Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Iš palovio išsitraukiau viešbučio krepšį ir pasitikrinau, ar jame yra viskas, ko reikia: prezervatyvai, lubrikantas, drėgnos servetėlės, plastikiniai maišeliai, muzikos grotuvas, švarios kelnaitės, dantų šepetukas, pasta ir masažo aliejus. Viskas vietoje. Kol leidau vandenį į vonią, išbėgau laukan ir įsidėjau krepšį į automobilio bagažinę. Kaskart, kai į susitikimą tekdavo važiuoti iš karto nuvežus vaikus į mokyklą, krepšį pasiruošdavau ir įsidėdavau iš vakaro, kad išvengčiau nepatogių vaikų klausimų. Parskubėjau vidun ir patraukiau į vonią. Ilgai mirkau vonioje su levandų aliejumi ir mintyse apgalvojau rytdienos susitikimą. Kalbant telefonu pasirodė, kad vyrukas malonus, pasitikintis ir atsipalaidavęs. Pamėginau spręsdama iš balso įsivaizduoti, kaip jis atrodo. Ar tai bus vienas tų susitikimų, kai aš tik noriu, kad jis baigtų ir viskas būtų atlikta, ar jis bus vienas maloniųjų? Velniop, šiaip ar taip, uždirbsiu pinigų, bet vis tiek vyliausi, kad su juo bus smagu.

Išsitrinkau galvą, nusiskutau pažastis, bikinio sritį ir kojas, išlipau iš vonios ir apsivyniojau šiltu rankšluosčiu. Sausindama odą atidžiau apsižiūrėjau, ar nebūsiu palikusi plaukelių. Apačioje buvau pasitrumpinusi plaukelius, nes man nepatinka plikinėti — mano skoniui tai pernelyg vaikiška. Mano manymu, dailiai pakirpti plaukai sustiprina pojūčius, tačiau nesuteikia vaikiškos išvaizdos. Viskas buvo gerai, kol, o siaube, nepastebėjau žilo gaktiplaukio. Nuskubėjau į miegamąjį, kad atidžiau apžiūrėčiau tą vietą pasišviesdama ryškia skaitymo lempa. Velnias! Apačioje tūnojo pora tokių. Kaip drįsta mano gaktiplaukiai priminti mano amžių? Juk mano putytei dar tikrai ne laikas senti? Iš spintelės prie lovos čiupau pincetą ir pamėginau išrauti vieną žilų šūdžių.

Oi! Pernelyg skausminga. Na ką gi, jei tenka rinktis tarp plikos arba senstančios putytės, renkuosi pirmąją. Grįžau į vonią, išmuilinau tą sritį ir, šast, po kelių neskausmingų minučių žilieji nukeliavo į šiukšlių dėžę, o aš buvau visiškai plika. Nusiskutus daug labiau išryškėjo Cezario randai, bet man tai nerūpėjo, kadangi klientams bus nė motais — dauguma vyrų, su kuriais susitikdavau, buvo tėvai ir žinojo, kaip atrodo tikros moterys.

Patenkinta išsitepiau kvapiuoju kūno losjonu ir rytui išsirinkau minimalistinį makiažą. Prieš susitikdama su klientu neturėsiu laiko dar kartą išsimaudyti, tad turės pakakti šios vonios ir skubraus pasidailinimo rytą. Buvau pasiruošusi.

Kitą rytą mane pažadino besiglaudžiąs mažasis. Man patinka rytai, kuomet vaikai pabudina mane apkabinimais. Ryte jie tokie nuostabūs ir geros nuotaikos, kol neužsimenu, kad metas ruoštis į mokyklą.

Šiek tiek paburbėję jie apsirengė ir susėdo prie stalo pusryčiauti. Įdėjau jiems dribsnių, o sau paruošiau košės. Baigusi valgyti užbėgau į viršų apsirengti, kol vaikai valėsi dantis. Kai ant elegantiškų kelnių ir megztinio vilkausi ilgą paltą, kad pridengčiau iškirptę, mano berniukas tarė:

— Gražiai atrodai, mamyte. Kur eisi?

Sumurmėjau kažką apie susitikimą su banko vadybininku ir nuginiau juos į automobilį.

— Šiomis dienomis dažnai susitinki su banko vadybininku, — pasakė mano pastabuolis segdamas saugos diržą.

Dieve, lyg to nežinočiau, pamaniau.

Išvažiavau į pagrindinį kelią ir iš karto įsiliejau į mokyklon važiuojančiųjų srautą. Nė viena kita mama neatrodė taip, lyg nuvežusi vaikus į mokyklą vyktų barškintis su nepažįstamaisiais. Mąsčiau, ar atrodau kaip jos, ar šiek tiek skiriuosi? Sustojau prie mokyklos, ir vaikai atsisveikindami pasiuntė man oro bučinius.

— Geros jums dienos, — šypsojausi jiems ropščiantis iš automobilio.

— Ir tau, mamyte. Sėkmės su banko vadybininku! — šūktelėjo sūnelis, ir mano šypseną sustingdė kaltės dūris.

Jie trinktelėjo automobilio durelėmis ir pradingo. Aš giliai įkvėpiau ir susitelkiau ties kita dienos užduotimi — apmokamu darbu.

Likus važiuoti pusę valandos iki viešbučio, Kolinas atsiuntė žinutę, nurodydamas kambario numerį. Nevėlavau, o kelias pasirodė besąs trumpesnis, nei maniau. Nepaisant to, per susitikimą turėsiu stebėti laiką. Namo išvažiuoti turėjau vėliausiai penkiolika po pirmos, kad trečią pasiimčiau vaikus iš mokyklos.

Šiek tiek po vienuolikos įsukau į viešbučio automobilių aikštelę, išsiėmiau krepšį su reikmenimis iš bagažinės ir mikliai nužvelgiau aikštelę — ji buvo kone pilna, čia stovėjo daug naujų automobilių. Net ir krizės metu tam tikrose vietose visada būdavo pinigų prikimštų kišenių. Iš automobilio mačiau įėjimą ir registratūrą. Atrodė, kad ten ramu, o man tai prasta žinia, kadangi taip sunkiau praeiti nepastebėtai. Vėl atsisėdau į automobilį, pasitaisiau makiažą ir pasišiaušiau smakrą siekiančius plaukus. Galbūt paauginsiu juos, nors trumpesnius taip lengva prižiūrėti. Keista, bet vyrai teigė, kad jiems tokie patinka — kad jie švelnūs, moteriški ir kitokie nei įprasti ilgesni plaukai, kuriuos, kaip maniau, jie mėgsta.

Kolinas paskambino teiraudamasis, ar atvykau.

— Labas, džiaugiuosi, kad paskambinai, — pasakiau. — Man šovė mintis. Registratūroje labai ramu, taigi nepadėk ragelio ir aš įeisiu plepėdama su tavimi. Kalbančios telefonu manęs niekas nepertrauks, be to, atrodys, kad žinau, kur einu, — laikydama telefoną prie ausies, užrakinau automobilį ir nuėjau į registratūrą.

Kitame gale Kolinas tylėjo.

— Nekantrauju išvysti, kaip atrodai, — žemu balsu ištarė jis.

Buvau priešais registratūrą ir priešaky pastebėjau rodyklę liftų link.

— Taip, ir aš nekantriai laukiu mudviejų susitikimo. Tikiuosi, kad jis bus labai produktyvus, — mandagiai pasakiau ir eidama priekin kilstelėjau antakius pasisveikindama su registratoriais. — Turime daug nuveikti, — tęsiau. Priėjau liftus ir spustelėjau mygtuką. — Puiku, praėjau registratūrą. Po akimirkos būsiu. Bilstelėsiu vieną kartą, gerai?

— Puiku. Pasimatysime po minutėlės.

Žvalus jo tonas bylojo, kad jis nesinervina, o iš vakarykščio skambučio sprendžiau, kad jis — nuolatinis klientas. Žinojau turinti gerai pasirodyti, nes, mano manymu, jis lygins mane su kitomis. Artėdama prie kambario, giliai įkvėpiau, apsilaižiau lūpas ir vieną kartą tvirtai bilstelėjau į tamsias medines duris. Jis nedelsdamas atidarė ir šiltai, bet tyliai pasisveikino ištardamas darbinį mano vardą. Užverdamas už manęs duris, spustelėjo man ranką ir pakštelėjo į abu skruostus — kaip airis elgėsi labai europietiškai. Jis vilkėjo kostiumines kelnes ir šviesios citrinos spalvos marškinius su pora prasegtų sagų.

Švarką ir kaklaraištį mačiau užmestus ant kėdės. Be to, buvo nusispyręs ir batus.

— Kaip kelionė? — maloniai pasiteiravo jis.

— Gerai, viskas labai paprasta, — pradėjau šiek tiek vapėti, taip elgiuosi susinervinusi.

Jis atsisėdo ant lovos, o aš apsidairiau ieškodama, kur pasiruošti. Štai vienas trūkumas einant į vyrų viešbučio kambarius — neturėjau laiko paruošti aplinkos taip, kaip man patinka.

— Akimirką atsiprašysiu, nueisiu į vonią, — ištariau. Ten nusiaviau batus, nusivilkau paltą ir viską sumečiau po kriaukle. Pasitaisiau papus liemenėlėje, kad pabrėžčiau iškirptę, timptelėjau megztinio priekį žemyn ir vėl išėjau nešina krepšiu su reikmenimis. — Jau geriau, — nusišypsojau dėdama krepšį ant grindų ir sėsdama greta jo ant lovos. — Kaip suprantu, tu čia darbo reikalais? — draugiškai paklausiau, parodydama, kad pradėsiu nuo pašnekesio.

— Na, tiesą sakant, tai komandos kūrimo pratimas — šiuo metu darbe tikras beprotnamis, taigi vyrukai viršuje nusprendė, kad tai pataisys dvasią.