Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Sutelk dėmesį į tai, kas teigiama. Sutelk dėmesį į tai, kas teigiama.

Temsta.

– Prie mūsų leidžiasi didžiulis šikšnosparnis, – pareiškia Džeremis.

– Džeremi, tai vaisinis šikšnosparnis. Vaisinis, – tikinu, nors abejoju.

Šįvakar šamanė mums išvirė stipresnį gėrimą. Manau, aną kartą norėjo mus švelniai įvesti į šį pasaulį. O, gelbėkit!

– Kai užuosite kvapą ir pajusite skonį, kūnas juos gali prisiminti ir susieti su pykinimu. Nekreipkite dėmesio ir išgerkite viską, – perspėja Dilvinas.

– Gerai, vade.

Turbūt turėčiau galvoti apie tai, kad šie vaistai yra šventi, į juos žiūrėti pagarbiai ir pamaldžiai. Tačiau nevyksta jokios apeigos, tad nejaučiu, kad turėčiau kaip nors ypatingai ruoštis. Ajahuaską vartoju taip, kaip ji šitoje pačioje vietoje, gentyje, buvo vartojama tūkstančius metų. Viskas labai paprasta.

Kai per kvaišinančias turistines keliones geriama ajahuaska, prieš tai aštuonias dienas laikomasi griežtos dietos ir atliekama daugybė apeigų, kad vakariečiai pasijustų jaukiau. O čia vakare šiek tiek pagroja grotuvas, padainuojama, ir tiek. Rytą mums duodama šilto vandens praskalauti burnas ir išspjauti į rankas. Nors vargu ar tai apeiga, nes, kaip subtiliai priminė Dilvinas, naktį daug vemiama ir šikama.

Šįvakar turėsiu baigti rašiusi ir tikėtis, kad rytą prisiminsiu svarbiausius vaizdinius. Tik iki čia galėjau keliauti kartu su jumis.

Sėdime, klausomės tolumoje tekančios upės, žiogų, laužo spragsėjimo ir grotuvo. Aplink mus savo trobelėse miega žmonės mielais veidais. Virš mūsų juodame danguje, nušviestame pilnaties ir milijardų spindinčių žvaigždelių, nė debesėlio. Aleksas nenori, kad rašydama pasišviesčiau mažu rankiniu deglu, paprašė jo nekalbinti, nes pasiryžo visiškai pasinerti į potyrius. Atėjo laikas... Aleksas geria, o šūdas, paskui mano eilė. (Tiesą sakant, ne visai tiksliai perspausdinu užrašus iš knygutės. Iš tikrųjų parašiau: „O ŠŪDAS, MANO EILĖ.)

Izabele, tai VAISTAI, aiškinu sau – gerk kaip vaistus. O Dieve, gėrimas stiprus. Gerai, dabar turiu gultis ir užsimerkti. Šventoji Marija... prasideda... eime su manimi.

Atsipeikėjusi dar negaliu rašyti. Nerašau nei tą rytą, nei tą dieną, nei kitą ar dar kitą dieną. Prie užrašų knygutės prisėdu tik grįžusi į Satipo viešbutį. Bet viską prisimenu taip aiškiai, kad nejučia imu rašyti esamuoju laiku. Tiesą sakant, galiu rašyti tik esamuoju – nes potyriai labai stiprūs, lyg viskas vyktų dabar. Lyg kas būtų paėmęs mano potyrius, paspaudęs „padidinti“ ir nustatęs 500 procentų. Ačiū, kad esate su manimi.

Iš pradžių tik žiūriu į žvaigždes ir klausausi balsų tolumoje, kalbančių ašaninkų kalba.

...Kas ten taip keistai niūniuoja mano galvoje? Kodėl taip sukasi vaizdai?

Prieina pasisveikinti pora žmonių; vienas netgi užsimano paspausti man ranką. Pakeliu ranką, lyg tiesčiau iš sapno į išorinį pasaulį, ir sakau „tai-terry“, taip jie sveikinasi. Nenumanau, kam spaudžiu ranką.

...Šilta. Labai šilta. Ak, juk tai vaistai. „Kūne, jie tave nuo visko pagydys.“ Duodu savo kūnui nurodymus...

..O Dieve, kaip keista. Galvoje staiga ima greitai suktis ryškūs vaizdai. Jie skrieja iš tos vietos, kuri, manau, vadinama smilkinine skiltimi. Įvairiausios spalvos, neįtikėtinai stiprus kvaišalas. Ar kas pagrobė mano smegenis ir regos lauką? Kaip taip gali būti?..

...Tai siaubinga...

...Ne, nieko siaubinga. Tai ne tu. Tu čia...

Virstu stebėtoju, apie kurį kalba Mudži, ar bent jau kiek galima priartėju prie jo. Tarsi stovėčiau nuošaly ir stebėčiau savo sąmonę.

...Aš stoviu nuošaly ir stebiu savo sąmonę. Nėra jokio „tarsi“...

...Gerai. Tai koks tas stebėtojas?..

...Ačiū, ramut ramutėlis...

...Galvoje labai greitai sukasi vaizdai. Tai... nepanašu į nieką pasaulyje...

Galbūt filme teko matyti, kaip žmonės mėgina nupiešti tai, ką patyrė apsvaigę nuo kvaišalų. Skirtumas tas, kad tada žiūrite į ekraną, o aš viską matau galvoje. Vaizdai – besisukantys šviesos vamzdeliai – skrieja spirale į išorę.

...Ar jie mėgina mane ištraukti iš manęs, o gal įtraukti į mane? Mane traukia...

Traukia lyg į kokį vamzdį.

...Ką gi, puiku. Keliaujam. Neškitės mane. Kur tik norite. Lendu į vidų. Pirmyn...

Leidžiuosi ilgu ilgu vamzdžiu.

...Kas manai esanti? Alisa, krintanti į triušio urvą?

...Užsičiaupk...

...Nuoga šokanti moteris...

Ne... Atidžiau pasižiūrėjusi pamatau, kad ji ne nuoga. Mūvi lyg ir šortus. Keista, pamanau, kad ji ne nuoga.

...Luktelėk, ji nusivelka...

...Nes tu ką tik paprašei...

...Ne, neprašiau. Ei, ji puikiai šoka. Kas tie kiti žmonės, šokantys su ja?

...Klausi manęs? Nenutuokiu...

Ekranai lyg fejerverkai.

...Fejerverkai nesisuka...

Tada ugnies ratai.

...Tūkstančiai spalvotų taškelių ir raštų. Pala – kur dingo žmonės? Kas tie vaikai?

Vaikus matau taip ryškiai, lyg žiūrėčiau filmą. Jie vejasi sunkvežimį, tuoj išvažiuosiantį į dešinę iš mano regėjimo lauko. Ar jie vejasi jį todėl, kad yra alkani?

...Ar sunkvežimyje yra maisto? Ne, vaikučiai maži, basakojai, bet atrodo laimingi...

Bloga. Pykina, darosi vis šleikščiau.

...Nekreipk dėmesio. Susitelk į vaizdus. Mėgaukis reginiu...

Sukimasis vis stiprėja, tampa nevaldomas. Galva skyla.

...Visur taškeliai, dar įvairiaspalviai vėriniai, kurių visi karoliukai padaryti iš skirtingų spalvų cukraus. Sveiko maisto dėžutės vaikams – kas tai, po galais? Ryškiaspalvės, nedailiai supakuotos, kaip McDonald’s vaikiški rinkiniai, bet jose tik sveiki produktai. Džiovintos spanguolės mažuose skyreliuose... kiek rūšių riešutų dėti? Manau, trijų: dviejų neužtektų; keturių vaikai išvis nevalgytų. Kaip šias dėžutes pavadinti? Izabelės dėžutės... ne, mano vardo nereikia... Popdėžutės ar panašiai... Arba valgomi vėriniai, cukriniai karoliai, vien iš džiovintų vaisių. Nusipirk, pasipuošk, paskui suvalgyk. Pardavinėjamos sveiko maisto krautuvėse...

Kas čia dedasi? Aš visai nenoriu svarstyti sveiko maisto vaikams idėjų. Keistos būtybės giria dėžutes ir rodo jas man.

...Žmonės, man visai neįdomu...

...Cukriniai karoliai. Kodėl mano galva pilna cukrinių karolių? Jie tokie ryškūs...

Vemsiu. Nebegaliu atlaikyti pykinimo.

...Atsimerk, stokis, eik prie krūmų...

...O Dieve, negaliu pajudėti, taip bloga...

Ką reiškia šis vidinis dialogas? Kas su kuo šnekasi?

...STOKIS, EIK. GERAI. GERAI. O Dieve, aš svyruoju. Vos laikausi ant kojų. Noriu vemti. Reikia kopti. Ten kalvelė. Kilnok kojas. Gerai. Jaučiuosi klaikiai.

Nuslimpinu gal dešimt žingsnių iki tos vietos, kur mums leista vemti. Išsivemiu kelis kartus.

...Ačiū, kūne, ačiū, kad mane ištraukei...

Tačiau pojūčiai neblėsta.

...Sukasi spalvos. Ryškios. Bloga kaip anksčiau. Grįžk. Gulkis. Stebėk paveikslus. To čia ir atvykai. Nebegaliu atsigulti. Negaliu įveikti tokio kelio. Baisiai bloga. Negaliu paeiti...

Pasirodo Dilvinas, balti plaukai nakties danguje atrodo kontrastingai.

– Turi grįžti ir gultis.

– Žinau. Žinau, Dilvinai, kad turiu, bet abejoju, ar paeisiu.

– Kibkis už rankos.

Jis parveda mane atgal.

– Sėskis ant maišo. Tau puikiai pavyko. Klausykis Noemi dainos.

Aukštas jos balsas panašus į haliucinacijas mano galvoje. Ji dainuoja žemėlapį, kelionių vadovą į kitą pasaulį.

Atsigulusi bandau susivokti, kas esu aš ir kas yra ji. Maniau, garsas skamba mano galvoje, bet pasirodo, jį skleidžia ji. Verpetu besisukančių haliucinacijų garsas – tai jos daina. Ji dainuoja garsus mano galvoje. Ne, to negali būti.