo pirštų savo burnoje. Noriu, kad jo rankos praskėstų mano kojas ir drėgni jo pirštai landžiotų mano viduje.

— Jei norėsi ką nors paskaityti, — siūlo Brendi, — mano kambaryje yra panelės Ronos Baret knyga. Galiu atnešti.

Noriu, kad Setas savo neskusta barzda mane taip nubrozdintų, jog perštėtų šlapinantis.

Setas ragina:

— Ar jau eini?

Žiedais apnarstyta ranka numeta distancinio valdymo pultelį ant lovos.

— Princesių princese, — sako Setas. — Taip ir rytas tuoj ateis.

Dar trokštu, kad Setas mirtų. Ne šiaip sau mirtų — noriu, kad jis išstorėtų ir išpamptų nuo vandens, noriu, kad jaustųsi nesaugus ir pernelyg jausmingas. Jei Setas manęs netrokšta, noriu ir pati jo netrokšti.

— Jei atvyktų policija ar dar kas atsitiktų, — perspėja mane mėnulis, — visi pinigai kosmetikos krepšelyje.

Tas, kurį myliu, jau išėjo pašildyti mašinos. Ta, kuri mylės mane amžinai, palinki „saldžių sapnų“ ir uždaro paskui save duris.

Persikeliame, kai kažkada seniai seniai Manusas, mane metęs sužadėtinis, Manusas Kelis, policijos detektyvas, pasakė man, kad tėvai yra tarsi Dievas, nes tu nori žinoti, kad jie kažkur yra, nori, kad jie tave palaikytų, tačiau kreipiesi į juos tik tada, kai tau kažkas yra blogai, arba kai nori jų ko nors paprašyti.

Persikeliame į Sietlą, į lovą, kurioje guliu viena su distanciniu valdymo pulteliu. Spusteliu mygtuką ir išjungiu televizoriaus garsą.

Televizorius rodo tris ar keturis žmones, sėdinčius ant kėdžių nedidelėje scenoje priešais auditoriją. Iš pradžių primena reklaminę laidą, tačiau kamerai priartėjus kiekvienam žmogui ant krūtinės atsiranda užrašas su vardu, o vietoje pavardės — kelių žodžių paaiškinimas, kas jis toks. Panašias pavardes vieni kitiems duodavo indėnai — Hetera Lekianti Bizone... Triša Mėnesienos Medžiotoja. Televizoriaus herojų vardai:

Kristi, Geria Žmonių Kraują.

Rodžeris, Gyveno Su Mirusia Motina.

Brenda, Suvalgė Savo Kūdikį.

Perjungiu kanalą.

Perjungiu kanalą.

Perjungiu kanalą — rodo kitus tris žmones.

Gven, Dirba Kekše.

Nevilis, Išprievartautas Kalėjime.

Brenta, Permiegojo Su Savo Tėvu.

Žmonės visame pasaulyje pasakoja savo dramatiškas gyvenimo istorijas ir kaip kažkokie įvykiai pakeitė jų gyvenimą. Jų gyvenimai sukasi apie praeitį, o ne apie ateitį. Paspaudžiu mygtuką, sugrąžinu Gven Dirba Kekše balsą ir klausausi, ką šneka prostitutė.

Gven gestais iliustruoja savo istoriją. Kalbėdama pasvyra kėdėje į priekį. Jos akys stebi kažką dešiniojo kampo viršuje, visai šalia kameros. Žinau, kad ten — ekranas. Ekrane Gven stebi save, pasakojančią savo istoriją.

Gven po vieną lenkia pirštus, kol lieka tik vienas — kairysis smilius. Tada kalbėdama lėtai sukinėja rankas, kad visi galėtų pamatyti jos nagus.

— ... kad apsigintų gatvėje, daugelis merginų po nagais prisiklijuoja skutimosi peiliukų nuolaužų. Nulakavus jie atrodo kaip paprasti nagai.

Tada Gven kažką pastebi ekrane. Ji suraukia antakius ir atmeta raudonų plaukų sruogą nuo auskarų, kuriuos žiūrint iš toliau galima būtų palaikyti perlais.

— Jei patenka į kalėjimą, — toliau sau ekrane pasakoja Gven, — arba galiausiai tampa niekam nebepatrauklios, kai kurios merginos tais peiliukais persipjauna venas.

Paspaudžiu mygtuką ir vėl užčiaupiu Gven Dirba Kekše.

Perjungiu kanalą.

Perjungiu kanalą.

Perjungiu kanalą.

Po šešiolikos kanalų ekrane šypsosi graži jauna mergina, vilkinti blizgučiais nusagstytą suknelę ir deda mėsos gabalėlius į Niam Niam užkandėlės aparatą.

Mes su Evi filmuodavomės šioje reklamoje. Tai reklama, kuri trunka trisdešimt minučių, todėl panaši į tikrą televizijos laidą. Kamera pritraukia dar vieną panelę su blizgančia suknele, ji iriasi pro emigrantų ir centrinės JAV dalies turistų auditoriją. Mergina pasiūlo sumuštinukų rinkinį nuo sidabrinio padėklo pagyvenusiai porai, dėvinčiai vienodus havajietiškus marškinėlius, bet porelė ir kiti žiūrovai, pasipuošę megztiniais ir fotoaparatų diržais, tik spokso kažkur šalia kameros.

Jūs jau žinote, kad ten — ekranas.

Kaip nyku, kai suvoki, kad jie žiūri į save pačius, žiūrinčius į ekraną, žiūrinčius į ekraną, begalybę kartų žiūrinčius į ekraną ekrane, užstrigusius nesibaigiančiame uždarame tikrovės cikle.

Beviltiškos merginos su padėklu akys pernelyg žalios nuo spalvotų lęšių, o lūpos sodriai raudonai pridažytos virš kontūro linijos. Šviesūs plaukai pavelti ir papūsti, kad paslėptų per plačius pečius. Sumuštinukai ant sidabrinio padėklo, kuriais ji mojuoja priešais visas tas senas nosis, tėra kažkokiu mėsos subproduktu aptriesti sūrūs krekeriai. Mergina per daug žaliomis akimis ir šukuosena-maskuote toliau mojuoja padėklu ir braido tarp žiūrovų eilių. Tai mano geriausia draugė — Evi Kotrel.