Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

— Sveikas, prašyčiau grynuosius, — pasakiau dirbtinai draugišku balsu.

Jis iš stalo stalčiaus ištraukė pinigus ir padavė man. Įsidėjau juos į galinę džinsų kišenę. Jis man jau sakė esąs susijaudinęs, o jei visą dieną sėdėjo sekso svetainėse, ilgai netvers. Išsiėmusi iš kišenės prezervatyvą, padėjau jį ant laikraščių krūvelės ant grindų greta jo stalo, paskui šalia nusviedžiau paltą. Priėjau prie jo, kol jis nužiūrinėjo mano krūtis po marškinėliais. Jis sėdėjo atsilenkiančioje besisukančioje biuro kėdėje. Suėmiau jo ranką, pakišau po marškinėliais ir uždėjau ant krūties. Kita per kelnes apčiuopiau Kvino varpą. Ji per kelias sekundes sukietėjo. Viskas klojosi pagal planą.

— Atsigulk, — paliepiau.

Jis atlošė galvą, ir kėdė pajudėjo kartu su juo. Kilstelėjęs užpakalį nukėlė jį nuo sėdynės, kad išlaisvintų varpą. Ištraukiau ir pamasažavau ją. Ji buvo milžiniška, turėjau tai pripažinti, bet daugiau buvo sunku rasti kokią nors fiziškai patrauklią savybę. Jis pamėgino mane pabučiuoti, bet aš atsitraukiau sakydama:

— Su klientais nesibučiuoju.

Jis manęs nespaudė. Atsitraukiau, nusimoviau džinsus ir vieną koją įspraudusi tarp jojo kitą užkėliau ant stalo, kad mano putytė atsidurtų tiesiai jam prieš veidą. Ištraukusi iš pakelio prezervatyvą, užmoviau jį Kvinui nespėjus nieko pasakyti. Atsiklaupiau ant šalto linoleumo užpakaliu į jį ir liepiau mane išdulkinti. Jis vis dar buvo su kelnėmis, todėl nusmaukė jas žemiau ir atsiklaupė už manęs. Nebuvau sudrėkusi ir neturėjau lubrikanto, todėl buvo ankštoka, bet tuo geriau tam, kad jis greičiau baigtų. Jis porąkart trumpai stumtelėjo, paskui baigė aiktelėdamas. Aš išsišiepiau sau: viskas baigta. Touche.

Jis ištraukė. Aš nesidairiau, tik atsistojau ir greitai apsivilkau džinsus bei paltą. Jis sėdėjo ant kėdės su prezervatyvu, vis dar užmautu ant varpos, ir atrodė, tarsi būtų gavęs į galvą.

— Ačiū už užsakymą, — pasakiau atsainiai. Nužingsniavau per kambarį, atrakinau duris ir išėjau.

Kišdama raktelį į uždegimo spynelę, pažiūrėjau į laikrodį — 16.09. Septynios minutės nuo starto iki finišo. Eina šikt, jis mane nervino, ir velniop vyrą, manantį, kad prieš patvirtinant susitikimą reikia apžiūrėti tavo putytę. Jis ne kokį tapetų katalogą vartė, o barškinosi darbe su kekše, kol jo ponia sėdėjo namie su atžalomis. Prieš vėl derėdamasis dėl prostitutės atlygio jis galbūt dukart pagalvos. Vis dėlto nesusilaikiau nesišypsojusi iš pasitenkinimo: tas trumputis pasimatymas jam galiausiai kainavo 21,42 euro už minutę.

Jaučiausi pergalingai iki kitos dienos, kai apėmė kaltė. Blogai su juo elgiausi, dėl to nepatikau sau. Ne jo kaltė, kad pirmasis klientas atšaukė susitikimą, bet savo pyktį ir susierzinimą išliejau ant jo. Aišku, vyliausi, kad ateityje jis geriau elgsis su palydovėmis, bet vis dėlto jis buvo mokantis klientas ir nusipelnė pagarbos. Prisiekiau daugiau niekada nedaryti „ateik ir pabėk“. Ir nedariau.

27. Už seksą mokantys vyrai

Prieš pradėdama dirbti sekso pramonėje, buvau susidariusi tam tikrą nuomonę apie tai, kaip viskas atrodys, ir kokie vyrai ieškos ir mokės merginai už seksą. Tos idėjos sprogo per pirmuosius dešimt darbo mėnesių — beveik visos mintys buvo klaidingos. Tai darbe mane labiausiai sužavėjo — galimybė sužinoti tiesą, slypinčią po sensacingomis antraštėmis. Žinoma, aš takelį į sekso pramonę pramyniau pati, kad patenkinčiau savo poreikius, todėl mano padėtis neįprasta. Moterų, ne savo valia — dėl narkomanijos arba prekybos žmonėmis — užsiėmusių seniausia profesija, skaičiai tikriausiai labai dideli. Bent jau tai mums sako žiniasklaida. Labai užjaučiu tas moteris, nes jų būtis tikriausiai pragariška. Man pasisekė — galėjau tai kruopščiai planuoti ir gerai kontroliuoti, todėl nesusidūriau su blogais potyriais, apie kuriuos kartais išgirstame. Susitikau su daugybe labai malonių vyrų, kurie buvo normalūs, eiliniai ir pasakojo man įprastas istorijas apie santykius su savo partnerėmis, ko negalėjo atvirai su jomis aptarti.

Taigi kas tie vyrai? Ar pažįstate kuriuos nors jų? Atsakymas yra — tikrų tikriausiai taip. Turėjau klientų iš kone visų visuomenės sluoksnių — nuo darbininkų iki universiteto dėstytojų.

Jie visi buvo arba susituokę, arba įsipareigoję ir ne visi nelaimingi. Vyrai, tėvai, sūnūs, broliai ir svainiai. Kadangi Airijoje prekiauti seksu nelegalu, nėra duomenų, kurie atskleistų, kiek procentų airių naudojosi arba naudojasi palydovių paslaugomis, bet iš savo patirties ir tyrimų manyčiau, kad skaičius didelis. Tokiose šalyse, kur tai legalu, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje, statistika rodo, kad palydove pasinaudojo arba pasinaudotų vidutiniškai 70 procentų vyrų. Tikriausiai galima teigti, kad šis skaičius tinka ir Airijai. Moterys gali prieštarauti šiai minčiai, bet vyrai palydovių paslaugomis iš aistros ar poreikio naudojasi kiekvieną dieną.

Iš pradžių klientai man tebuvo „vyrai“, bet laikui bėgant ėmiau įžvelgti tam tikrus pasikartojimus ir pradėjau juos skirstyti į asmenines kategorijas. Dažnai tai būdavo linksmas būdas praleisti laiką susitikime su nuobodžiu eiliniu klientu. Pagalvodavau apie jo „tipą“ ir priskirdavau jį kuriai nors kategorijai. Populiariausia buvo „Nelaimingai vedęs“, dažniausiai tiesioginis šalutinis krizės poveikis. Šiuo atveju pora susituokė pakilimo metu arba prieš jį, puikiai leido laiką, kol pakako pinigų, ir buvo priblokšti krizės, kuri atėmė viską, ką jie manėsi turį. Net jei jie ir nebuvo įsitraukę į rizikingas investicijas, šią porą prislėgė milžiniška paskola, o gražus jų gyvenimas pranyko — jį pakeitė stresas ir nerimas dėl pinigų. Tai lėmė nepasitenkinimą, ginčus, galiausiai jie pamiršo, kodėl apskritai įsimylėjo, ir manė, jog jiems daug geriau sektųsi, jei gilyn netrauktų sutuoktinio našta.

Šį scenarijų su keliais pataisymais ir pakeitimais girdėjau daugybę kartų. Tai mane labai nuliūdindavo, nes vis svarstydavau, ar jie būtų ištvėrę, jei nekontroliuojami įvykiai nebūtų negailestingai iš jų pasišaipę. Tie vyrai arba bijojo atvirai pasikalbėti su partnerėmis, todėl pusėtinai gyveno su jomis, o paguodą rasdavo su manimi, arba pasikalbėdavo ir nuspręsdavo negalį sau leisti išsiskirti, todėl sutardavo gyventi drauge ir leisti vienas kitam užsiimti slaptu nesantuokiniu seksu.

Pastarasis požiūris gali pasirodyti beprotiškas, bet tai kitos problemos — airiškų skyrybų — išdava. Priešingai nei kitose šalyse, skyrybos Airijoje yra labai ištęstas reikalas. Pora skyrybų prašyti gali tik atskirai pagyvenusi ketverius iš paskutiniųjų penkerių metų. Jei skyrybos draugiškos, paskui viską galima sutvarkyti per kelerius metus, bet jei ne, tuomet po teismus tampytis gali tekti iki dešimties metų. Tai dar apsunkino šalies ekonomikos nuosmukis — nuosavo kapitalo stygius reiškia, kad poros įkalintos po tuo pačiu stogu, negali būsto parduoti ir išsikraustyti. Prieš imdamasi verslo apie tai visai negalvojau, bet netyčia pataikiau į milžinišką visuomenės grupę, kuri buvo nepatenkinta ir labai norėjo turėti, kur išlieti stresą ir nepatenkintą aistrą. Keli klientai mane lankė norėdami atsipalaiduoti. Seksas su „Nelaimingai vedusiu“ dažniausiai vargiai būdavo vertas pastangų.

Vienas klientų, Rėjus, šiuo atžvilgiu buvo tipiškas. Jis gyveno Donegale, bet dirbdamas dažnai keliaudavo. Kai tik apsistodavo mano vietovėje, aplankydavau jį viešbutyje. Rėjus su žmona pripažino vienas kitam, kad santuokos nebėra, ir gyveno labiau kaip brolis ir sesuo. Jie turėjo vieną vaiką, kurį dievino, ir nė vienas nebuvo pasiruošęs išeiti iš namų ir praleisti kurios nors vaiko gyvenimo dalies. Dėl to jie susitarė, kad abu gali grynai dėl sekso susitikinėti su kitais žmonėmis. Santykiai buvo draudžiami, kadangi jie keltų pavojų susitarimui. Pavyzdžiui, jei trečiasis asmuo įsimylėtų, nežinodamas, kad Rėjus ir žmona neišsikels iš šeimos namų, galėtų kilti katastrofa.