Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Nė vienam iš mudviejų nė karto netoptelėjo, kad pagrindas, ant kurio surentėme gyvenimus, nestabilus, arba kad pasikeitus aplinkybėms pasekmės bus drastiškos. Esu tikra, kad mes tokie ne vieni. Šiuo metu gyvenu tokioje vietoje, kuri minima laikraščių straipsniuose apie „vaiduokliškas valdas“, kur kasdien užsidaro įmonės, kur tokie žmonės kaip mes, pratę prie gero gyvenimo, pasijunta besą Šv. Vincento Pauliečio bendruomenės labdaros sąraše. Prieš kelerius metus namų valdos netoli manosios buvo reklamuojamos kaip „augančios“. Dabar vienintelis ten augantis dalykas — baimė.

Prisipažįstu, į tą baimę reagavau neįprastai. Matyt, ir kitu atžvilgiu esu neįprasta — nors į sekso pramonę atėjau iš ekonominio poreikio ir nors dvigubas gyvenimas kartais kelia didžiulį stresą, turiu pripažinti dažnai besimėgaujanti darbu.

Kartais jis mane net ramina. Tikriausiai dauguma žmonių retkarčiais nori pabėgti ir pasislėpti nuo tikrovės, o gera seksualinė patirtis — mano būdas nuo visko atitrūkti. Seksas su nepažįstamaisiais gali jaudinti — jis nenuspėjamas ir leidžia man šiek tiek atsijungti, panašiai kaip joga arba meditacija. Tiesiog gyvendama ta akimirka galiu smarkiai susijaudinti. Lytinis aktas trumpas, o jam pasibaigus visada laukia tikrovė, tad kodėl gi nepasimėgavus, kol jis trunka?

Keistas atradimas, kurio nusprendusi tapti prostitute tikėjausi mažiausiai, — kai kurie susitikimai su klientais buvo vienos atviriausių ir intymiausių seksualinių patirčių mano gyvenime. Jokių lūkesčių, nereikia laukti telefono skambučio, nereikia spręsti dilemų: „Paskambins? Nepaskambins?“, nereikia nervintis dėl to, ką jis apie mane pagalvojo, dėl seksualinės patirties, asmenybės, išvaizdos, figūros, stiliaus pojūčio, intelekto. Tėra paprasta akimirka, akimirka, kai du suaugusieji gali nustumti pasaulį į šalį ir pasimėgauti vienas kitu ir ta akimirka. Juk tai tik seksas.

1. Gyvenimas iki prostitucijos

Pinigai. Knygą galėčiau pradėti ir baigti šiuo vienu žodžiu. Jie reguliavo mano gyvenimą — jais mokėjau už gerus laikus, jie apibrėžė prastą metą ir nuolat lėmė priimtus sprendimus. Būdamas vidurinės klasės atstovu, niekada nesusimąstai, kad gali likti be pinigų. Nėra taip, kad neįsivaizduotum sunkių laikų, bet nesuvoki, jog gali ateiti metas, kai piniginėje turėsi tik dvidešimt eurų ir nieko daugiau — jokių atsarginių lėšų banke, jokių juodai dienai sukauptų santaupų. Nieko. Visą gyvenimą praleidus apsuptam apsauginio pinigų tinklo, ištinka didžiulis šokas, kai staiga to tinklo nebelieka ir tenka nukristi ant žemės.

Kai ištekėjau, mudu su vyru be vargo gyvenome kaip visi kiti ir mėgavomės savo gyvenimo būdu. Paskui atsirado kūdikis, bet tai nesukėlė problemų, mes vis dar atostogaudavome, turėjome du automobilius ir apsauginį tinklą. Gyvenimas buvo rožinis. Mes apsidžiaugėme, kai aš netrukus vėl pastojau, ir iškart nusprendėme, jog reikia didesnio namo. Kaip ir aplinkiniai, pasiėmėme milžinišką paskolą „amžiniems“ šeimos namams įsigyti — dideliam, erdviam, saulėtam namui su sodu miesto pakraštyje. Aš, kaimo mergaitė, nenorėjau apsigyventi tankiai apstatytos vietovės viduryje, todėl gyvendama nuosavame name ant nedidelio žemės sklypo suderinau abu privalumus. Švytėdama naujai iškeptos motinos džiaugsmu svarsčiau, ar nemetus darbo ir nelikus namie su vaikais, bet mokesčiui už gražų namą reikėjo dviejų žmonių pajamų, todėl nustūmiau šią svajonę į šalį. Turėjau išsilavinimą ir daugybę patirties savo srityje, kuri augančioje „Keltų tigro“ ekonomikoje buvo perspektyvi, todėl rasti tinkamą darbą, leidžiantį skirti pakankamai dėmesio vaikams, nebuvo sunku.

Kurį laiką viskas ėjosi sklandžiai. Buvome užsiėmę, bet kažkaip tvarkėmės. Iš pradžių dirbau įmonėje, paskui nusprendžiau tapti laisvai samdoma specialiste, kad galėčiau būti sau viršininkė ir rinktis tinkamas darbo valandas. Jei susirgdavo vienas vaikų, nedirbdavau; jei reikėdavo daugiau pinigų atostogoms arba Kalėdoms, padirbėdavau daugiau. Netoli namų buvo jaukus darželis, mielai priimdavęs vaikus iš anksto neįspėjus, jei netikėtai gaudavau darbo. Be to, mokėdavau tik už tuos kartus, kai vaikai ten būdavo, priešingai nei daugelyje vietų, kuriose bet kokiu atveju reikia mokėti.

Tuomet pastojau trečią kartą. Nėštumo metu jaučiausi pasigailėtinai, todėl mažai dirbau. Buvo sunku prižiūrėti du mažus vaikus, iš paskutiniųjų stengiausi, kad viskas eitųsi sklandžiai, taip pat ir mūsų santykiai. Aštuntą nėštumo mėnesį namas tapo girnapuse mums po kaklu, mes vos kapstėmės. Gimus kūdikiui buvau išsekusi ir įsitempusi, o mano vyras, nors buvo greta fiziškai, atitolo emociškai. Tuomet dar nežinojau, bet būtent tada prasidėjo mūsų poros baigtis. Galiausiai vienas mūsų turėjo viską nutraukti. Negalėjau pakęsti minties, kad dalijuosi gyvenimu su vyru, kuris nuolat aiškiai rodė norįs būti kitur. Paprašiau jo išeiti.

Prasukus dvejus metus, vaizdelis ne toks malonus: šūdinos skyrybos, trys vaikai iki aštuonerių metų amžiaus ir didžiuliai finansiniai įsipareigojimai. Po skyrybų pasilikau namą, bet dabar jo nekenčiau. Vėl įsidarbinau visu etatu, kad sudurčiau galą su galu, atsakingas pareigas derindama su darželio darbo laiku, vežiojimu į mokyklą, skalbimu, valgio ruošimu, buvimu vieniša mama ir, rodos, niekad nesibaigiančiomis mokyklos atostogomis bei šventėmis. Tapau ankstesnės savęs lukštu, diena po dienos, mėnuo po mėnesio gyvenau autopilotu.

Savaime suprantama, svarbiausias prioritetas buvo išmaitinti ir prižiūrėti vaikus. Mano darbas buvo sunkus, nuolat kėlė stresą, bet gavau puikų atlyginimą ir socialines garantijas, todėl pamaniau, kad porą varginančių metų pasišventus tik darbui ir vaikams galiausiai viskas susitvarkys. Daug negalvojau, kaip susidorosiu — pamaniau, kad laikui bėgant smulkmenos susidėlios į vietas. Naiviai tikėjau, kad, kol pinigai plaukė, o vaikai buvo sveiki ir laimingi, galėjau dar dvejus metus kiaurą parą gyventi tokiu pašėlusiu ritmu. Vėliau visi vaikai pradės lankyti mokyklą, sunkus triūsas auginant mažylius baigsis. Žadėjau, kad tuomet skirsiu dėmesio sau ir savo poreikiams, šiek tiek pagyvensiu. Fantazavau apie manęs laukiantį Sekso ir miesto vertą socialinį gyvenimą. Svarsčiau, kokius vakarinius kursus lankysiu. Įsivaizdavau, kad kai kuriais savaitgaliais tiesiog atsipalaiduosiu, skaitysiu ir drybsosiu lovoje lyg mamutas. Į kokius nuostabius pasimatymus mane pakvies? Kaip atrodys mano riteris žvilgančiais šarvais? Ar su juo, mintyse sukurtu vyru, kuris turėjo mane išgelbėti, susilauksiu daugiau vaikų? Tokios buvo fantazijos — realybėje susitariau su savimi, kad kol kas apsieisiu be asmeninių troškimų ar poreikių ir visą dėmesį skirsiu darbui ir vaikams. Neturėjau, iš ko rinktis. Tai buvo vienintelis būdas žongliruoti visais kamuoliukais.

Toji negyvenimo sistema kurį laiką veikė, bet po maždaug dešimties mėnesių, praleistų dirbant po aštuoniolika valandų per parą, blaškantis tarp karjeros ir šeimininkavimo namie, pradėjau jaustis labai labai pavargusi. Pradinis entuziazmas dėl vienišo gyvenimo ėmė blėsti, man darėsi vis sunkiau ir sunkiau ištverti savaitę. Fantazijos manęs nebepalaikė. Jaučiausi nuobodžiaujanti, dirgli ir visiškai išsekusi. Atrodžiau išblyškusi ir išvargusi, mano oda buvo suglebusi ir pirmąkart po paauglystės spuoguota, ėmiau tukti. Neturėjau laiko normaliai pavalgyti. Grįždama namo iš darbo sustodavau degalinėje ir nusipirkdavau saldžių gėrimų ir šokolado, kad prie vairo išlikčiau budri. Guldavausi melsdamasi, kad vaikai išmiegotų per naktį, o aš gaučiau pamiegoti daugiau nei tris ar keturias valandas kaip įprastai. Įsivaizduodavau, kaip ryte atsibundu pailsėjusi ir kupina jėgų, iš namų išeinu pasišokinėdama. Bet taip niekada nebūdavo.