Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Paprastas ne tik gyvenimo būdas, bet ir tikėjimas – tiksliau, jo stoka. Čia nėra jokių religinių apeigų, tik ajahuaskos gėrimas, bet net ir jis atliekamas be ceremonijų. Atsiguli, išgeri, vėl atsiguli; vieniems geriant, kiti dainuoja. Tik tiek. Nėra jokių religinių paveikslų, dievybių atvaizdų. Ir nėra hierarchijos. Vyrauja matrilokalinė santuoka, vadinasi, susituokus vyras atsikrausto į moters kaimą. Kiekviena šeima kiekvienoje trobelėje atlieka tą patį darbą, kaip bet kuri kita šeima bet kurioje trobelėje. Specialistų čia maža, yra šamanė, vadas Chaimė, prisiimantis atsakomybę krizių metu. Vieniems vyrams geriau sekasi žvejoti, kitiems medžioti, bet konkurencijos nėra.

Atrodo, lyg į viską žiūrėčiau pro ajahuaskos akinius? Bet Dilvinas tvirtina, kad dalijimasis – tai jų bendrabūvio pagrindas. Jie dalijasi maistu ir viskuo, ką turi. Jų galvose, regis, nėra tokių apibūdinimų kaip „geresnis“ arba „blogesnis“, tad jie neturi ir ego.

Ar nemanote, kad Vakarų visuomenėje žodis „ego“ vartojamas taip pat laisvai, kaip „meilė?“ Kad šimtas žmonių jį skirtingai apibrėžtų? Išgirdusi, jog kito žmogaus „didelis ego“, kaskart paklausiu, ką pašnekovas turi omeny, ir dar neteko sulaukti dviejų vienodų atsakymų. Kartą paklausiau Vivo, ką, jo manymu, tai reiškia, ir jis atsakė, kad žmogus su dideliu ego siekia dėmesio ir nori nuolat būti prožektorių šviesoje. Aš įsivaizdavau, kad toks žmogus tariasi esąs kuo nors svarbus, galbūt svarbesnis už kitus. Žinoma, tik visai neadekvačiai save vertinantis žmogus gali tartis esąs svarbesnis už artimą. Kaip vienas gali būti svarbesnis už kitą? Nebent esi Barakas Obama ir turi galimybę keisti pasaulį. Arba esi gydytojas, todėl laivui skęstant tave reikia įsodinti į gelbėjimosi valtį, nes gali padėti kitiems. Bet net ir tokiu atveju skirtumas yra paviršutinis. Mudži, manau, sakytų, kad per didelis ego atsiranda „pernelyg susitapatinus su savimi“. Kitaip tariant, įtikint, kad esi tasai „aš“, bet nesupranti (netgi protu), kad visi esame niekas ir drauge viskas.

Šiaip ar taip, kad ir kokį „ego“ apibrėžimą pasirinksi, šie žmonės jo neturi. Pasekmės stulbinamos. Ar čia kas nors būna neištikimas? Ne. Ar kas nors palieka sutuoktinį? Ne. Ar kas nors šaukia ant savo vaikų, vaidijasi, kovoja ar kaip nors kitaip siekia pranokti kitus? Ne. Atrodo, fantazuoju – bet pamėginkite įsivaizduoti: jeigu žmogus nemano esąs svarbesnis už kurį nors kitą žmogų, nesistengia ko nors pakeisti, tai kam kivirčytis? Čia niekas nemėgina „plukdyti upės“, kaip nuostabiai sako Mudži, nesumano ko nors pakeisti, kaip dažnai nutinka man. Kiek matau, čiabuviai tiesiog mėgaujasi būtimi.

Išropojusi iš palapinės matau, kaip iš savosios lenda Dilvinas; netrukus pasirodo ir kiti du. Kiūtinu prie lauko pusryčių stalo. Išties jaučiuosi kaip po sunkios nakties. Sėdime ir plepamės apie nieką: gerti kavą ar negerti? Regis, niekas nenori paklausti: „Na... tai kaip sekėsi jums?“ Prieina Chaimė ir linksmas atsisėda šalia, apžvelgia mus visus. Jau esame prasikaltę.

Norėdama užmegzti linksmesnį pokalbį, pasiteirauju apie vestuves. Juk turėtų būti kokios nors apeigos. Maniau, tokiomis progomis neapsieinama be ritualų. Pasirodo, ne.

– Jeigu du jauni žmonės nusprendžia būti kartu – jiems būna apie keturiolika, – tai pasistato trobelę ir įsikelia.

– Be jokių apeigų?

– Be.

– Kas atsitinka, jeigu du vyrai užsigeidžia tos pačios moters arba dvi moterys to paties vyro?

Dilvinas kantriai verčia.

– Chaimė sako, kad to nebuvo nutikę. Bent jau jis nematė. Sako, gyvūnai poruojasi visam gyvenimui.

– Tai keista. Ar gali jam pasakyti, kad mūsų visuomenėje nuo pat Šekspyro, nuo pat Antonijaus ir Kleopatros – na, sakyk paprastai, tūkstančius metų vyrai žudė vieni kitus dėl moterų?

Dilvinas pradeda versti, paskui taria:

– Ne... ne, nenoriu jam to sakyti. Čia tvyro darna. Kam jam pasakoti blogybes?

– Žinoma, tu teisus.

Man nuolat šalia reikėtų žmogaus, tikrinančio, kas išeina iš mano lūpų. Labai praverstų. Gal būtų naudingiau patyrinėti, kuo grįsta jų darna?

– Ar iš jų reikalaujama ištikimybės? Jie duoda kokias nors priesaikas?

– Jokių priesaikų. Jie, kaip ir mes, vertina ištikimybę. Manau, pasitaiko neištikimybės, bet per trisdešimt metų, kiek čia lankausi, neteko apie tai girdėti.

Svarbiausias šios bendruomenės tikslas – gyventi darniai su gamta ir vienas su kitu. Argi nesidžiaugia jūsų širdis tai skaitydama? Dar nepanorote čia atvykti? Klausausi toliau.

– Lytiniai santykiai čia nėra tokie svarbūs kaip Vakaruose. Čia žmonės nėra taip užversti seksualiais vaizdais, tad daug apie tai negalvoja. Kartais pamatai krūtį, bet į ją visada įsisiurbęs kūdikis.

– Galbūt, – mąstau, – galbūt mūsų visuomenė taip apsėsta sekso dar ir dėl to, kad nepaliaujamai gyvename įtampoje, o seksas natūraliai padeda atsipalaiduoti. Taigi gal nesant nuolatinės įtampos sekso poreikis nėra toks didelis?

– Man tai tikrai, – patvirtina jaunas eržiliukas Aleksas. – Nuo streso išties susijaudinu.

Mums sėdint ir plepantis, prieina moteris su krūva vaikučių. Paprašau Dilvino paklausti, kiek ji turi atžalų. Jo ašaninkų kalba nėra labai sklandi, bet tam žodžių užteks.

– Sakosi turinti aštuonis.

Tada, nors jau numanau atsakymą, paprašau jos paklausti, kiek ji turi vyrų. Ji nusijuokia ir parodo į besišypsantį vyrą už nugaros. Iškelia vieną pirštą.

– Vieną.

– Dilvinai, būk geras, pasakyk jai, kad aš lankiausi šalyje, vadinamoje Tibetu, kur moterys dažnai turi daugiau nei vieną vyrą.

Dilvinas išverčia, ir ji nusijuokia, kaip pamąstę nusijuoktume ir mes.

– Ji sako, kad jai gana vieno.

Su tam tikru pavydu žiūriu į ją, turinčią vieną vyrą ir aštuonis vaikus. Tik nenorėčiau tiek virti, kiek ji. Žiūrėdama spėlioju, ar čia kas nors kada nors palieka vyrą arba žmoną. Ir kodėl turėtų palikti? Jeigu jiems neįdiegtas konkurencijos jausmas, jeigu jie nevertina, kas geresnis, o kas blogesnis, ir yra iš prigimties linkę dalytis ir rūpintis kitais, kokia prasmė skirtis? Visi gyvena vienoje vietoje, taigi kasdien matytum buvusį vyrą ar buvusią žmoną. Ketinu daugiau paklausinėti apie neištikimybę, bet persigalvoju. Čia tai atrodo nereikšminga. Jeigu lytiniai santykiai skirti kūdikiui pradėti ir jau turi jų septynis, kam norėti dar vieno nuo kito vyro? Šito nedarysi trobelėje, kur miega visa šeima, teks eiti į mišką. O ten juk nenorėsi gultis ant skruzdėlių ir vorų. Štai kodėl Vakaruose, kaip žinoma, mėgstamiausia „misionieriaus poza“; tik misionieriai mėgo tai daryti gulėdami ant žemės. Netgi gyvūnai taip nedaro. Mes išties juokingi.

Manau, seksas patogioje lovoje yra puikus sumanymas (radikalu, ką?), bet kaipgi jis tapo toks be saiko svarbus? Beprotiškame, susipainiojusiame mūsų pasaulyje seksas dažnai yra sudėtingas. Čia jis paprastas, kaip ir visa kita.

Žinoma, norėčiau nueiti ir pasišnekėti su moterimis. Jos, būdamos be vyrų, kitaip kalba apie seksą. Moterys sėdi kartu, pjausto daržoves, gamina alų ir kartais nusijuokia. Įsivaizduoju jas plepančias: „Ir kokio gi dydžio jis buvo?“ Bet veikiausiai jos šaiposi iš mūsų: „Ar girdėjote, kad jie tai daro atsigulę? Cha cha cha.“ O gal tik mano protas taip veikia. Kuriam laikui prisėdu prie jų pjaustyti daržovių, bet ašaninkų kalba ne tokia kaip ispanų, kur gali pagauti vieną kitą žodį, tad mes tik droviai žvilgčiojame vienos į kitas. Jos, regis, mažumėlę gėdijasi manęs, tad po kiek laiko parsliūkinu atgal. Aš jas trikdau. Mūviu kelnes, atvykau čia su būriu vyrų, bet nė vienas iš jų nėra mano sutuoktinis. Dilvinas sakė, kad kai kurios teiravosi, kur mano vyras. Šioje bendruomenėje nėra netekėjusių mano amžiaus moterų, taigi, manau, aš joms atrodau tikra keistuolė.