Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Nuovargis nedingo, todėl apsilankiau pas šeimos gydytoją. Ji išklausė mano pasakojimo apie dabartinį gyvenimą, uždavė kelis pagrindinius klausimus ir galiausiai diagnozavo depresiją. Išrašė vaistų, pasakė, kad turiu sulėtinti tempą, kad perdegiau, ir liepė nuolat pas ją lankytis. Pasibaisėjau. Depresija? Kaip aš, stipri ir veikli asmenybė, galiu nesusidoroti? Man buvo gėda. Atrodė, kad „depresija“ — silpnos, neveiksnios ir pažeidžiamos eufemizmas. Dar atrodė, kad pati tai užsitraukiau sau ant galvos, kad paprašydama vyro išeiti išjudinau domino kaladėles, kurios numušė mano laisvalaikį, disponuojamas pajamas, savęs suvokimą ir savivertę, o dabar, regėjosi, ir sveiką protą. Ar tai mano kaltė? Kaip galėjau būti tokia naivi, nenumatyti šito ir galvoti, kad galiu netausoti savęs nepaveikdama sveikatos?

Po pradinio diagnozės sukelto šoko stengiausi išvalyti galvą sudarinėdama sąrašus ir elgdamasi super organizuotai — šia savybe visada didžiavausi. Perdėliojau susitarimus dėl vaikų priežiūros, kad retkarčiais turėčiau atliekamą valandėlę pasivaikščioti, pailsėti, o kartais net ir nusnausti. Pakeičiau susitarimą su vyru dėl vaikų priežiūros, kad kai kuriais savaitgaliais ir darbo dienomis gaučiau laisvo laiko. Kreipiausi į darbdavius ir pasiūliau sutartį puse etato, su kuria jie sutiko. Peržiūrėjau ir pertvarkiau namų biudžetą, apkarpiau išlaidas atsižvelgdama į sumažėjusį atlyginimą. Nieko baisaus — tiesiog turėjau būti atsargesnė ir išrankesnė. Į prioritetų sąrašą teko įtraukti ir savo sveikatą, kadangi turėjau būti pakankamai sveika, kad tinkamai prižiūrėčiau vaikus.

Po kelių mėnesių viskas ėjosi puikiai: sveikata taisėsi, vaikai buvo laimingi, mes visi mėgavomės lėtesniu, ne tokiu karštligišku gyvenimo tempu. Tuomet smogė krizė. Kaip ir dauguma eilinių savo gyvenimus gyvenančių žmonių, to nesitikėjau. Net jei ir būčiau kreipusi dėmesį į ekonomistus, kartojusius, kad viskas baigsis ašaromis, vargu ar būčiau suvokusi, koks sukrėtimas laukė. Rodėsi, kad per kelis mėnesius mano sektoriuje išseko darbai, ir sutartys su dirbančiais puse etato nebuvo pratęstos. Mano išsilavinimas ir plati patirtis tapo nebesvarbūs. Likau be darbo. Tai buvo gniuždantis smūgis tiek asmeniškai, tiek finansiškai. Tuomet į karstą įkalė paskutinę vinį — apkarpė vyro darbo valandas, jo finansai pasiekė dugną. Iš jo nebegaudavau alimentų.

Nebuvo kitos išeities — pirmą kartą gyvenime turėjau prašyti socialinės paramos. Kai man pasakė, kiek gausiu per savaitę, grįžusi namo apsiverkiau. To nė iš tolo nebuvo gana — išmoka nebūtų padengusi net menkiausios mėnesinės paskolos grąžinimo įmokos dalies. Apribojau visas išlaidas, bet sąskaitos vis tiek kaupėsi. Tik tokioje padėtyje esantys arba buvę žmonės žino, kaip siaubinga kas vakarą atsisėsti su skaičiuotuvu ir sąskaitomis ir išvysti baisią akis badančią tiesą. Jei esi vieniša motina, dar blogiau, nes niekas nepalaikys už rankos ir nepatikins, kad viskas bus gerai. Esi tik tu, sąskaitos, nemažėjantis įsipareigojimas ir graužiantis jausmas, kad apvili vaikus. Neapkenčiau jausmo, kad negaliu išsimokėti, nors visą gyvenimą mokėjau už save. Ir tikrai blogai jaučiaus nuolat vaikams sakydama ne, kad ir kokie pagrįsti ar kuklūs buvo jų prašymai. Buvo tikrai sunku susitaikyti su gyvenimu, kurį jiems suteikiau. Jis toks nepanašus į įsivaizduotąjį pradėjus vedybinį gyvenimą.

Man reikėjo grynųjų... Dabar pat. Laužiau galvą, kaip prasimanyti kelis eurus. Ką darė kiti žmonės, kad išsiverstų? Apsižvalgiau, bet neturėjau aukso, antikvarinių daiktų ar paveikslų, kuriuos galėčiau parduoti. Neturėjau nei rizikingų, nei kitokių investicijų, kurios sušvelnintų smūgį. Neturėjau akcijų, kurias galėčiau išgryninti. Mano santaupos seniai išgaravo. Buvau tik eilinis bedarbis, neturintis išteklių — rodos, mūsų buvo ištisa armija. Bet ką galėjau daryti — alpuliuoti ir apraudoti prastą sėkmę? Netekti namų? Stebėti, kaip vaikai gyvena nykiai ir apgailėtinai? Po velnių, jokiu būdu! Būna sumautų dienų... ir nemažai, bet turi kovoti, iš paskutiniųjų stengtis, kad išgyventum. Na, bent jau toks mano požiūris.

2. Stulbinama mintis

Manytumėte, kad dėl skolų, įtampos ir krizės neturėjau jėgų meilei, bet po kurio laiko mane ėmė graužti vienatvė. Pasijutau besvarstanti, ar nebūtų lengviau dorotis, jei turėčiau partnerį, kuriam galėčiau išsipasakoti, su kuriuo galėčiau pasilinksminti. Net jei negalėtų padėti man finansiškai, jis bent jau priverstų mane jaustis patraukliai, prajuokintų, apmalšintų vienatvę. Kasdienybė buvo taip įtraukusi, kad žinojau, jog mažai tikėtina tiesiog susidurti su Ponu Skirtuoju, todėl nusprendžiau pasireklamuoti ir aktyviai stengtis užpildyti gyvenime atsivėrusią spragą.

Užsiregistravau geros reputacijos pažinčių portale, bet po kurio laiko turėjau sau pripažinti nedaranti jokio progreso. Sakydama „jokio progreso“ omenyje turiu tai, kad portale radau labai mažai partnerių, o tie, su kuriais susitikau, turėjo daug trūkumų. Praleidau daug laiko stengdamasi, kad mano paskyra būtų išsami, tiksli, su tikroviška nuotrauka. Norėjau susipažinti su maloniu vyriškiu, su kuriuo eičiau pavalgyti ir pasilinksminti, su kuriuo galėčiau užmegzti draugystę arba santykius, kad mano mintys kuriam laikui atsitrauktų nuo tikrovės, bet tokių vyrų nesutikau, bent jau ne tame pažinčių portale.

Nuėjau į kelis pasimatymus, bet visi buvo vienkartiniai. Nemanau esanti išranki, bet tie vaikinai taip begėdiškai akivaizdžiai rodė norintys tik greitai pasibarškinti, kad mane tai erzino ir atėmė drąsą. Argi nėra vyrų, kurie norėtų pasikalbėti ir tik po to nuspręsti, ar yra abipusė trauka? Kai kurių vyrukų mintys buvo tiesiog neįtikėtinos. Su vienu susitariau išgerti kavos, o jis buvo toks įžūlus, kad iš anksto užsakė kambarį viešbutyje, akivaizdžiai „išgerti kavos“ suprasdamas kaip „pasibarškinti“. Dar buvo tokių (taip, tai nutiko ne kartą), kurie susipažindavo su manimi, paspausdavo ranką, ištardavo: „Labas, ak koks prastas oras“ ir pasidomėdavo mano seksualiniais pomėgiais! Net neapsimesdavo, kad juos domina mano asmenybė. Jų pasipūtimas ir tiesmukumas uždirbdavo mano neprielankumą ir sunaikindavo bet kokią galimybę permiegoti, net jei jie būdavo patrauklūs.

Vieną dieną buvau namie, pasitikrinusi žinutes pažinčių portale ir eilinį kartą radusi daugybę kiaurai permatomų „norinčiųjų pasibarškinti“, nuobodžiavau ir dėl visko šiek tiek krimtausi. Pasigirdo durų skambutis — artima draugė užsuko arbatos ir paguodos. Atleido jos vyrą, ir ji atsidūrė vienoje valtyje su manimi — taupė kaip pamišusi, bet taip ir neturėjo pakankamai pinigų. Susėdome išgerti kavos ir pliurpėme apie sunkumus, su kuriais susiduriame, paskui stengėmės sugalvoti, kaip prasimanyti pinigų. Iš žlugdančio beviltiškumo mus apėmė kvailas juokas.

— Tokioj situacijoj, — purtydama galvą ištarė draugė, — aš, velniai griebtų, ir savo kūną pardavinėčiau — taip trūksta pinigų.

— Aha, aš irgi, — nusijuokiau, — bet kas, po paraliais, už tai mokėtų, kai mums keturiasdešimt ant nosies ir mes iš paskutiniųjų stengiamės paslėpti laiko požymius?

Mes bliovėme iš juoko įsivaizduodamos, kaip demonstratyviai vaikštinėjame, kad potencialūs klientai galėtų rinktis:

— Ponai, o čia — Destinė, baigianti ketvirtąją dešimtį, turėjusi kelis savininkus, gimdžiusi tik tris vaikus, turi kelis svarus antsvorio, bet jums, vyručiai, patinka turėt už ko laikytis, ane? Destinė save apibūdina kaip reikalaujančią labai mažai dėmesio — progą nusiskusti kojas ji gauna tik kartą per mėnesį. Kadangi nebėra pajamų, ji nebegali išsiųsti vaikų į dienos centrą ir braukti į spa, todėl nekreipkit dėmesio ir į tuos kelis spuogus. Ji labai universali, per sekundės dalį iš dominuojančios (tokios, kokia būna auklėdama vaikus) gali virsti paklusni (kaip bendraudama su banko vadybininku). Kadangi turi šveisti namus ir vienu metu daryti milijoną dalykų, ji labai tvirta ir lanksti, be to, ir skausmą pakenčia, jei jums, vyručiai, šitai patinka — tiesą sakant, ji tikriausiai užmigs ant jūsų, jei tik gaus progą, nes yra sumautai pavargusi. Garantuojame, kad Destinė — tikra, paprasta moteris. Na, vyručiai, ar bus, kas ją ims?