Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Vis dėlto yra ribų, apie kurias Robinsas neužsiminė. Kad ir kaip trokšite, įsivaizduosite, dirbsite ir melsitės, nepavyks pasiekti visko, ko užsigeisite. Daugybė Paslaptį perskaičiusių žmonių nusprendė būti milijonieriais, bet liko skurdžiai. Net ir tie, kurie išsikeliame lengviau pasiekiamų tikslų, ne visada gauname, ko norime. Kai kurioms moterims nepavyksta pastoti, nors ir kiek svajoja apie kūdikius. Kai kurie negali vaikščioti, nes kojos neklauso, nors ir kaip šito trokšta.

Yra kita filosofinė mokykla (nemanau, kad jai priklauso Entonis, bet veikiausiai priklauso pirmas pas mane buvęs fengšui konsultantas), tvirtinanti, jog mes susikuriame patirtį, kad iš jos mokytumės. Aš su tuo nesutinku. Kai kurie žmonės suserga vėžiu, bet nemanau, kad jie patys susisargdina, nes turi „išmokti pamoką“, net jei daugelis kenčiančiųjų sakosi per šią patirtį daug sužinoję ir patobulėję. Tai ne tas pat. Mokytis iš to, kas mus ištinka, tai ne tas pat, kas tikėti, kad patys tai susikūrėme. Negalime būti atsakingi už viską.

Vakar vakare paskambino viena pažįstama ir paklausė, ar džiunglėse nesutikau „svarbaus žmogaus“. Žinoma, pašnekovė smalsavo, ar aš su kuo nors nepasimylėjau, o jei taip, ar su tuo žmogumi praleisiu likusį gyvenimą. Pamaniau, kad ji daug nori iš vienos džiunglėse praleistos savaitės. Paaiškinau, kad mūsų grupelė buvo labai maža, vadovas laimingai vedęs, o kitiems dviem bendrakeleiviams dvidešimt ketveri ir šešiasdešimt ketveri. Dabar atidžiai klausykitės! Ji man pareiškė: „Tu pati taip sumanei, nes nenori užmegzti santykių.“ Ne, ji nejuokavo. Tai stulbinamai paplitęs įsitikinimas (tas pats, kuriuo remdamasis pirmas fengšui konsultantas mane kaltino dėl kai kurių namų kerčių), kad mes savo gyvenime viską susikuriame patys.

Manau, tai kvailas, pavojingas ir egotistinis senovinio Budos mokymo: „Šį pasaulį kuria jūsų sąmonė“ – iškraipymas. Galbūt „sąmonė“ ir kuria pasaulį, bet tvirtinti, kad viską sukuria „mano“ sąmonė – didžiulis nesusipratimas.

Taip, įsitikinimai veikia patirtį. Jei tikiuosi, kad pasaulis man bus geras, veikiausiai jis toks ir bus. Kaip sakytų Naujojo amžiaus atstovai, aš skleidžiu tam tikrus virpesius, arba fluidus. Jeigu nuogąstausiu, kad pasaulis mane puls ir bus nusiteikęs prieš mane, taip jį ir aiškinsiu. Kažkas ištars lengvabūdišką pastabą, aš nuspręsiu, kad ji skirta man, blogai ją suprasiu ir atitinkamai formuosiu savo sąmonę. Žinoma, mūsų įsitikinimai veikia požiūrį į pasaulį ir kitų požiūrį į mus.

Vis dėlto! Argi ne egotistiška būtų tvirtinti, kad Aleksas savo kelionės neplanavo prieš metus, kai man toptelėjo nuvykti į džiungles? Kad aš nežinia kaip įskiepijau Džeremiui troškimą pažinti gamtoje gyvenančius žmones? Absurdiška taip manyti. Kiekvienas, besidomintis alternatyviu požiūriu į gyvenimą, turėtų tai suvokti. Nejaugi?

Aš to išmokau praradusi daug ką, dėl ko sunkiai dirbau, už ką meldžiausi, kuo visa širdimi tikėjau ir neabejojau, kad tai bus gera man, visatai ir visiems jos gyventojams. Vis dėlto visata nepaklausė Izabelės. Įsivaizduojate?! Pasijutau įskaudinta ir nusivylusi – ne žmonėmis, o visata, neišpildžiusia didžiausių mano širdies troškimų ir net neleidusia užbaigti didelių vertingų projektų, į kuriuos įdėjau daug jėgų.

Taigi, nors būti veikliems ir kurti tai, ką norime, yra nuostabu, egzistuoja ir neveiklumo dėsnis. Sakoma, kontempliatyvų žmogų kelias veda į niekur. Šią strategiją simbolizuoja medžio elementas. Jis suteikia pusiausvyrą mums visiems, bandantiems gyventi dvasingai. Kartą skaičiau, kad „medžio elemente gyvena siela“, jis padeda nustatyti pusiausvyrą: kada iš visų jėgų plaukti prieš srovę, o kada leistis nešamam srovės ten, kur teka upė. Taisyklė liepia neplukdyti upės – tik ilsėtis, šiek tiek pateškenti kojomis ir stebėti, kas vyksta. Tai yra grynosios būties taisyklė. Puikus senas mokymas skelbia: „Nieko nedaryk, tik pasėdėk.“

Tai ir pabrėžia vipasana. Ji liepia sėdėti ir nejudėti. Ne, kursai man nepatiko, bet dešimt dienų pasėdėjusi nurimau, be to, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai sužinojau, kad nesu mano kūnas. Nesu mano mintys. Protu tai suvokiau anksčiau, bet vipasana leido patirti pačiai (nemokamai) ir, nepaisant visko, kas man nepatiko, išmokė nurimti. Meditacijos mane išvargino, maištavau, pramiegodavau, bet vis dėlto parodė, kaip ta mūsų dalis, kurią vadiname „sąmone“, priešinasi, kai liepiame sau tiesiog atsisėsti ir nutilti. Medis auga lėtai, bet žino kryptį. Jis sklidinas energijos, stiprus, bet švelnus, ne toks, kaip ugnies energija, šaukianti: „Manau, pulsiu veikti ir žiūrėsiu, kas atsitiks.“ Medis tiesiog lėtai, nepastebimai auga.

Staiga atsiranda vanduo. Sutinku Mudži – lyg skaidrią, gaivią kalnų versmę. Vanduo galingas ir švelnus, jis teikia gyvybę, stiprina ir nugali. Man pavyko susitikti su šia įstabia meilės energija, ir Mudži nusijuokė iš mano skundų, kad visata nepaklūsta mano norams. Vandenyno įsikūnijimas juokėsi iš mano priešinimosi neveiklumo sampratai, tarsi būčiau banga, norinti plaukti pati sau, nesuvokdama, kad esu vandenyno dalis. Arba kad esu vandenynas.

Vienai draugei parašiau: „Mudži, regis, nori pasakyti, kad pasaulis suksis ir tada, kai netieksiu energijos. Įsivaizduoji?“

„Jis tikras šarlatanas“, – atrašė ji.

Cha cha. Manau, jau galiu pasijuokti.

Galiausiai prisiminkime žemę džiunglių įsčiose. Žemė simbolizuoja motiną ir virsmą. Jaučiuosi taip, lyg būčiau nuvykusi susitikti su motina. Bent jau viena iš motinų. Tai išties keičianti patirtis, nors ir ne visai tai, ko tikėjausi. „Paguldykime Izabelę ir parodykime, kad, jai tebesant čia, galime pavogti jos protą ir kūną.“ Taigi dabar, kai žmonės ima pasakoti, kad nesijaučia saugūs, pamąstau, jog jie tikriausiai nežino tos savo vietelės, man jau taip gerai pažįstamos, to tylaus ir patikimo stebėtojo, nesikeičiančio, kad ir kaip šėliotų protas.

Žvelgiant iš tos vietos viskas, kas įvyks rytoj, atrodo nesvarbu. Nereikia atsisakyti planų ir svajonių, bet juk rytojaus nėra tol, kol jis neateina, tiesa? Yra daug už mane išmintingesnių žmonių, žinančių, kad, sukūrus planą, koks nors nenumatytas įvykis gali jį sugriauti.

Rytoj atvažiuos Vivas, ir mes kartu praleisime dieną. Jaučiuosi tokia laisva nuo lūkesčių ir nuogąstavimų, kad net smagu. Bus gera jį išvysti. Taip, bus malonu pamatyti ir jo lūpas. Vis dėlto širdyje jaučiu, kad galiu mėgautis dabarties akimirka. Panorėjusi galiu įsivaizduoti ir geras, ir blogas pasekmes, jei draugausime ir jei išsiskirsime. Taigi susitiksiu su juo dabarties akimirką. Viskas bus nauja.

O kaipgi su tūnojimu duobėje?.. Kokioje duobėje? Ir kodėl taip nervinausi dėl tos duobės, kurią pati ir susigalvojau? Tiesa, jei norime ko nors pasiekti, turime aiškiai suvokti, kas tai, ir imtis veiksmų. Veiklumo taisyklė, be abejo, duoda rezultatų – tik ne visada tokių, kokių norime, kad juos kur galas.

O jei Mudži klausimas „Kas gi tu esi?“ iš tiesų yra pats svarbiausias? Kas mes esame be proto, atminties, išsiugdytų savybių, troškimų ir prisirišimo? Kas yra tas, kuris stebi? O jei mes iš tikrųjų „esame gyvenami“, jei egotistinis mūsų požiūris, kad viską valdome, klaidingas? Jei mes negalime valdyti savęs taip, kaip manome valdantys? Jeigu manai, kad gali valdyti savo kūną, pamėgink pastoti. Jeigu tiki, kad valdai savo mintis, nukeliauk į Peru ir išgerk ajahuaskos. Žinoma, man nuo jos buvo bloga, bet gavau vertingą pamoką. Kad ir kas būtų ta „aš“.

Išsiaiškinę santykius su savimi ir patyrę, kad esame amžini ir nekintantys (skamba sudėtingai, bet taip nėra, jei pavyko man, pavyks ir jums), laikas abiem kojomis atsistoti ant žemės. Kai tvirtai stovėsime, galėsime kurti bendruomenę.