Чак Паланик - Nematomi monstrai

Eime buriuoti. Ta pati intonacija.

Setas išmeta iš rankų peilį, jis įsminga visai šalia kareiviško Seto bato į Evi fojė parketą. Jis tęsia:

— Jei Evi sako, kad tai aš į tave šoviau, ji meluoja.

Ant telefono stalelio guli bloknotas ir pieštukas užrašams.

Setas sako:

— Vos išgirdęs, kad tu ligoninėje, supratau, kad tai — Evi darbas.

Viena ranka laikau šautuvą, kita rašau ant bloknoto:

„Nusiimk pėdkelnes.“

— Aš noriu pasakyti, kad nėra priežasties mane nušauti, — sako jis, kišdamas pirštus už pėdkelnių gumos. — Aš esu tik priežastis, dėl kurios Evi į tave šovė.

Žingsnis-pauzė-žingsnis, baigiu lipti paskutines dešimt pėdų iki Seto, užkišu šautuvo vamzdį už pėdkelnių gumos ir nuplėšiu jas nuo kvadratinio Seto veido. Setas Tomas, kuris virs Alfu Romeo Vankuveryje, Britų Kolumbijoje. Alfas Romeo, kuris buvo Nešas Rambleris, kuris buvo Bergdorfas Gudmanas, kuris buvo Nimanas Markusas, kuris buvo Saksas Penktoji Aveniu, kuris buvo Kristianas Dioras.

Setas Tomas, kuris senų senovėje buvo Manusas Kelis, mano sužadėtinis iš reklaminės laidos. Šito anksčiau neminėjau, nes noriu kad suprastumėte, kaip jaučiausi tai sužinojusi. Mano sužadėtinis norėjo mane nužudyti. Nors Manusas ir buvo šiknius, aš jį vis tiek mylėjau. Vis dar myliu Setą. Man tai buvo tarsi dūris peiliu. Supratau, kad nepaisant visko, kas nutiko, man vis tiek dar liko milijonai neišnaudotų galimybių tapti dar labiau nuskriausta.

Nuo tos nakties pradėjome keliauti ir Manusas Kelis pamažu pradėjo transformuotis į Setą Tomą. Tarpiniu laikotarpiu — Santa Barbaroje, San Franciske, Los Andžele, Reno, Boizyje, Solt Leik Sityje — Manusas buvo vis kitas vyras. Nuo tos nakties iki šiąnakt, kai guliu lovoje Sietle ir vis dar jį myliu, Setas buvo Lensas Korporalas ir Čeisas Manhatanas. Jis buvo Dovas Korningas ir Heraldas Tribjunas, ir Morisas Koudas.

Viskas dėl Brendi Aleksander Liudininkų reinkarnacijos projekto, kaip ji jį vadina.

Vardai skirtingi, bet visi jie kilo iš vieno — Bandęs Mane Nužudyti Manusas.

Skirtingi vyrai, bet vis ta pati gražaus policijos tyrėjo išvaizda. Tos pačios ryškiai mėlynos akys. Nešauk — eime buriuoti — tas pats balsas. Skirtingos šukuosenos, bet tie patys juodi, stori lyg šuns, seksualūs plaukai.

Setas Tomas yra Manusas. Manusas apgaudinėjo mane su Evi, o aš jį vis dar taip myliu, kad dedu į jo maistą konjuguoto estrogeno. Taip myliu, kad padarysiu viską, kad jį sunaikinčiau.

Galite manyti, kad turėčiau būti protingesnė dabar, po... kiek? Tūkstančio šešių šimtų koledžo kreditų. Turėčiau būti protingesnė. Jau galėčiau būti gydytoja.

Atleisk, mama. Atleisk, Dieve.

Persikeliame, kai jaučiuosi itin kvailai mėgindama išlaikyti prie ausies auksinį Evi telefoną-saksofoną. Brendi Aleksander, nepatogumų karalienės vardo, nėra jokioje telefonų knygoje. Žinau tik tiek, kad ji gyvena Congress viešbutyje, prabangiuose apartamentuose su trimis kambariokėmis:

Kiti Liter.

Sofonda Piters.

Ir linksmąja Vivjena Vavein.

Jos dar žinomos kaip Seserys stručiai — trys vaikinai transvestitai, dievinantys super mega karalienę, galintys užmušti vienas kitą dėl daugiau vietos drabužių spintoje. Karalienė Brendi man pati tai papasakojo.

Man labiau reikėtų pakalbėti su Brendi, bet paskambinu tėvams. Taip viskas susiklosto, kad prieš tai uždarau savo žudiką sužadėtinį spintoje, kurią atidariusi pamatau dar daugiau savo gražiųjų, dabar jau keliais dydžiais ištampytų drabužių. Visus tuos drabužius pirkau už savo sunkiai uždirbtus pinigus. Po viso to man tikrai reikia kažkam paskambinti.

Dėl daugybės priežasčių dar negaliu tiesiog nueiti į lovą. Todėl skambinu telefonu. Skambutis lekia per kalnus ir dykumas, už kurių atsiliepia mano tėvas. Ir aš kaip pilvakalbė, stengdamasi išvengti priebalsių, kurioms reikalingas žandikaulis, sakau:

— Gflerb sorlfd kortk, erd sairk. Srd. Erd, korts derk sairk? Kirdo!

Na, telefonas tikrai nebėra mano draugas.

Mano tėvas sako:

— Prašau, nepadėkite ragelio. Tuoj pakviesiu žmoną.

Patraukęs nuo ausies ragelį jis sako:

— Lesle, kelkis, mums pagaliau skambina telefoniniai priekabiautojai.

Girdžiu, kaip mama jam atsako:

— Nemėgink kalbėti su jais. Pasakyk, kad mes mylėjome ir branginome savo mirusį homoseksualų sūnų.

Jau vidurnaktis. Tėvai turėtų gulėti lovoje.

— Lot. Ordilį, — sakau. — Šerta ish ka alt. Šerta ish ka alt!

— Imk, — girdžiu tolstantį tėvo balsą, — tinkamai jiems atsikirsk, Lesli.

Auksinis saksofono ragelis dešimt kartų pasunkėja, tarsi šiam skambučiui dar trūktų melodramiškumo. Iš drabužių spintos pasigirsta Seto balsas:

— Prašau, neskambink policijai, bent jau kol nepasikalbėjai su Evi.

Tada iš telefono ragelio:

— Alio? — tai mano mama.

— Pasaulis toks didelis, visi galime būti mylimi, — sako ji. — Dievo širdyje yra vietos visiems Jo vaikams. Gėjams, lesbietėms, biseksualams, transseksualams. Negalima sakyti, kad tai nėra meilė vien dėl to, kad tai vyksta analiniu būdu. — Ji tęsia, — girdžiu, kad tu turi daug nuoskaudų. Noriu tau padėti susitvarkyti su šiomis problemomis.

Setas rėkia toliau:

— Aš nesiruošiau tavęs žudyti. Atėjau, nes norėjau išsiaiškinti su Evi dėl to, ką ji tau padarė. Aš tik stengiausi apsisaugoti.

Kitame ragelio gale, už dviejų valandų kelio nuo čia, pasigirsta nuleidžiamas vanduo tualete ir tėvo balsas:

— Vis dar kalbiesi su tais bepročiais?

— Tai taip įdomu! Regis, vienas jų grasina mus nužudyti.

Ir vėl Setas:

— Tave greičiausiai pašovė Evi.

Telefono ragelyje girdisi tėvas, jis bliauna taip garsiai, kad turiu atitraukti ragelį nuo ausies:

— Tai jūs, jūs turėtumėte būti mirę. Jūs nužudėte mano sūnų, jūs, prakeikti iškrypėliai.

Setas sako:

— Mes su Evi tik užsiiminėjome seksu.

Manęs galėtų net nebūti kambaryje, galėčiau tiesiog perduoti ragelį Setui.

— Negi galvoji, kad būčiau galėjęs persmeigti tave miegančią peiliu?

Ragelyje toliau šaukia tėvas:

— Tik pabandykit. Namuose turiu ginklą ir laikysiu jį užtaisytą prie savęs kiaurą parą. Mes nebeleisime daugiau savęs kankinti. Mes didžiuojamės būdami mirusio gėjaus tėvais.

Ir Setas rėkia:

— Prašau, padėk ragelį.

Aš sakau:

— Aht! Oank!

Tačiau tėvas padeda ragelį.

Galinčių man padėti žmonių sąrašas susitraukė, jame likau tik aš viena. Ne geriausia draugė. Ne buvęs meilužis. Ne daktarai ar vienuolės. Galbūt dar liko policija, bet jai dar ne laikas. Dar ne laikas suvynioti visą šią makalynę į tvarkingą teisinę pakuotę ir gyventi toliau savo nepilnavertį gyvenimą. Amžiams likti nematoma baisūne, vis bandančia surinkti gyvenimo šukes.

Viskas taip sujaukta ir kabo ore, bet aš dar nepasiruošusi tvarkytis. Mano komforto erdvė plečiasi sulig kiekviena minute. Priartėjo mano muilo operos laikas. Atėjo laikas peržengti ribą. Jaučiu, kad galiu padaryti bet ką, o viskas dar tik prasideda.

Mano šautuvas užtaisytas ir turiu pirmąjį įkaitą.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Persikeliame, kai paskutinį kartą atvažiavau namo aplankyti tėvų. Tai buvo paskutinis mano gimtadienis prieš avariją. Kadangi Šeinas vis dar miręs, nesitikiu gauti dovanų. Nesitikiu jokio torto. Tiesiog vykstu aplankyti savo šeimos. Vis dar turiu burną, todėl nesipriešinu idėjai užpūsti kelias žvakes.

Namuose viskas taip pat, ruda svetainės sofa, kėdės su atlošais, tik tėvas ant visų langų iš vidaus lipnia izoliacine juosta užklijavęs didžiulius X. Mamos automobilis nestovi kieme, kur ji paprastai jį stato. Automobilis užrakintas garaže. Ant lauko durų pritvirtintas didelis skląstis, kurio nepamenu anksčiau ten buvus. Ant kiemo vartų kabo didelis ženklas „Atsargiai — šuo“ ir mažesnis, kuriame nurodyta, kad name įtaisyta apsaugos sistema.