Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

...O Dieve, ji mane apspjovė. Ką ta ragana čia daro? Izabele, ji tave vėsina...

Ji dar kartą tai padaro, papurškia į diafragmą. Regis, ketina apipurkšti visą mano pilvą. Įtrina mane visą.

Staiga imu drebėti. Sušalau.

...Izabele, užsitrauk miegmaišį...

Ji tebepurškia mane. Ketvirtą ir penktą kartą. Nutraukiu žemyn marškinių rankoves. Po marškiniais šlapia. Jaučiuosi kaip aikštingas vaikas. Nenoriu šaltų jos spjaudalų. Nubraukiu juos rankove.

...Lįsk į miegmaišį. Nejudėk. Kvėpuok. Kada gi praeis tas blogumas? Pamėgink užmigti. IR TAI PRAEIS. Niekada nebevartosiu nieko blogo...

Kažkur vis dar girdėti tylus inkštimas. Danguje blyksteli žaibas. Tolumoje griaudžia. Matau baltus blyksnius, kol galiausiai nebesuprantu, ar aš atsimerkusi, ar užsimerkusi. Pajuntu, kaip ant voko užkrinta ašara. Lyja.

Pasigirsta Dilvino balsas:

– Turime grįžti į palapines.

...Stokis. Dievulėliau, kojos vėl dirba. Bloga. Taip – bet kojos dirba...

...Pasiimk miegmaišį. Pasiimk kilimėlį. Dabar sek paskui Džeremį. Viena koja, paskui kita. Šaunuolė...

Ak, kaip džiaugiuosi iš ten išėjusi. Mums slenkant palei kitas trobas vidury nakties skalija šunys. Virš galvų skraido šikšnosparniai. Krinta lietaus lašai.

Palapinė. Vargais negalais atsegu užtrauktuką, įšliaužiu ir įlendu į miegmaišį. Užsidarau. Kad neskristų vabalai. Mintyse apsižvalgau vyro, kurį galėčiau pasikviesti, kuris mane apkabintų.

– Tu čia? – klausiu.

Jis čia.

– Paprastai taip nesielgčiau, – taria jis, – bet šiąnakt padarysiu išimtį. Kas nors turi tavimi pasirūpinti.

Šypsausi, kad vyras, kurio neturiu teisės šauktis, vis dėlto pasirodė. Kas žino, kas tikra, o kas ne? Kur koks matmuo? Beje, kas ta realybė? Arba kas aš nesu?

– Niekada niekada to nebedarysiu, – pažadu jam ir su šypsena veide užmingu.

Penkta aušra

Kitą rytą kai kas pabunda ir pradeda rašyti apie tai, kas vyksta, bet nė neužsimena apie praėjusią naktį.

Šiandien jaučiuosi taip, lyg norėčiau pavirsti pikta gyvate. Norėčiau visiems gelti ir ant visų šnypšti. Norėčiau leisti sau elgtis taip bjauriai, kaip niekada nesielgiu – net toks noras nekyla. Norėčiau būti šiurkšti, agresyvi ir visus nervinti. Norėčiau išdrožti iš palapinės ir sušukti: „Kokia čia velniava?“

Viena mano dalis jaučiasi kaip šuo, kuriam buvo pažadėtas ypatingas skanėstas, bet patikliai prarijęs jis suprato, jog tai baisūs nuodai. Ne šiaip sau taip jaučiuosi – kaip tik tai ir įvyko.

Žinoma, neleidžiu iš palapinės iššliaužti piktai gyvatei. Tik aplamdytai Izabelei.

– Kaip šįryt jautiesi? – Dilvinas net spirga iš džiaugsmo, lyg ką tik išgirdęs, kad loterijoje laimėjo didelį prizą.

– Dilvinai, aš džiaugiuosi, jog esu gyva, – gana ramiai atsakau.

Jis nepastebi vos girdimo mano šnypštimo arba nekreipia į jį dėmesio.

– Džiaugtis, kad esi gyvas – nuostabu. – Jis nutyla ir pažvelgia į mane. – Nuostabu džiaugtis, kad esi gyvas.

– Taip.

Aleksas čiauška apie nepaprastus savo potyrius, apie pasakiškai aiškius regėjimus. Iš pradžių papasakoja istoriją, panašią į labai gero filmo ištrauką. Jį nusivedė trys žavios moterys, vėliau jis suprato, jog tai sirenos.

– Noemi atėjo pas mane į tą pasaulį, perspėjo mane ir išgelbėjo.

Paskui jis patyrė amžinybę ir suprato, kad nereikia jos bijoti. Jis džiugus, susijaudinęs; žiūriu į jį gyvatės akimis, o mano širdyje maišosi susierzinimas, pasipiktinimas, pavydas ir susižavėjimas. Jis tikrai visą naktį nelupo ožių kaip aš. Jo entuziazmas šimtaprocentinis, jo beveik nepykino. Jeigu būčiau barškuolė, imčiau barškėti.

Pasirodo Noemi, ir man dingteli: „Ak, štai ir senė ragana“, bet negaliu ilgai išlikti tokia pagiežinga. Ji nė trupučio nepanaši į raganą, nepanaši net į šamanę, atrodo kaip smulkutė septyniasdešimtmetė ašaninkų moteris. Atėjo pasižiūrėti, kaip aš. Pasirodo, ji mane purškė tabako mišiniu.

– Gal šešiasdešimt kartų gėriau ajahuaską, bet dar niekada nemačiau, kad ji kam nors būtų pritaikiusi šį šamanišką gydymą, – aiškina Dilvinas.

Pasaka. Aš turiu apsčiai nepaprastų gebėjimų. Vemti daugiausia už visus, per trisdešimt metų išmėginusius ajahuaską – naujas talentas, bet iš manęs to galima tikėtis. Aš vienintelė iš mūsų grupės Tibete vos nemiriau nuo aukščio ligos. Smagu žinoti, kad turi gebėjimų ir talentų.

– Kad ir ką ji darė, padėjo. Man buvo taip karšta, kad net prakaitas išpylė. Atrodė, degu. Ji mane apipurškė tuo tabako mišiniu, ir aš po kelių sekundžių ėmiau drebėti. Nesuprantu, kaip jis mane taip veiksmingai ir stipriai atšaldė. Juk tik odą palietė.

– Izabele, tu nesibaigi ten, kur yra tavo oda.

– Tai ji gydė tai, ką Naujojo amžiaus atstovai vadina astraliniu kūnu?

– Ir jį.

Nebepykstu nei ant jos, nei ant Dilvino, nei ant ko nors kito. Jie visi man norėjo gera.

– Dilvinai, buvo siaubinga. Taip baisu, kad nepakartočiau to nė už milijardą svarų. Ne... ne... ne... nieku gyvu. Ne dėl to, kas dėjosi galvoje. Tai buvo įstabu ir nėmaž nebijojau to, ką vadini vidiniu pjūklu. Tiesą sakant, – šypteliu ir patyliu, – tai išties puikus apibūdinimas. Vis dėlto niekada nemaniau, kad pykinimas gali būti TOKS stiprus. Rimtai, nė už milijardą svarų nesutikčiau to dar kartą patirti. Neįsivaizdavau, kad galiu taip baisiai jaustis.

Džeremis sėdi ir klausosi, veidu įsikniaubęs į delnus. Jam irgi buvo bloga, bet jis elgiasi vyriškai.

– Įdomu, aš išgėriau tiek pat, bet manęs nė kiek nepykino, – savo patirtimi dalijasi Dilvinas.

– Turbūt juokauji. Šiąnakt tu buvai toks blaivus, kad, maniau, išvis negėrei.

– Išgėriau sočiai ir mačiau fantastiškų reginių.

Atsidūstu. Keliaujame maudytis į Mamrį – tikrą rojų žemėje: po vešliais svyrančiais medžiais teka skaidrus vanduo, skraido skaisčiai raudoni ir tviskantys mėlyni drugeliai, be atvangos čirškia saulėje besimaudantys žiogai. Nuoga taškydamasi gilioje, vėsioje srovėje pamažu nurimstu ir vėl pasijuntu laiminga. Ne per vipasaną, ne vartojant ajahuaską, o čia mane palieka gyvatė.

Tądien kitoje kaimo dalyje gyvenanti šeima mus pasikviečia atsisveikinimo pietų. Patiekia naminio alaus, kurį gamindami kramto ir spjaudo, kelias vargšes vištas, nugalabytas mūsų garbei, nors man ši auka beprasmė. Apsimetu valganti, vištienos gabaliukus slapčia perdedu į bendrą lėkštę, nepastebėta numetu šuniui kaulą su mėsa.

Aš ir vėl tapau pasilinksminimo objektu. Vienu metu kelios moterys sužiūra į mane ir ima begėdiškai kikenti. Nė nebandžiau jų juokinti.

– Kas yra? – reikalauju, kad Dilvinas išsiaiškintų. – Iš ko jos juokiasi?

Jis pasišneka su dar smarkiau pratrūkusiomis kvatotis moterimis.

– Jos juokiasi iš tavo įgėlimų. Sako, vabzdžiai tave sugėlė, nes dar tokios nematė.

Jos tiesiog isteriškai kvatojasi. Vis dėlto turiu pripažinti, kad mano įgėlimai – nebloga pramoga... Jų maždaug 63, ir iš daugumos sunkiasi geltoni pūliai.

– Jos juokiasi ir dėl to, kad tu grįžusi pasakosi, jog šioje džiunglių dalyje daugybė geliančių vabzdžių, nors ši vieta garsėja tuo, kad jų nėra.

– Dilvinai, tai mano asmeninė bėda. – Nenorom sukikenu ir aš, nes moterų juokas labai užkrečiamas.

– Dar joms smalsu, – prunkščia Dilvinas, – kaip tau sekėsi su ajahuaska.

Pradžiuginu juos vėmimo ir perdimo garsais. Vėl prapliumpa juokas.

– Jos norėtų daugiau pamatyti, ką patyrei.

Gerai, jei jau taip prašo, galiu suvaidinti. Atsistoju taip, kad mane visi matytų. Su visais garsiniais efektais vaidinu vemianti, entuziastingai atkuriu žiaukčiojimo garsus prieš vėmimą. Paskui parklumpu ir kuo puikiausiai suvaidinu gausiai kakojanti, linguodama pirmyn atgal ant kelių. Pasilenkiu į priekį, skleisdama įvairiausius vėmimo garsus, atsitraukusi atgal leidžiu kakojimo garsus, galop parklupčioju į savo vietą, lyg nepastovėčiau ant kojų.