Чак Паланик - Nematomi monstrai

Šiąnakt, namie be šviesų, užtrauktomis užuolaidomis, užrakintomis durimis, be Šeino, tik jo vaiduokliui sklandant palubėje, aš klausiu:

— Kokiame parade?

Mama atsako:

— Gėjų palaikymo parade.

Tėvas sako:

— Mes žygiuosime kartu su GiLTiB.

Ir tėvai nori, kad žygiuočiau kartu. Jie nori, kad sėdėčiau tamsoje ir kartu apsimetinėčiau, kad slepiamės nuo išorinio pasaulio. Kad koks nors neapykantos pritvinkęs nepažįstamasis ateis ir naktį mus užpuls. Kokia nors svetima, mirtina venerinė liga. Jie nori įsivaizduoti, kad bijo kažkokio fanatiško homofobo. Kad tai visai ne jų pačių kaltė. Jie norėtų, kad aš įsivaizduočiau turinti dėl kažko jaustis kalta.

Aš neišmečiau to flakono. Aš tik užgesinau šviesą kambaryje. Tada tolumoje pasigirdo gaisrinės sirenos. Už užuolaidų pradėjo mirksėti oranžiniai blyksniai, išlipusi iš lovos pamačiau, kad dega mano mokykliniai drabužiai. Jie džiūvo vėjyje sukabinti ant virvės. Suknelės, megztukai, kelnės, palaidinės plaikstėsi ir draikėsi vėjyje. Per kelias minutes viskas, ką dievinau, išnyko.

Blykst.

Persikeliame keleriais metais pirmyn, kada jau suaugusi kraustausi iš tėvų namų.

Daugiau naujo gyvenimo pradžios.

Blykst.

Persikeliame į vieną naktį, kai kažkas skambina tėvams iš taksofono ir klausia, ar jie Šeino Makfarlando tėvai. Tėvai atsako „galbūt“. Skambintojas jiems sako, kad Šeinas mirė, bet nesako kur.

Kitas balsas šalia skambinusiojo ragina: „Papasakok jiems visa kita“.

Dar vienas balsas šalia skambintojo sako: „Pasakyk jiems, kaip stipriai panelė Šein jų nekentė, pasakyk, kad paskutiniai jos žodžiai buvo: tai dar ne pabaiga, toli gražu ne pabaiga.“ Tada ragelyje kažkas juokiasi.

Persikeliame, kai sėdime tamsoje vieni prie apkepo.

Tėvas klausia:

— Na, mažyte, tai ar žygiuosi su mumis ryt parade?

Mama sako:

— Tai būtų didelis tavo indėlis kovoje dėl gėjų teisių.

Daugiau drąsos.

Blykst.

Daugiau tolerancijos.

Blykst.

Daugiau išminties.

Blykst.

Persikeliame prie teisybės. Ir aš atsakau:

— Ne.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Persikeliame į maždaug pirmą valandą nakties tyliuose Evi namuose, kai Manusas nustoja šūkauti ir aš pagaliau galiu viską apgalvoti.

Evi Kankune greičiausiai laukia, kada jai paskambins policija ir pasakys: „jūsų namų prižiūrėtoja, ta pabaisa be žandikaulio, na, mes spėjame, kad ji nušovė jūsų slaptąjį meilužį, kai jis įsilaužė į jūsų namus su mėsininko peiliu“.

Visi žinote, kad Evi šiuo metu tikrai nemiega. Kokio nors viešbučio kambaryje Meksikoje ji dabar spėlioja, koks laiko skirtumas — trijų ar keturių valandų — yra tarp Kankuno, kur turi vykti jos fotosesija katalogui, ir jos didžiojo namo, kuriame aš turėčiau gulėti subadyta peiliu. Evi tikrai nepriklauso didžiausių smegeninių kategorijai. Niekas nerengia fotosesijų katalogams Kankune per patį sezono piką, ypač su tokiomis stambiakaulėmis kaubojėmis kaip Evi Kotrel.

Tačiau mano mirtis atveria naujų galimybių kupiną pasaulį.

Aš esu nematomas niekas, sėdžiu ant baltos damasto sofos, priešais stovi kita balta sofa, tarp jų — kavos stalelis, kuris atrodo kaip didžiulis malachito luitas iš geologijos paskaitos.

Evi permiegojo su mano sužadėtiniu, todėl dabar aš jai galiu padaryti bet ką.

Žinote, kai filmuose kas nors staiga tampa nematomas — na, dėl kokios nors radiacijos nuotėkio ar pakvaišusio mokslininko atradimo — ir tu pradedi galvoti, ką darytum, jei taptum nematomas?.. Pavyzdžiui, eičiau į Gold sporto salės vyrų persirengimo kambarį ar dar geriau — į Ouklando Raiders persirengimo kambarį. Na, ir panašiai. Šniukštinėčiau. Nueičiau į Tiffany’s juvelyrinę parduotuvę ir pasivogčiau deimantinę diademą.

Per savo kvailumą Manusas tą naktį būtų nusmeigęs mane peiliu galvodamas, kad aš esu Evi, galvodamas, kad Evi mane pašovė. Būtų paskerdęs mane miegančią jos lovoje.

Mano laidotuvėse tėvas visiems pasakotų, kad aš ruošiausi grįžti į koledžą pabaigti fitneso trenerės specialybės ir tada, be jokios abejonės, kibti į medicinos mokslus. Tėve, tėve, tėve, tėveli, aš net negalėjau žiūrėti į paršelių embrionus per biologijos paskaitas. O dabar štai esu lavonas.

Atleisk man, mama. Atleisk, Dieve.

Evi stovėtų šalia mano mamos prie atviro karsto. Ji lengvai svirduliuotų įsikibusi į Manusą. Ir, be abejo, ji tikrai būtų suradusi man kokių nors siaubingai groteskiškų drabužių šiai progai. Taigi Evi ranka apkabintų mano mamą ir Manusas negalėtų skubiai pabėgti nuo atviro mėlyno atlaso karsto, kuriame aš gulėčiau lyg Lincoln Town Car salone ir, ačiū Evi, vilkėčiau kinų sugulovės geltono šilko kimono su skeltuku iki juosmens, raudonais siuvinėtais drakonais dubens srityje ir ant krūtų ir juodomis tinklinėmis kojinėmis.

Ir raudonais aukštakulniais. Ir be apatinio žandikaulio.

Žinoma, Evi mano mamai sakytų:

— Ji visada dievino šią suknelę. Šis kimono buvo jos mėgiamiausias, — jautrioji Evi sakytų. — Atrodo, jums nepasisekė su abiem vaikais.

Galėčiau nužudyti Evi.

Sumokėčiau gyvatėms, kad jai įgeltų.

Evi dėvėtų mažą kokteilinį, asimetriško kirpimo satino kostiumėlį ir Rei Kawakubo korsažą be petnešėlių. Pečius ir rankas dengtų permatomas šifonas. Evi, kaip žinia, turi daug papuošalų — didelių smaragdų, derančių prie jos pernelyg žalių akių, taip pat delninę rankinę, prigrūstą atsarginių aksesuarų, kad ji galėtų dėvėti šią suknelę ir vėliau, šokiuose.

Nekenčiu Evi.

O aš sau ramiai pūčiau be kraujo lašo kūne, vilkėčiau kekšišką transvestito Tokijo Rožės Siuzi Vong kimono, kuris man per didelis ir nugaroje jie susegtų jį segtukais.

Mirusi atrodau šūdinai.

Atrodau kaip miręs šūdas.

Dabar pat subadyčiau Evi per telefono liniją.

Na, tikrai, pasakyčiau poniai Kotrel, kad pastatėme Evi urną šeimos mauzoliejuje kažkuriam šūdkaimyje Teksase. Evi iš tikrųjų norėjo, kad ją kremuotų.

Evi laidotuvėse vilkėčiau trumputę, aptemptą juodos odos Gianni Versace suknelę ir ant rankų susmauktas ilgiausias juodo šilko pirštines. Sėdėčiau didžiulio juodo katafalko gale šalia Manuso, pasipuošusi juoda Christian Lacroix skrybėle su juodu vualiu, su kuria vėliau būtų galima eiti į aukščiausios klasės aukcioną ar pirkti dvaro, ar papietauti restorane.

Evi būtų lyg purvas. Na gerai, pelenai.

Sėdžiu viena svetainėje, paimu krištolinį cigarečių dėklą nuo panašaus į malachito luitą stalo ir paleidžiu šį prabangų daikčiuką į židinio sieną. Smūgis ir į visas puses pažyra cigaretės su degtukais.

Kaip tikra mirusi buržua mergaitė iš karto pajuntu, kad nereikėjo to daryti ir atsiklaupusi puolu viską rinkti. Stiklo šukes ir cigaretes. Tik ak, Evi... cigarečių dėklas. Tai juk jau seniausiai išėjo iš mados.

Ir dar degtukai.

Mano pirštas už kažko užsikabina ir įsipjaunu su mažyte, skaidria, beveik nematoma šuke.

Ak, kaip tai akinamai žavu.

Tik kai ištrykšta kraujas ir raudonai apvedžioja stiklo šukę, tiktai tada galiu pamatyti, kuo įsipjoviau. Kraujas ant stiklo šukių, kurias renku. Kraujas ant degtukų dėžutės.

Ponia Kotrel, tikrai taip. Evi tikrai norėjo, kad po mirties ją kremuotų.

Atsikėlusi nuo grindų lakstau po namus, visur išjunginėju šviesas ir palieku kraujo dėmes ant kiekvienos lempos jungiklio. Bėgdama pro spintą girdžiu Manusą tyliai šaukiant:

— Prašau.

Tačiau mano galvoje jau sukasi įdomesnė mintis.