Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

— Kaip suprantu, jei jau nesusikalbate apie esminius dalykus, miegamajame nieko nevyksta, — tariau.

— Na, tiesą sakant, miegamajame niekas nevyksta nuo jauniausio vaiko gimimo, — atsakė jis gurkštelėdamas vandens. Rodėsi, kad pokalbis jį nuramino, pastebėjau, jog jo kvėpavimas tapo gilesnis, o pats atviraudamas atrodė ramesnis. — Taip seniai neturėjau jokio seksualinio sąlyčio su žmona, kad vos pamenu, ką tai reiškia. Galbūt pamanysi, kad perdedu, o dirbdama tokį darbą tikriausiai nuolat tai girdi, bet iš tikrųjų jau kelerius metus tarp žmonos ir manęs nieko nevyksta.

Nuoširdžiai jį užjaučiau. Man jis pasirodė padorus vyrukas ir mane sukrėtė, kaip jam viduje skaudu. Jo malonios mėlynos akys buvo atviros, bet liūdnos, ir pasijutau nepaisanti fizinio patrauklumo ir prisirišanti prie žmogaus, kurį ėmiau pažinti. Po tiek streso, pridūrė jis, jau šešis mėnesius nepatyrė erekcijos ir nerimavo, kad ir dabar nepavyks, jau nekalbant apie tai, kad teks ją išlaikyti ir užsiimti seksu. Patikinau jį, kad tikslas — ne erekcija ar orgazmas. Svarbiausia — atsipalaiduoti, mėgautis pokalbiu ir skirti laiko sau.

Jis giliai įkvėpė ir atsiduso.

— Dieve, gera net atvirai kalbėtis apie tai, ką patiriu. Jau seniai tai kaupiu ir maniau sprogsiąs nuo įtampos.

Paklausiau, ar jis neprieštarautų, jei perimčiau viską į savo rankas ir nukreipčiau jį į tai, kas tarp mūsų nutiks, prašiau jo pasitikėti manimi — juk žinau, ką daranti. Jis iš visos širdies sutiko, man rodos, jam palengvėjo, kad tereikės klausyti mano nurodymų ir atsijungti.

Paprašiau jo nusirengti ir sukryžiavus kojas atsisėsti ant grindų priešais mane. Jis menkai tesivaržydamas pakluso. Nusirengiau drabužius iki stilingų moteriškų apatinių ir vis dar jaučiausi valdanti situaciją. Ant grindų primėčiau pagalvėlių. Kambaryje buvo šilta, šviesos pritemdytos, žybčiojo žvakės. Įjungiau atpalaiduojančios muzikos. Svarbiausia — ne susijaudinti, o tiesiog būti akimirkoje, rasti vidinės ramybės. Atsipalaidavus natūraliai ateis susijaudinimas, bet iš pradžių norėjau padėti Brajanui rasti ramybę. Liepiau jam padaryti jogos kvėpavimo pratimą ir parodžiau, kaip tai daryti. Tai paprasčiausia stresą malšinanti priemonė pasaulyje. Šiek tiek nustebau, kaip ramiai ir tvirtai kalbėjau žengdama į šią neįprastą teritoriją — klientas tikrai to nesitikėtų iš palydovės. Taip pat nustebau, kad tokioje aplinkoje tenka panaudoti žinias apie atpalaidavimo metodus — tikrai niekada nemaniau taip panaudosianti žinias, įgytas jogos pamokose!

Brajanas užsimerkė ir klausė mano nurodymų. Atlikdamas jogos kvėpavimo pratimus taip susitelki, kad tinkamai juos padarytum, jog galvoje nelieka pašalinių minčių. Įtraukiami tinkami krūtinės bei pilvo raumenys, ir į visą kūną priplūsta maksimalus deguonies kiekis. Užsiėmiau su juo vaizdinių kūrimu: paprašiau rankomis paliesti tą kūno dalį, kurioje dėl to, kas vyksta gyvenime, jautė fizinį skausmą. Jis uždėjo delną ant krūtinės, sakydamas, kad ten, širdyje, jaučia sunkumą. Nieko stebėtino, kad jis atrodė kaip tobulas koronarinio sutrikimo kandidatas, kai savo įtampos apraišką parodė krūtinėje. Egzistuoja teorija, kad visos ligos — kūno mėginimas pasakyti tai, ko nepajėgiame nevaržomai išreikšti žodžiais. Tai vadinama ligos ketinimu“, psichologai ir medicinos darbuotojai pamažu vis plačiau tai pripažįsta, ypač lėtinio skausmo ir psichosomatinių susirgimų srityse. Tokie posakiai kaip „akmuo ant širdies“, „širdies skausmas“, „viso pasaulio svoris ant pečių“ ir „jausti kažką skrandžio gelmėse“ atsirado neatsitiktinai. Mūsų kūnus veikia viskas, ką galvojame ir jaučiame, taigi logiška, kad stresas fiziškai suprantamas kaip skausmas arba diskomfortas.

Tuo metu dar nebuvau palietusi Brajano — jis sėdėjo priešais, visiškai įsitraukęs į kvėpavimą ir tylius mano žodžius. Pasakiau jam, kad tai jo laikas, kad jis saugioje vietoje ir šią akimirką niekas nesvarbu, išskyrus jaučiamą atsipalaidavimą. Pamažu jo kvėpavimas tapo reguliarus, gilus ir neskubrus. Kurį laiką taip sėdėjome. Žvelgdama į priešais sėdintį asmenį supratau, ką jis išgyvena, nes žinojau, ką reiškia būti užmezgus santykius, tačiau jaustis vienišai. Neįtikėtina, kaip įmanoma gyventi su kitu ir dalytis lova jam net nenutuokiant, koks atskirtas ir įskaudintas jautiesi viduje. Pasijutau taip pat gyvenanti ta akimirka su Brajanu, instinktyviai pasilenkiau ir labai švelniai jį pabučiavau. Jo lūpos buvo pravertos, bet jis jų nesujudino. Rodėsi, kad tiesiog mėgaujasi grynu prieraišumo akimirkos pojūčiu, kurio nepatyrė labai ilgą laiką. Bučiavau jį švelniai, tarsi stengdamasi nubučiuoti skausmą, ir jis nedrąsiai ėmė reaguoti. Atsimerkė, kai bučinys savaime nutrūko.

— O, Dieve mano, tai buvo gražu, — sušnibždėjo jis.

Liepiau jam patogiai atsigulti ant grindų, kad galėčiau masažuoti. Dar kartą nurodžiau negalvoti apie seksualinę šio reikalo pusę, o verčiau sutelkti dėmesį į fizinius pojūčius ir atsipalaidavimą. Pačiu švelniausiu prisilietimu priverčiau jo nugaros odą dilgsėti. Maigiau sprandą ir pečius, atpalaidavau įsitempusius raumenis bei raiščius. Ėmiau pagal muziką ritmingai išilgai glostyti jo nugarą. Praėjus maždaug penkiolikai minučių pastebėjau, kad jis miega. Pajutau pasitenkinimą, kad šis vyras, neseniai atvykęs toks įsitempęs ir susijaudinęs, dabar taip atsipalaidavo, kad snaudė. Jaučiausi panašiai, kaip dirbdama sveikatos priežiūros srityje — užliejo pasitenkinimas, kad atpažinau kito asmens diskomfortą ir turėjau įgūdžių bei sugebėjimų jį numalšinti. Vis svarsčiau, ar ir kitos prostitutės turi panašios patirties, ar taip nutiko tik dėl mano asmenybės ir to, kaip iki šiol sugebėjau dirbti. To tikrai nebuvo darbo aprašyme.

Leidau Brajanui snausti, o pati ir toliau švelniai jį glosčiau, paskui tyliai paklausiau, ar norėtų apsiversti. Jis prabudo iš snaudulio ir pasitrynė akis, paskui apsivertė ir atsigulė ant nugaros.

— Dieve, apgailestauju, kad prisnūdau, — atsiprašė jis. — Tai keistai fantastiška. Jau nepamenu, kada jaučiausi toks atsipalaidavęs, — dar ne visai pabudęs jis sumurmėjo, kad norėtų man kai ką pasakyti. — Jei nieko daugiau nenutiks, tiesiog noriu padėkoti už tai, ką iki šiol man padarei, ir už tai, kad parodei, jog galiu išvalyti mintis, — pasakė jis.

Mane tai kiek pribloškė. Brajanas pas mane apsilankė norėdamas tik sekso — nenutiko nieko, ką manyčiau esant seksualinio pobūdžio, tačiau rodėsi, kad jis nuoširdžiai dėkingas. Sekso pramonėje to tikrai nesitikėjau, mintyse suniekinau savo išankstinę nuomonę, kad visi klientai — apgailėtini sekso ištroškę iškrypėliai, negalintys jo gauti už dyką.

Tęsiau užsiėmimą su Brajanu, jis ne tik patyrė ilgalaikę erekciją, bet ir labai malonų orgazmą. Jis nesiliovė man dėkojęs. Dieve padėk, pamaniau, štai vyras, netekęs pragyvenimo šaltinio ir manęs netekęs gebėjimo būti vyru. Tai smarkus smūgis bet kuriam vyrukui, taigi nesunku suprasti, kaip gali susilpnėti ir sugniužti savivertė. Neabejojau, kad du svarbiausi vyro savivertės veiksniai yra jo gebėjimas dirbti bei aprūpinti šeimą ir seksualinis meistriškumas. Vyrams darbas ir savivertė taip neatsiejamai susiję kaip savivertė ir seksualinė potencija. Supratau, kodėl Brajanas taip dėkojo: jis pamanė, kad padėdama pasiekti orgazmą įdaviau jam savotišką gelbėjimosi lyną. Aišku, aš tik palengvinau orgazmą — jam tereikėjo dėmesio ir tinkamos aplinkos. Liūdna, kad namie jis to negavo. Kai paklausiau, ar siekdamas palengvėjimo masturbuodavosi, jis atsakė taip negalįs pasiekti orgazmo, nes aplinka namie pernelyg įtempta, be to, neturėjo tam nei noro, nei susikaupimo. Jis tiesiog bėgo per gyvenimą įsitempęs ir nelaimingas, neturėdamas kur išlieti nerimo.