Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Gerai, metas pakalbėti apie techninius dalykus. Už kelių durų nuo „Penney‘s“ buvo senoviška vaistinė. Įprastai ten neičiau, todėl tikėjausi, kad sėkmė nenusigręš ir nepastebėsiu nei draugų, nei mamų iš mokyklos. Įžengiau vidun ir paieškojau skyriaus, kur būtų lubrikantų. Greitai jį radusi ir apžiūrėjusi įvairius gaminius, galiausiai išsirinkau paprastą „KY Jelly“ — jis pasirodė neutralesnis nei „Durex Tingle“, be to, su juo buvo ne taip drovu eiti prie kasų. Jei mano dalys visiškai mane nuvils, dėl visa ko turėsiu lubrikanto. Nuėjau apžiūrėti plataus skirtingų prezervatyvų asortimento. Žinojau, kokius mėgo mano buvusysis, bet ką apskritai rinkosi vyrai? Galiausiai nusipirkau dvylikos vienetų „Durex Fetherlite“ pakelį. Tekstas ant pakuotės bylojo, kad jie didino jautrumą, buvo geresnės formos, todėl geriau tiko ir buvo lengviau užmaunami — man visa tai nuskambėjo įtikinamai.

Pagaliau patraukiau į nekaltą homeopatijos lentynos prieglobstį ir įsigijau levandų ir bekvapio aliejaus masažui. Juk reklamavausi kaip masažuotoja. Mano buvusysis mėgo gerą masažą, ypač pirmaisiais santuokos metais, o aš, norėdama jį patenkinti, išmokau daryti geidulingą atpalaiduojantį masažą ir žinojau, kokie aliejai tam labiausiai tinka. Pamaniau, kad masažas padės pereiti nuo prisistatymo prie sekso, tai bus tarsi buferis tiek man, tiek klientui.

Grįžau namo su naujomis darbo priemonėmis ir ėmiausi planuoti, kaip viską darysiu. Ar atvyksiu į viešbutį apsirengusi įprastai ir kambaryje persirengsiu „uniformą“? O jei pavėluosiu arba jis atvyks anksčiau ir išvys mane paprastais drabužiais? Tai sugadintų iliuziją. Taigi, turėsiu atvykti pusiau pasiruošusi. Nusiprausiau po dušu, susišukavau plaukus, pasidažiau, įlindau į naujus apatinius, paskui apsivilkau ilgą juodą sijoną, dailią palaidinę ir elegantišką švarką. Atrodžiau visiškai padoriai. Kekšės aukštakulniai ir kiti reikmenys nukeliavo į madingą milžinišką odinį krepšį, kaip ir piniginė, iš kurios išėmiau visus asmeninio pobūdžio daiktus: vaikų nuotraukas, čekius, korteles su tikruoju vardu ir adresu. Kredito kortelę įsidėjau į švarko kišenę, kur jos niekas nematytų. Man buvo nė motais, kad ant jos nurodytas tikrasis mano vardas — tiesiog atrodysiu kaip eilinė keliaujanti verslininkė, užsisakiusi kambarį viešbutyje, be to, pasirūpinau, kad kortelė būtų paslėpta nuo kliento. Man tai nekėlė problemų.

Baigusi atsistojau priešais veidrodį. Bendras vaizdas buvo madingai paprastas.

Buvau pasiruošusi ir dar turėjau marias laiko. Mano galva visą dieną sukosi dėl galimų šio vakaro susitikimo pasekmių.

Skrandį tampė spazmai, mane pykino, bet vis tiek norėjau tai padaryti. Laikas slinko lėtai, tenorėjau viską baigti. Reikėjo įsimesti ką nors į skrandį, kol grįšiu namo, praeis dar kelios valandos, todėl prisiverčiau išgerti arbatos ir suvalgyti skrebutį. Paskambinau vaikams palinkėti labos nakties, kad jie vėliau manęs neieškotų. Vyliausi, kad jie neskambins į mano asmeninį telefoną, svarstydami, kodėl neatsiliepiu. O jei paskambins, vėliau tiesiog sugalvosiu kokį pasiteisinimą.

Keturiasdešimt minučių važiuodama į viešbutį galvojau, kaip elgsiuosi ten nuvykusi. Pasiėmiau kelis aplankus, kad sukurčiau įspūdį, neva esu verslininkė. Buvau įsitikinusi, kad atrodau tinkamai ir nė viena išvaizdos smulkmena nerėkia „seksas“. Jei man išeinant registratūroje nieko nebus, sumą už kambarį nuskaičiuos nuo kredito kortelės, ir viskas baigsis paprastai. Jei už stalo kas nors bus, sukursiu istoriją, esą susirgo giminaitis ir turiu skubiai grįžti namo. Įjungiau muziką, kad vairuodama atsipalaiduočiau, bet skrandis vartėsi kūliais.

Automobilį pastačiau tolimajame pagrindinės stovėjimo aikštelės kampe, kur, kaip buvau įsitikinusi, nuo viešbučio įėjimo niekas nematytų registracijos numerių. Jei reikalai klostysis labai blogai ir man reikės greitai nešdintis, nenorėjau, kad kas nors galėtų atpažinti automobilį. Įėjau pro laukujės viešbučio duris. Pusė smegenų stengėsi, kad atrodyčiau kuo normaliau, tačiau kita pusė tauškė, kad galiu apsigręžti, dabar pat išeiti ir viskas būsią gerai. Priėjau prie registratūros stalo ir pasakiau merginai turinti vienai nakčiai užsakytą kambarį. Ji buvo labai draugiška ir plepi — pernelyg plepi. Būdama tokios būsenos nepajėgiau tuščiai pliurpti ir kalbėjau atžariai, net šiek tiek nemandagiai. Atsiprašiau pasakydama, kad ilgai vairavau ir labai pavargau. Pirma pamoka: jei kada nors vėl tai darysiu, prie registratūros prieisiu nusiteikusi sausai ir dalykiškai, nežiūrėsiu į akis ir nesišypsosiu. Jie neplepės su žmogumi, kuris akivaizdžiai to nemėgsta. Čiupau nuo stalo kortelę ir nuėjau prie lifto, kuriuo pakilau į penktą aukštą. Patekau į ilgą koridorių su uždarų durų eilėmis. Kas dėjosi už jų? Vienas Dievas težino. Lėtai ėjau stebėdama numerius, kol pasiekiau savąjį.

Nuo pat tos akimirkos, kai įžengiau į kambarį, norėjau iš jo dingti. Jis buvo mažas, ankštas, dvelkė priplėkusiu tabaku ir oro gaivikliu. Rūdžių spalvos kilimas greta plikų magnolijos spalvos sienų atrodė apgailėtinai. Kojūgalyje dryksojo aptriušusi dėmėta antklodė. Susukau ją ir įkišau į spintą. Patalai buvo suplonėję nuo skalbimo, tačiau bent jau švarūs. Apšvietimas virš galvos buvo labai ryškus, apsidairiau ieškodama lempos, bet tokios nebuvo. Vonioje buvo muilo, keli švarūs rankšluosčiai ir du plastikiniai puodeliai, uždengti popieriniais higieniniais dangteliais. Dieve, kaip paprasta, visai nepanašu į viešbutį, kurį pasirinkčiau atostogoms. Čia trūko jaukumo ir nebuvo kaip jį sukurti. Man toptelėjo, kad pora kvapiųjų žvakių būtų daug ką pakeitusios. Palikus įjungtą šviesą vonioje, išjungus pagrindinę miegamojo lempą ir kambaryje žybčiojant kelioms žvakėms patalpos skurdumas dingtų, mano išvaizdos trūkumai sumenktų ir įsitvyrotų patrauklesnė atmosfera. Antra pamoka: būk pasiruošusi atitinkamai papuošti kambarį.

Nusirengusi iki palydovės aprangos ir sudėjusi drabužius sukiužusioje, iš medienos plaušų plokščių sukaltoje spintoje, nusiunčiau Aidanui žinutę su kambario numeriu ir nurodymais, kaip iki jo ateiti nesiteiraujant registratūroje. Man išdžiūvo burna, širdis daužėsi. Įsipyliau vandens iš čiaupo ir atsisėdau fotelyje laukti. Išvydau savo atvaizdą dideliame veidrodyje ant priešingos sienos: vos atpažinau save akį rėžiančiais apatiniais ir absurdiškai aukštais žvilgančiais bateliais.

— Ką, po velnių, čia darai? — ištariau garsiai. Balsas buvo nesavas. — Pasitrauk nuo veidrodžio, — griežtai liepiau sau. — Žinai, kodėl čia esi.

Tylą nutraukdavo tik retkarčiais pasigirsdavęs triukšmas iš automobilių stovėjimo aikštelės apačioje. Įjungiau televizorių norėdama patikrinti, ar jame yra radijo stočių, bet veltui. Išjungiau. Trečia pamoka: atsinešk nuosavą muzikos šaltinį.

Atsistojau ir ėmiau nervingai vaikštinėti ir trūkčioti. Rimtai, ką, po velnių, čia darau? O jei jis baisus, šiurkštus arba norės mane nuskriausti? Visa tai pernelyg rizikinga, ką sau galvojau? Šmėstelėjo mintis, kad turėčiau nešdintis iš ten velniop, bet vos sujudėjus pasigirdo tylus beldimas į duris. Susitvardžiau, giliai įkvėpiau, atlošiau pečius, pasistengiau atpalaiduoti veidą, kad jis įgautų malonią — ar bent jau ne išsigandusią — išraišką ir per kelis colius pradariau duris. Išvydau porą pilkai mėlynų akių ir atvirą malonų veidą. Jis atrodė normaliai.

— Aidanas? — paklausiau.

— Taip, aš, — sušnibždėjo jis. Įleidau jį ir užrakinau duris. Atėjo metas.