Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

...Gulkis ir užsisek miegmaišį. Negaliu. Mane pykina...

Nusigręžiu ir imu žiaukčioti prie kitų gulinčiųjų. Žinau, kad nebeturiu kuo vemti, bet kūną vis tiek tampo.

...Pasitrauk nuo jų. Bet kurgi eiti? Nežinau. Tai grįžk. Gulkis. Ar dabar jaučiuosi geriau?

Ne, nieko gero. Viena mano dalis mąsto blaiviai. Ne. Ne. Geriau nesijaučiu.

Kūnas degte dega. Visa tvinkčioju, net pirštai virpa.

...Izabele, tavyje yra nuodų. Tu apsinuodijai. Tai ne vaistai. Tai nuodai. Kurgi paveikslai? Nematau jokių vaizdų, tik beprotiškus fejerverkus; kūnas stengiasi palaikyti gyvastį. Gulkis. Ramiai alsuok. Tu nemirsi...

...Tikrai? Ar mano kūnas tai žino? Kur ta mano dalis, kuri, nepaisydama nieko, jaučiasi rami?

...Čia. Ji visą laiką čia. Nesujaudinama. Tyli. Rami. Amžina ir tobula...

...Taip. Gulkis ir pamėgink užmigti...

Atsigulu, gal net trumpai numingu, paskui kūnas vėl priverčia atsipeikėti.

...Tu vėl vemsi...

...Negaliu pajudėti. Turiu eiti. O Dieve, Izabele, ir kam tu tai padarei? Kam prisimaukei rūgščių nuodų? Judinkis. Stokis. Nieku gyvu...

...Gerai, tada ropok. Delnais ir keliais. Puiku. Tau pavyks nuropoti. Dešinę, kairę, dešinę, kairę, štai ten, į kalniuką, dešimt žingsnių įveiksi. Pirmyn. Gal galėčiau pavemti čia? Ne. Dešimt žingsnių, ropok... Septyni, aštuoni, devyni ir dešimt...

Prišliaužusi prie medžio vemiu, vemiu ir vemiu, galiausiai tik neįtikėtinai smarkiai žiaukčioju, nes nebeturiu ką išvemti ant visa priimančios žemelės.

...Ar jau geriau? Ne. Ne. Nė kiek nepagerėjo. Tik blogėja. Visa purtausi. Pila prakaitas. Nematau jokių regėjimų. Tik žemė siūbuoja...

Parkrentu į jogos poilsio padėtį. Kaktą priglaudžiu prie žemės, sunkiai alsuoju. Guliu ant žemės šniokšdama.

...Pabūk čia truputį. IR TAI PRAEIS.

...Nukreipk dėmesį kitur. Mąstyk. Galvok apie namus. Virtuvės grindis. Netrukus tu jas šluosi. Po virtuvine spintele yra atskilęs medžio gabalėlis. Alsuok. Deguonis padės. Deguonis nenuodingas...

Tarsi iš niekur atsklinda Dilvino balsas:

– Leisk, padėsiu sugrįžti.

– Negaliu atsistoti.

– Gali. Duok ranką.

Ištiesiu ranką, ir jis mane pastato. Abiem rankomis įsitveriu jo, ir jis mane tebežiaukčiojančią parveda atgal.

– Gulkis, – liepia.

– Negaliu gultis. Man labai bloga.

– Izabele, nemanau, kad dar ką nors išvemsi. Jei taip nori, pasėdėk ant miegmaišio.

Tai man pavyks. Sėdėti aš galiu.

...O Dieve, taip blogai nesijaučiau niekada gyvenime. Tai tikras pragaras...

Kas čia vaitoja?

...Tai tu...

Esu gana blaivi ir suprantu, kad vaitoju tyliai, tad netrukdysiu man iš šonų gulintiems Aleksui ir Džeremiui. Galbūt garso kaip tik gana man pačiai suprasti, ką sau padariau.

...Gulkis. Bet kai bandau atsigulti, darosi dar blogiau...

...Gulkis ant nugaros, nutilk, ramiai kvėpuok ir stebėk vaizdus...

...Velniop tie vaizdai...

Pamėginu atsigulti ir vėl imu žiaukčioti. Matau, kaip Džeremis baugščiai traukiasi nuo manęs. Aiškiai tariu jam:

– Džeremi, nesijaudink, aš tavęs neapvemsiu.

Atsigulu ir užsimerkiu. Sukasi rateliai, girdėti pavieniai balsai.

Štai Emilija sėdi ir apimta nevilties žiūri į mane, tarsi sakytų: „O, mamyt! Ką čia darai? Tik pažiūrėk, kur įklimpai.“ Praėjusį kartą ji, regis, nustebo čia atsidūrusi, kai šokančių inkų rate paėmė mane už rankos. Dabar ji atrodo abejinga, tarsi turėtų prasmingesnės veiklos nei būti čia ir visą naktį rūpintis manim. O tada ji garsiai ir aiškiai taria: „Žinoma, aš čia. Žinoma, aš tave myliu.“

...Kodė ji tai pasakė? Juk aš neprašiau. Bet kas gi kitas man čia pagelbės?

Mintyse apsižvalgau ir gana aiškiai pamatau mūsų šeimininką Chaimę. Gera jį matyti. Be abejo, jis įsitikinęs, kad į jo kaip šeimininko pareigas įeina ir tai. Jis žvelgia į mane. Atidžiai, ramiai, maloniai.

...Kas dar yra čia? Vivas? Ei? Vivai? Ne – jo nematyti. Ir negirdėti. Vis dėlto keista... jaučiu, kad tam tikru atžvilgu jis čia, tik nepasirodo. Yra ir kitas mano mylimas vyras, kadaise vadinęsis Hariu – jis slapstosi. Nekalba, neišlenda, bet jaučiu, jog jis čia. Yra ir daugiau veidų, nepažįstamų, nematytų žmonių. Keista. Kas jie tokie?

...Man taip bloga. O Dieve, pilve viskas pašvinkę...

...Eik ir pakakok!

Iš kurgi tas balsas mano galvoje?

...Tau būtina taip negražiai kalbėti?

...JUDINKIS. Aš negaliu eiti. Tai ropok...

Taigi aš vėl ropoju kaip sergantis šuo, kas tris žingsnius sustoju pailsėti ir atsidusti.

...Prie medžio. Taip toli negaliu. Tada štai ten, prie krūmų. Gerai, prie krūmų. Džeremis sako, augalams tai naudinga...

Nusitraukiu kai kuriuos drabužius. Iš manęs veržiasi pro abu galus. Nebeliko jokio orumo.

Dilvino balsas:

– Ne čia. Eik į pomiškį.

– Taip toli nenueisiu.

Jis paima mane už rankos, nors veiksmas jau vyksta.

– Tada už ano medžio.

Atsiklaupiu, kad bent pati nesusitepčiau. Paropoju, paskui pašnopuoju ilsėdamasi. Alsuok lėtai. Oras – tavo draugas.

Stebėtojas visą laiką stebi. Ir nėmaž nesijaudina.

Girdžiu Dilvino balsą:

– Stokis. Negulėk ant žemės.

Pasitvarkau drabužius. Jis mane pakelia ir parveda. Turiu jo laikytis abiem rankomis. Viena mano dalis norėtų pravirkti, bet nėra jėgų. Jaučiuosi siaubingai.

– Ar galiu apkabinti? – paklausiu, nors mes su Dilvinu iki šios kelionės nebuvome pažįstami ir naujoji draugystė neturi nė lašelio romantikos.

– Žinoma.

Jis leidžiasi apglėbiamas, aš iš jo pasisemiu žmogiškos šilumos ir artumo, nors ir jo glėbyje žiaukčioju. Tada suvokiu, kad jis juokiasi.

– Ko juokiesi?

– Na, tu visai nebijai, tiesa?

– Bijau? Ne. Leisgyvė? Taip.

– Kai man šitaip bloga, visada išsigąstu. Tu nepaprasta.

Ko gi man bijoti? To, kas slypi galvoje? Ne. Su juo ir Noemi jaučiuosi saugi. Jie tikrai nenorėjo, kad man būtų taip sunku.

– Tiesiog labai prastai jaučiuosi. Labai labai prastai. Nė nežinojau, kad galima šitaip baisiai jaustis.

– Dabar gulkis. Klausykis dainos.

Įšliaužiu į miegmaišį ir užsimerkiu. Pažadu tau, Izabele, daugiau niekada to nedaryti. Niekada niekada. Tai praeis. Aš praeisiu. Dabar pat noriu pažadėti – visiems jums, tau, Emilija, sau pačiai, visiems čia esantiems, nepažįstamiems žmonėms ir tau, kad ir kas būtum – daugiau niekada to nedaryti.

niekada

niekada

niekada. Gana, jau supratau.

Kodėl man nebaisu? Dabar kuo aiškiausiai suvokiu vieną Mudži mokymo aspektą. Tai vyksta ne „man“. Arba „aš“, kuriam tai vyksta, yra stebimas; už viso šito slypi kitas, nepasiekiamas „aš“. Aš nesu nei viena, nei kita, tai ko gi man bijoti? Mano kūnas turi gelbėtis pats. Aš jam niekuo negaliu padėti.

...Rodos, rankos tuoj sprogs. Siaubingai karšta. Prakaituoju. Kokios ten aimanos? Tai tu – tu vis dar dejuoji. Baik. Išties norėčiau užstaugti kaip pasiligojęs šuo. Ne. Iš to nebus nieko gera. Nedaryk to. Niekada to nebedarysiu. Jau sakei. Iš kur tas keistas aukštas garsas? Tai Noemi dainuoja. Turėtum klausytis. Nebenoriu girdėti. Nuo tos dainos vėl kyla haliucinacijos ir prisimenu, kaip man bloga. Tas garsas mano galvoje ar lauke? O Dieve, kada tai praeis?

Atsimerkiu, prie manęs guli Aleksas, nė nekrusteli, veide palaiminga šypsena. Kitoje pusėje Džeremis, susirangęs ir nusisukęs.

...Manau, vėl vemsiu. Nesvarbu. Niekam nepakenks. Gulkis. Ar man reikia judėti? Blogiau jau negali būti. Giliai kvėpuok. Labai karšta. Liepsnoju...

Staiga prie manęs atsiranda Noemi. Pakelia man marškinius ir iš burnos kažką papurškia į mano širdies čakrą – tai ta vietelė tarp krūtų, kurią skauda išėjus mylimam žmogui.