Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Jiems tikrai dar neteko matyti panašaus vaidinimo. Matyt, ankstesni svečiai iš Vakarų elgėsi oriau. Laimėjau jų prielankumą ir net pelniau simpatiją. Aš pati kvatojuosi iš tos juokingos sugeltos vakarietės, mirštančios nuo moliūginio indelio ajahuaskos.

Visiems baigiant kirsti vargšę vištą, o man valgant manijoką su bananais, užeina Noemi ir išpiešia ant veido nuostabius raudonus raštus. Galbūt – tik galbūt – ji jaučiasi kalta, kad naktį man buvo taip bloga. Sakoma, ajahuaska suteikia tokią patirtį, kokios žmogui reikia – tobulą patirtį. Taigi gal man reikėjo tokios patirties, kad galėčiau jums – kuo tvirčiausiai įsitikinusi – pasakyti: atvykite čia, ateikite į džiungles ir pasimokykite gyventi iš žemės. Patariu, dėl jokių priežasčių, jokia proga negerkite ar kaip kitaip nevartokite A klasės narkotikų. Galbūt ši klasifikacija, taip nekenčiama jaunų, madingų žmonių, norinčių viską išmėginti, yra perspėjimas ir apsauga? Galbūt žmonės, nusprendę, kad „ši medžiaga pavojinga“, nėra kokie nors smulkmeniški valdininkai, siekiantys įtikti liaudies masėms? Net jei jie patys yra nepatyrę įstatymų leidėjai, gal vis dėlto verta jų paklausyti.

Popiet tris valandas žygiuojame prie automobilio dydžio seno lėktuvėlio. Metro dvidešimties ūgio vaikučiai basomis neša mūsų krepšius, kol aš kabarojuosi į kalvas ir nuo jų, o vienu metu nenusiavusi batų perbrendu upę. Tylomis pasiryžau nenusilaužti ir neišsisukti kulkšnies. Atėję pas viršininką, prižiūrintį oro uostą, per stebuklą išvystame Noemi. Regis, ji užsispyrė, kad kanoja ją atplukdytų mūsų išlydėti. Susėdame valgyti, prie stalo pora žmonių moka ir ašaninkų, ir ispanų kalbą. Atsiranda proga netiesiogiai ir ribotai pabendrauti, ir ji mėgina ja pasinaudoti.

– Noemi klausia, ką matei regėjimuose.

Gal man verčiau nepasakoti apie gėjų kaubojaus skrybėle, sveiko maisto dėžutes ir cukrinius karolius.

– Daugiausia besisukančius vaizdus, haliucinacijas, beprasmius paveikslus. Buvo tikra maišalynė.

– Ji sako, kad tik trenkus žaibui ir nugriaudėjus griaustiniui pasijutai geriau. Griaustinis ir žaibas yra ajahuaskos valdytojai. Manėme, palis daugiau, bet lietus apėjo ratu, tik šiek tiek pakrapnojo. Regis, lietaus nereikėjo.

Ak, rato šokis. Pirmame regėjime mačiau šokančius mitologinius veikėjus. Žvelgiu į paslaptį, glūdinčią giliai senutės akyse. Ką galėčiau pasakyti šiai mano gyvenimo sapno veikėjai? Ji bando pasikalbėti su manim, jos pasaulis bendrauja su manuoju, dvi kalbos, dvi kultūros, skirtingi žemynai ir maždaug 5000 metų skirtumas.

Sky TV šiame kaime įrengė generatorių. Porą kartų per metus jis įjungiamas svečiams atvėsinti alų. Dabar jis plieskia man į veidą ryškia šviesa, ir mano veido išraiška matoma kuo puikiausiai. Noemi man atrodo kaip iš džiunglių išnyrantis tamsus, paslaptingas siluetas.

– Dilvinai, gal galėtum paprašyti, kad kai ką išverstų? Pasakyk jai, kad aš labai džiaugiuosi sutikusi ją šiame gyvenime.

Išvertus šiuos žodžius, šamanė paima mano ranką.

– Ji sako, jog labai lauks tavęs sugrįžtant.

Nusišypsau, paspaudžiu jai rankas ir padėkoju. Ji labai miela, bet net už visą kinų arbatą ir Brazilijos kavą, už jokius dvasinius visatos lobius nesutikčiau dar kartą paragauti jos gėralo. Tik vėliau, sėdėdama lėktuvėlyje ir žvelgdama į kerintį džiunglių ir Amazonės grožį, prisimenu, kad, skubėdama išrūšiuoti bagažą ir viską susikrauti į lėktuvą, išvykau neatsisveikinusi su ja. Pajuntu gniuždantį netekties jausmą.

– Dilvinai! – mėginu perrėkti variklio ūžesį. – Aš neatsisveikinau su Noemi.

– Nesijaudink. Jie nepratę atsisveikinti.

Išmintinga. Jeigu jie neteikia svarbos „aš“, tai su kuo gi atsisveikinti?

Dabar mano kūnas Satipe. Šiandien susiradau internetinę kavinę ir Facebook padėkojau Emilijai, kad astraliniu kūnu atvyko manimi pasirūpinti, kai man reikėjo pagalbos ir palaikymo.

„Tu pasakei: „Žinoma, aš tave myliu.“

„Džiaugiuosi, kad galėjau padėti. Beje, ar gražiai atrodžiau savo astraliniame kūne?“

Epilogas

Taigi aš jau Londone, Batersi Parko gatvėje rūšiuoju medžiagą. Pirmiausia domina draugų reakcija išgirdus, ką padariau. Dažniausiai jie sušunka: „O Dieve! Nieku gyvu nebūčiau to gėręs. Nebūčiau drįsęs. Būčiau pabijojęs.“ Žinoma, juos baugina ne mintis apie siaubingą pykinimą.

Jie nuogąstauja, kad nebevaldys sąmonės arba kad ta valdžia bus iš jų atimta; kad ateis baisūs vidiniame ar išoriniame pasaulyje tykantys demonai, kaip nutinka košmaruose, ir bandys juos praryti arba mirtinai pergąsdinti.

Klausydamasi draugų imu suprasti, ko išmokau ir kaip visa tai tobulai dera. Žvelgdama į praeitį žaviuosi įvairiais išgirstais vidiniais balsais, regis, priklausančiais skirtingiems sąmonės lygmenims. Kai kurie jų išties paviršutiniški: čiauškesiai, sklindantys tarsi iš abiejų galvos pusių: „Kelkis. Negaliu, man labai bloga.“ Tarsi protas žaistų pats su savimi. Galbūt yra keli sąmonės lygmenys: vaikiškas balselis, išmintingas balsas – įvairūs aspektai to, ką vadiname savimi. Tačiau yra ir gilesnis lygmuo – tikrai yra. Jis visa tai stebi, pats nesikeičia, yra tvirtas ir patikimas. Jaučiau tą stebėtoją, tad pernelyg nebijojau. Paviršutiniškai – taip, bet žinojau, kad pykinimas nepasieks to „Aš“. Kaip sako Mudži, ramybė kyla iš žinojimo, kad mes kiekvienas esame tas stebėtojas. Net jei vidinis pjūklas pažeistų mano protą, dar liktų vidinis stebėtojas, stebintis pažeistą protą. Jis ramus kaip vandenynas. Visa gudrybė – savo minčių nesupainioti su tuo, kas esame.

Kadaise vedžiau lyderystės kursus paaugliams. Jie vykdavo Velse, pajūryje, Šventojo Donato pilyje Lantvit Meidžore, dalyviai ten ir gyvendavo. Paaugliai jautėsi atsakingi už savo gyvenimą – tai buvo stropi grupė, norinti priimti gerus sprendimus ir todėl patirianti siaubingą įtampą. Taigi vieną dieną uždaviau namų darbus, skirtus sujaukti neramius, perkrautus didmiesčių gyventojų protus.

– Nusibrėžkite tikslus ir svajones, – liepiau jiems, – nueikite prie jūros, atsisėskite ir aptarkite juos su jūra.

Jau buvau pelniusi jų pasitikėjimą, tad jie ryžosi įgyvendinti beprotišką mano siūlymą. Kitą dieną juos pamačiusi nusišypsojau.

– Na? Kaip sekėsi atlikti namų darbus?

– Jūra nesiklausė, – tarė vienas, – ji ir toliau buvo jūra.

Nusijuokiau.

– Taip, ji išties yra jūra. Kas dar?

– Man pasirodė, kad jūra klausosi – bet jaučiausi taip, lyg kalbėčiausi su savim, – pasakė kitas.

Ten buvo ir mano dukra. Nenorėdama per daug išsišokti, ji buvo neįprastai tyli. Dabar pakėlė ranką.

– Klausau, Emilija.

– Sutinku, ir man atrodė, kad kalbuosi su savimi. Bet tai buvo geriausia ir išmintingiausia mano dalis.

Galbūt fengšui ir bando mus švelniai pastūmėti į tą nekintamą vidinę ramybės būseną. Tam naudojami elementai, kurie, kaip supratau, padeda susikurti aplinką, vedančią mus į sąmoningumą. Tarsi namie tam tikra tvarka išdėstyti daiktai mums kuždėtų: „būk ramus“, „išlaikyk pusiausvyrą“, „nesileisk pernelyg blaškomas rūpesčių – minčių, kurios ateina ir išeina“. Metalo energija mus saugo ir simbolizuoja išorę, odą, mūsų ribas ir įkvepiamą orą. Ar ten, kur gyvename, galime laisvai alsuoti: įkvėpti ir iškvėpti? Juk tai gyvybiškai svarbu, tiesa?

Ugnis irgi atlieka savo vaidmenį. Visos filosofinės mokyklos skelbia, kad galime susikurti tokį gyvenimą, kokio norime, skleidžia vertingas idėjas nuo paprasčiausių – „susidarykite savo siekių sąrašą, tada eikite ir juos įgyvendinkite“ iki mistinių – „tikrovė grįsta tikėjimu“. Jei norite pakeisti pasaulį, sumažinti ginkluotą nusikalstamumą savo mieste, jums reikia imtis veiksmų. Man patinka Entonis Robinsas ir jo mintys. Man patinka mokytojai, raginantys prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, niekada nekaltinti kitų ar aplinkybių, nesiteisinti, o išsikelti aiškius tikslus, sportuoti, linksmai gerti kviečių želmenis ir siekti tų tikslų. Neatsikalbinėkite, o veikite! Toji filosofinė mokykla man padėjo gyvenime pasiekti didelių tikslų. Tai drąsi, jausminga, karšta mąstysena. Žaviuosi ta raudona, kunkuliuojančia ugnies energija – pirmyn, Entoni!