Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

– Izabele, norint pradėti, reikia tik vienminčių būrelio.

Atrodo paprasta, tiesa? Ar kas nors, gyvendamas did­miestyje, turi „vienminčių būrelį“? Seniai svajoju gyventi bendruomenėje, besirūpinančioje mūsų planeta. Londoniečių mintys daugiausia sukasi apie tai, kaip sumokėti mokesčius; nė vienas iš mano pažįstamų neaugina pomidorų.

Paskui dvi dienas sodiname manijokus ir renkame medvilnę, taigi turime laiko apmąstyti visus šiuos stebuklus. Žemė, žemė – ak, kaip švelniai ji mus atgaivina. Nušvitęs Buda rodė į žemę, bet daugelis mano pažįstamų budistų medituoja tik ant pagalvėlių ir niekada nesitepa rankų. Mano pačios rankos retai pakyla nuo nešiojamojo kompiuterio. Stebiuosi moterimis, nes pati nė nenumanau, kaip verpti medvilnę. Jos tikriausiai svarsto, kaip man pavyksta apsirengti. Džeremis kamantinėja apie augalus ir be atvangos fotografuoja. Aleksas pasisiūlo nešioti medieną ir imasi visų fizinių darbų, norėdamas parodyti, kad ir vakariečiai ne iš kelmo spirti. Vieną dieną mums pranešama, kad eisime „pasivaikščioti“.

Po trijų valandų žygio išmokau būti ne tik šią akimirką, bet ir šią mikrosekundę. Turbūt Chaimė paaiškino Dilvinui, kad reikės paėjėti, bet vargu ar pats Dilvinas aiškiai suprato, į ką leidžiamės. Džiunglės nėra lyguma. Kartais tenka kopti į bemaž statmenus krantus, kartais nuo jų leistis. Panoręs įsikibti medžio, kad nepargriūtum, pamatai, kad jis aplipęs milžiniškomis skruzdėlėmis, pasirengusiomis tave sugelti, arba yra visas spygliuotas. Kaskart statydamas koją turi apsižiūrėti, nes kiekviename žingsnyje gali aptikti šaknį, pasirengusią užsikabinti tau už kojos, ar akmenį, trokštantį padėti išsisukti kulkšnį. Džiunglės turi ir daugiau gudrybių priversti tave skirti joms ne mažiau nei 100 procentų dėmesio: šaka, kuri siūlyte siūlosi prilaikyti tavo svorį, paliesta subyra į miltelius. Įvairiausi vabzdžiai pasiryžę pusryčiams, pietums ar vakarienei suryti kuo daugiau vabzdžius atbaidančio kremo.

Tris kartus pargriuvusi ir daug prisikeikusi, pažvelgiu žemyn į mūsų laukiančią neįmanomai ilgą ir stačią nuokalnę ir – žinodama, kad vėliau teks į ją kopti siaubingai karštą ir drėgną, kaip dera Amazonės džiunglėms, dieną, – kreipiuosi į Dilviną:

– Dilvinai, ką mes čia veikiame? Ar vaikštome po džiungles vien tam, kad vaikščiotume po džiungles?

– Na, iš dalies taip, – šnopuoja jis.

Bent jau nerūkau. Tikiuosi, jo neištiks širdies smūgis; vieta ne pati tinkamiausia, o mano gebėjimas daryti širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą nuo tada, kai gavau skautės patyrimo laipsnį, mažumėlę atbuko.

– Svarbu pajusti gamtą.

Permirkę prakaitu, besidaužančiomis širdimis, šniokštuodami ir vos vilkdami kojas mes tikrai „jaučiame gamtą“.

– Ar mes kur nors einame? Ar tai tik treniruotė?

Nusijuokiu pati iš savęs. Man reikia kokio nors tikslo. Turiu žinoti, kad kai ką veikiu, ne tik esu.

– Mes einame prie krioklio.

– O, tai gerai.

Dabar žinau, kad mes kažkur žygiuojame, o dėl maudynių nuogai verta kabarotis šlaitais. Pagaliau atpūškavę išvystame tikrą grožį. Pirmą kartą atsidūrusi po tikru kriokliu stovėjau, kol atgavau jėgas ir kaip reikiant atvėsau. Su mumis atėjusias vietines moteris gerokai pralinksmina mano siaurikės, kurių nenusimoviau dėl šiokio tokio padorumo.

Dilvinas pasižiūri į medžiagos skiautelę ant mano kūno.

– Kartą buvome jų atvežę, bet moterys nemūvėjo, o pasidarė laidykles.

Vietiniai tikriausiai stebisi, kad ant užpakalio užsimoviau laidyklę. Apsirengusi užkremtu bananų ir manijokų šaknų. Ir vėl pasirodau keistuolė – nevalgau mėsos. Jie žiūri į mane ir kikena. Išties dar ne visos beždžionės uždarytos zoologijos soduose. Kasdien keletą jų sutinki.

Per keturių valandų kelionę atgal man padėti paskiriamas smulkus ašaninkas – jis paima už rankos, kad temptų į šlaitą ir kad nepargriūčiau. Tikrai nežinau, kaip be jo parsigaučiau.

– Pasonki (ačiū), Benitai, – kartoju gal šimtąjį kartą.

Jam juokinga, kad aš be pagalbos, regis, negaliu užkopti į statų krantą. Ašaninkų kalboje iki misionierių pasirodymo nebuvo žodžio „ačiū“. Geranoriams misionieriams atrodė taip reikalinga dėkoti ir patiems sulaukti padėkos, kad jie į jų kalbą įdiegė naują žodį. Stipriai laikoma vyro, į kaimą atėjusio, kaip vėliau sužinojau, iš vienos savanoriškai nuo pasaulio atsiskyrusios genties, aš ir vėl ugdausi nuolankumą. Vyro veidas išdažytas sutrintomis uogomis ir, be mano „ačiū“, mes nežinome jokių abiem suprantamų žodžių. Pėdindama lygia žeme uždainuoju ir pamėginu priversti jį dainuoti jam žinomas dainas. Jis dainuoti neketina, bet, regis, su malonumu klausosi manęs. Per dvi kelionės valandas jis, pats nenumanydamas, išklauso visą Elos Ficdžerald repertuarą, kelias paikas daineles iš miuziklų – visas partijas tenka atlikti man vienai – ir netgi žygiui skirtų skautų dainelių. Man dainuojant seną australiečių dainą „Kukabara tupi sename gumamedyje“, užtraukus „cha cha cha“, jis kaskart garsiai nusikvatoja.

Vėliau Dilvinas papasakoja, kad mano dainavimas buvo pats glaudžiausias kontaktas tarp kultūrų, kiek jam teko matyti. Ši patirtis sustiprino jo meilę laimingam ir paprastam gyvenimui džiunglėse.

Trečia aušra

Kita diena. Dar vienas tobulas rytas. Mes pabėgome į laikui nepavaldžią vietą. Nenutuokiu, kokia dabar savaitės diena ir kiek valandų. Man nerūpi.

Šįryt sėdėdama stebiu mažą, gal aštuonerių metų mergaitę. Ji iš didelės krūvos ima, pjausto ir trina šaknis, panašias į batatus. Dirba jau apie dvi valandas ir dirbdama dainuoja. Ji visa susitelkusi į užduotį ir labai laiminga. Prieš kelerius metus skaičiau įstabią Džin Lidlof, kurį laiką gyvenusios gentyse, knygą The Continuum Concept („Tęstinumo samprata“), kurioje ji lygina čiabuvių ir mūsų vaikų auklėjimą. Autorė pabrėžia, kad mes gadiname vaikus, nes jų dėmesį nukreipiame į žaislus ir žaislais blaškome jų nuobodulį. Vaikai mokosi stebėdami ir mėgdžiodami tėvus; jie iš prigimties linkę daryti tai, ką daro suaugusieji. Čia jie ruošia maisto produktus, verda, dirba darže ir supranta savo mokslų svarbą, nes išties įneša indėlį. Nuo tada, kai išmoksta atsistoti, jie yra aktyvūs bendruomenės nariai. Maži vaikai verda ir nešioja šakas, čia niekada neišgirsi to bjauraus zirzimo, kokį dažnai skleidžia mažieji mūsų žmogeliai, paprašyti padirbėti.

Mačiau televizijos laidos reklamą, kurioje prodiuseriai būrį antsvorio turinčių britų paauglių apgyvendino gentyje. Reklamoje vietinė moteris kalbėjo: „Kai tik duodame jiems darbo, jie apsiverkia.“ Šie paaugliai, regis, nė piršto nepajudina, kad padėtų tėvams, ir jų veikiausiai niekas neprašo. Dvi valandas ruošti daržoves jiems tikrai būtų kančia. O ši maža mergaitė visą rytą dirbdama aukštu balsu dainuoja nuostabias dainas, ir atrodo, kad šiuo metu jai tai maloniausia veikla. O jei ir yra kas nors, ką ji mieliau darytų, ji apie tai negalvoja.

Galbūt tai ne ta „lengva būtis“, kurią nurodo Mudži, bet tam tikru atžvilgiu panaši. Mergaitė nesitapatina su jokiu „aš“, jos galvoje, kiek matau, nėra palyginimų „geresnis“ ar „blogesnis“, nėra vertinimų, ir, gal net nuo mažens vartojusi ajahuaską, ji numano, kad šis gyvenimas tėra trumpalaikis regėjimas. Ji išties be pastangų gyvena savo būtyje, kas neregėta tarp vakariečių vaikų, juolab jei jų lauktų dvi valandos daržovių skutimo ir pjaustymo.

Taigi grįžkime prie žaislų. Neraginu visai jų atsikratyti, tik noriu pabrėžti, kad mes jų tikrai turime per daug. Būdama maža Emilija kartą kupina pavydo grįžo iš draugės, turinčios apie 27 mažuosius ponius, pilną lentyną Barbių, Barbių namą, Barbės automobilį, dar vieną lėlių namelį ir tris arklides poniams. „Ir dar tiek kitokių lėlyčių, kad nė nesuskaičiavau.“