Чак Паланик - Nematomi monstrai

Tai tikrai turi būti Evi, nes štai prie jos pakyla Manusas ir išgelbėja ją savo grožiu. Manusas — specialiojo policijos padalinio tyrėjas detektyvas — paima vieną tų aptriestų krekerio sumuštinukų ir įsideda jį tarp savo balintų dantų. Ir kramto. Mėgaudamasis Manusas užverčia kampuotą, vyrišką žandikaulį, užmerkia savo super mėlynas akis, tada vos vos į šalis pakraipo galvą ir nuryja.

Stori juodi Manuso plaukai — tai putomis išteptas rudimentinis kailis. Manusas — toks seksualus plaukuotas šuo.

Kampuotasmakris veidas plačiai atmerktomis akimis žingsniuoja per auditoriją, leisdamas kamerai užfiksuoti savo absoliučios meilės ir pasitenkinimo išraišką. Tikras deja vu. Tokiu pat žvilgsniu Manusas žiūrėdavo klausdamas manęs, ar patyriau orgazmą.

Tuomet Manusas pasisuka ir tuo pačiu žvilgsniu nusvilina Evi, o tuo tarpu auditorija žiūri visai į kitą pusę, stebi save, stebinčius save, stebinčius save, stebinčius save, stebinčius Manusą, kuris su meile ir atsidavimu šypsosi Evi.

Evi šypsosi jam atgal savo sodriai raudona, už lūpų kontūrų išsiliejusia šypsena, o aš — mažytė, blizganti figūrėlė jų fone, stovinti Manusui už nugaros, išsišiepusi kaip elektrinis šildytuvas, mėtau gyvūnėlių organus į Niam Niam organinio stiklo piltuvėlį.

Kaip galėjau būti tokia kvaila.

Eime būriuoti.

Žinoma.

Turėjau suprasti, kad tarp Manuso ir Evi kažkas vyksta.

Net dabar, visam tam reikalui seniai pasibaigus, gulėdama viešbučio lovoje gniaužau kumščius. Juk būtų užtekę peržiūrėti bent vieną kvailą reklaminę laidą ir būčiau supratusi, kad Manusą ir Evi siejo kažkokie nesveiki, iškreipti santykiai, kuriuos jie norėjo vadinti meile.

Na gerai, mačiau aš tą laidą. Mačiau kokį šimtą kartų, bet žiūrėjau tik į save. Tai tas pats uždaros tikrovės ciklas.

Kamera pritraukia pirmąją merginą, stovinčią scenoje, ji — tai aš. Kokia aš graži. Reklamoje demonstruoju, kaip lengva valyti užkandėlių automatą. Vajetau, kokia aš graži. Nuo organinio stiklo dangtelio nusuku peiliukus ir po vandeniu nuo jų nuplaunu sukapotas mėsos atliekas. Jėzau, kokia aš graži.

Bekūnis balsas pasakoja, kaip Niam Niam užkandėlių aparatas sumala visas mėsos liekanas, kokių tik rasite virtuvėje — liežuvius, širdis, lūpas ar lytinius organus — sukapoja, pagardina prieskoniais ir galiausiai pikų, širdies arba kryžiaus figūros pavidalu išspjauna visą tą marmalą ant jūsų krekerio.

Guliu lovoje ir verkiu.

Baba-Džoun, Kulka Nunešė Žandikaulį.

Šitiek tūkstančių mylių, tiek mano suvaidintų vaidmenų, o istorija vis ta pati. Kodėl juokdamasis vienas jautiesi kvailai, o verki tiktai vienumoje? Kodėl taip yra, kad gali pastoviai mutuoti, bet galiausiai vis tiek lieki tik mirtinas virusas?

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Persikeliame, kai mane išleido iš ligoninės ir nebeturėjau nei karjeros, nei sužadėtinio, nei būsto, o miegoti teko dideliame Evi name, tikrajame Evi name, kuriame jai pačiai nepatiko gyventi. Jos vienišas namas stovėjo taip atokiai, lyg kokiose džiunglėse, kur niekas į jį nekreipė dėmesio.

Persikeliame, kai aš pirmąją naktį aukštielninka guliu Evi lovoje ir negaliu užmigti.

Vėjas kilnoja nėriniuotas užuolaidas. Visi Evi baldai raityto prancūziško Provanso stiliaus, dažyti balta ir aukso spalvomis. Mėnulio nesimato, tik žvaigždėtas dangus, todėl viskas — Evi namai, rožių gyvatvorė, miegamojo užuolaidos ir mano rankos ant patalynės — atrodo juoda arba pilka.

Tokį namą įsigytų teksasietė mergina, jei jos tėvai vis dalintų jai dešimtis milijonų dolerių dienpinigių. Tarsi Kotrelai žinotų, kad Evi pati niekada nieko nepasieks. Taigi čia gyvena Evi. Ne Niujorke. Ne Milane. Kažkokiame profesionaliosios mados pasaulio užkampyje. Toli gražu ne Paryžiaus aukštosios mados aplinkoje. Tai, kad Evi įstrigusi čia, jai yra puikus pasiteisinimas.

Puikus pasiteisinimas stambių kaulų merginai, kuri niekada nieko nepasieks.

Durys šiąnakt užrakintos. Namuose yra katė. Katė žvelgia į mane taip, kad pamatę tokią kačių, šunų ar kai kurių automobilių išraišką žmonės sako, jog jie šypsosi.

Šią popietę Evi telefonu maldavo manęs išeiti iš ligoninės ir atvažiuoti pas ją.

Evi namas didelis — trijų aukštų, baltas su tamsiai žaliomis langinėmis, su gebenėmis ir rožėmis, lipančiomis aukštyn fasado kolonomis — geltonomis rožėmis, apsivijusiomis kiekvieną koloną apie dešimt pėdų nuo žemės. Čia galima įsivaizduoti žolę pjaunantį Ešlį Vilkesą arba Retą Batlerį, nuiminėjantį langines po audros, tačiau Evi tenkinasi mažesnį nei minimalų atlyginimą gaunančiais pusvergiais iš Laoso. Juokingiausia, kad netgi laosiečiai atsisako gyventi didžiajame Evi name.

Persikeliame į dieną prieš tai, kai Evi veža mane iš ligoninės namo. Evi — tai Evelinos Kotrel prekinis ženklas. Na iš tiesų. Ja jau viešai prekiaujama. Kotrelai privačiai nustatė jos karjeros vertę, kai Evi buvo dvidešimt vieneri metai, ir visi Kotrelai savo Teksaso žemių ir naftos verslo pinigus investavo į jos karjeros nesėkmę.

Man dažniausiai būdavo gėda eiti į modelių atrankas su Evi. Aišku, aš visada gaudavau mums darbą, bet netrukus koks nors meninės dalies vadovas ar stilistas pradėdavo rėkti ant Evi, kad jo, eksperto nuomone, ji nėra tobulas šeštas dydis. Dažnai kokiam nors stilisto padėjėjui tekdavo Evi jėga išstumti pro duris. O Evi atsigręžusi per petį klykdavo, kad aš neleisčiau jiems su manimi elgtis kaip su mėsos gabalu. Kad tiesiog pakėlusi galvą išeičiau iš ten lauk.

— Tegu užsikruša, — paprastai žviegdavo Evi. — Tegu visi užsikruša!

Aš nepykdavau. Mane supančiodavo kokiu nors neįtikėtinu odiniu Poopie Cadole korsetu ir papuošdavo Chrome Heart odinėmis kelnėmis. Gyvenimas tada buvo geras. Dirbdavau tik po tris valandas, na, gal keturias ar penkias.

Prieš išlėkdama iš fotosesijos, tarpduryje Evi dar sugebėdavo trenkti stilisto padėjėją į durų staktą ir smulkutis vyrukas susmukdavo jai prie kojų. Atsisveikinimui Evi užkriokdavo:

— Čiulpkite visi šūdą iš mano dailios teksasietiškos subinės!

Tada ji sėsdavo į savo Ferrari ir tris, keturias arba penkias valandas laukdavo, kol galės parvežti mane namo.

Evi, štai tokia Evi buvo mano geriausia visame pasaulyje draugė. Tokiomis akimirkomis ji būdavo pašėlusi ir juokinga, lyg iš tikro gyvenimo.

Na gerai gerai, nieko nežinojau apie Evi ir Manusą ir jų absoliučią, visaapimančią meilę ir laimę. Tai nužudykit mane dėl to.

Persikeliame dar anksčiau, kai Evi skambina man į ligoninę ir maldauja: „prašau, prašau, išsirašyk iš ligoninės ir atvažiuok pagyventi su manimi, aš tokia vieniša.“

Mano sveikatos draudimo dengiamos sumos „lubos“ buvo du milijonai dolerių visam gyvenimui, o skaitiklis sukosi nesustodamas jau visą vasarą. Joks socialinis darbuotojas nebesiųstų manęs priežiūrai net į Dievo užmirštą skylę.

Evi maldauja manęs telefonu, tikina, kad rezervavo bilietus skrydžiui į Kankuną fotografuotis katalogui. Klausia, ar aš galėčiau pasaugoti jos namus.

Jai atvažiavus manęs paimti, rašau bloknote:

„Ar čia mano palaidinė? Tu juk ją ištampysi.“

— Tau reikės tik pašerti katę, ir viskas — sako ji.

„Man nepatinka vienai būti taip toli nuo miesto,“ rašau: „nesuprantu, kaip tu gali ten gyventi.“

Evi sako:

— Jei po lova guli šautuvas, tai gyveni ne viena.

Rašau:

„Pažįstu merginų, kurios taip kalba apie savo vibratorius.“ — Fui! Aš su savo šautuvu taip nesielgiu!