Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Ką gi, tai atsakymas į klausimą, kaip gyvūnai neužtvindo kaimo.

– O vaikai?

– Jie žino natūralų šeimos planavimo būdą – jei nenori susilaukti vaikų, geria tam tikras žoleles. Chaimė turi tik keturias atžalas – tai labai maža šeima. Šeimoje, pro kurią ką tik praėjome, dvylika vaikų – ji didelė. Didelės šeimos jiems patinka, nes daug ašaninkų buvo išžudyta, ir dabar jie trokšta susilaukti palikuonių, kad galėtų rūpintis džiunglėmis. Chaimės žmona vieną kūdikį prarado – berniuką tiesiog „nusinešė upė“. Jis per giliai įbrido tuo metu, kai srovė buvo labai stipri.

Upė nusinešė ir epilepsija sirgusią mergaitę. Kaimiečiai lankytojų iš mūsų pasaulio prašė vaistų, galinčių jai padėti, bet jiems buvo atsakyta, kad vaistai „labai brangūs ir nepadeda“, kad ji „veikiausiai išaugs“, ir patarta ją tiesiog prižiūrėti. Vieną dieną ji nuėjo su draugais maudytis, ją ištiko priepuolis, bet mergaitė buvo nubridusi per toli, tad kiti vaikai niekuo negalėjo padėti. Taigi kaimo gyventojams nesvetimas liūdesys. Viena moteris negali susilaukti vaikų, bet neatrodo nusiminusi, plačiai šypsosi. Pasirodo, ne tik londonietės nusprendžia neturėti vaikų, netgi čia jų nebuvimas gali būti vertinamas kaip palaima.

Mums sėdint ir gėrintis apylinkių grožiu, Dilvinas pasakoja, kokių sunkumų patyrė ašaninkai. Prieš penkiolika metų komunistų grupuotė, pasivadinusi „Šviečiančiu keliu“, panoro žemių ir ėmė traukti į kaimus, žudyti jų gyventojus ir deginti trobas. Chaimės šeimai teko palikti namus ir daržus, bėgti slėptis į kalnus. Jie būtų mirę badu, bet, išgirdę gandus apie artėjančią krizę, džiunglėse užsiveisė naujų daržų. Dvejus metus negalėdami grįžti namo jie lankais ir strėlėmis, kaip jų protėviai, medžiojo beždžiones (šaunamieji ginklai būtų išdavę slaptavietes), o naktimis dirbdavo daržus džiunglėse, kad grįžę pamaitintų moteris ir vaikus. Vienam vyrui ant rankos nukrito akmuo, ir jis negalėjo pajudėti. Išsitraukęs peilį jis nusipjovė ranką ir išsilaisvino. Vėliau rytą sutikau besišypsantį vienarankį vyrą, jis mandagiai padavė sveikąją ranką – čiabuviai žino, kad svečiai tikisi tokio pasisveikinimo.

Tačiau šie siaubai susiję su žmonėmis iš išorinio pasaulio. Likę vieni kaimiečiai gyvena pasakiškai ramiai. Moterys ir vaikai verda, vyrai medžioja. Moterys renka šakas kurui, vyrai kapoja rąstus ir stato namus. Visi kasa žemę, ją įdirba ir sodina daržus. Viskas ateina iš žemės ir grįžta į žemę, maistas ekologiškas, viskas perdirbama. Dauguma daiktų, regis, pagaminti iš kokosų palmių lapų; moterys iš jų audžia krepšius, kilimėlius, gamina kiaušinių dėklus, vėduokles ugniai, stogus. Jei turi kokoso palmę, gali gyventi net nematęs parduotuvės ar pinigo. Nuo medžių imamas medvilnės derlius, medvilnė verpiama ir dažoma, iš jos audžiami nepaprastai ploni ir gražūs audiniai. Suaugę vyrai mėgsta dėvėti tradicinius, į kaftanus panašius drabužius, vadinamus „kušma“, juos išaudžia žmonos.

– Jie nori būti gražūs, nes džiunglės gražios; jie stengiasi būti gražūs kaip gamta ir patikti protėviams, – Dilvinas išdidžiai pasakoja apie draugus.

– Tai kokie šios dienos planai? – pasidomi Aleksas.

Planai? Mano planas – kiek pastoviniuoti, bet daugiausia sėdėti, stebėti, mokytis ir gal šiek tiek paplaukioti. Viskas tobula, tik ne nauji vabzdžių įgėlimai, dėl kurių niekas kitas nesuka galvos. (Aš apsipurškusi vabzdžius atbaidančia priemone; ji siaubingai smirda ir, regis, traukte traukia tuos gyvius.)

– Šįvakar Noemi ruošia ajahuaskos gėrimą, – atsainiai tarsteli Dilvinas. – Mus visus kviečia dalyvauti.

– Aš sutinku, – taria Aleksas.

– Džeremi?

– Tai gali būti įdomi patirtis. – Džeremis nesiliauja mane stebinęs. – Neplanavau nieko panašaus, bet jei jau pasitaikė proga, dalyvausiu.

– Izabele?

Dilvinas žiūri į mane. Regis, aš esu ne tik būtybė, žvelgianti mano akimis, kaip bando įrodyti Mudži, bet ir kai kas, patraukiantis visų žvilgsnius. Turiu apsispręsti. Teoriškai dėl to čia ir atkakau.

– Dilvinai, ar ta medžiaga kenksminga?

– Su ja reikia elgtis atsargiai. Kai kas sako, ji lyg „grandininis pjūklas galvoje“.

– Hmm...

– Noriu pasakyti, kad ji gali būti kenksminga, jei atsidurs netinkamose rankose ir su ja bus elgiamasi nederamai.

– Bet jūs ją siūlote?

– Aš nesiūlau. Ne. Tai jie siūlo.

– Tinkamose rankose pjūklas gali būti aštrus kaip skalpelis, – diplomatiškai užsimena Džeremis.

– Man Noemi – kaip motina. Jau daugiau nei trisdešimt metų kartu geriame ajahuaską. – Dilvinas šią žinią pateikia kaip įrodymą, kad mes veikiausiai išgyvensime.

– Ar kas nors nuo jos mirė?

– Kiek žinau, ne.

Sėdžiu ir spoksau į didžiulį kalakutą, žirgliojantį po kiemą, gyvenantį šia akimirka. Kam apskritai gerti tokius gėrimus, jei viskas taip tobula?

– Beje, dėl ko jis geriamas?

– Ašaninkai nuolat gėrė ajahuaską, kad pabendrautų su dvasiniu pasauliu, augalų dvasiomis, upe ir medžiais. Noemi ją vartoja visą gyvenimą du tris kartus per savaitę, o jai septyniasdešimt.

– Ko mums tikėtis? – klausia Džeremis.

– Vizijų, – šypteli Dilvinas. – Vienokių ar kitokių.

– Dilvinai, gal galėtum papasakoti plačiau? – išsitraukiu rašiklį.

– Potyriai priklauso vien nuo tavęs. Tai vizijas sukeliantis vijoklinis augalas, ir kaskart jis veikia skirtingai. Mintyse daug kalbiesi su savimi, o regėjimai kyla giliai iš pasąmonės. Tai pirmas etapas. Paskui pasidaro bloga, kartais vemi. Antru etapu gali pajusti, kaip skrandyje kažkas teliūskuojasi – tada dėmesį reikia perkelti į kankorėžinę liauką kaktos viduryje – tai regimosios sąmonės centras. Norint perkelti dėmesį, reikia nutraukti vidinį dialogą ir negalvoti apie gurguliuojantį skrandį. Kai tai įveiksi, ateis trečias etapas, tada viskas atrodys kaip reikiant.

– Keista, tas „vidinio dialogo nutraukimas“ panašus į meditaciją, tiesa?

– Taip.

Sėdime ir šveičiame keptus bananus.

– Dar norėčiau pridurti, – toliau dėsto Dilvinas, – kad tai neįeina į Ecotribal ekskursijos programą. Tiesiog taip viskas susiklostė. Jeigu būtume žygiavę prie krioklių ir plaukę kanoja upe žemyn – dažniausiai tai ir darome, – nebūtume dalyvavę geriant ajahuaską. Aš jums nei siūlau, nei bandau atkalbėti, tik noriu įspėti, kad tai stiprus narkotikas. Jį galima vartoti tik su itin patyrusiu šamanu, be to, jis gali būti labai pavojingas nestabilios psichikos žmonėms. Pažįstu žmonių, kurie, jo pavartoję, nebegalėjo grįžti į įprastą gyvenimą, taigi su tokiais dalykais reikia elgtis atsargiai.

Dabar bijau šiek tiek labiau nei anksčiau.

– Ar dozės pritaikytos pašaliečiams?

– Ji kiekvienam duoda individualią dozę.

– Ar vėmimas ir viduriavimas neišvengiami? – Susigūžiu.

– Na, žarnyne susidaro spaudimas, ir jis turi kur nors išsiveržti. Atvirai tariant, – Dilvinas dabar „pasakoja plačiau“, kaip prašiau, – gėriau ją penkiasdešimt šešiasdešimt kartų. Pykino gal dešimt kartų, bet apsikakoju visada.

Lyg ir norėjau priartėti prie žemės.

– Ar gali atsirasti priklausomybė?

– Ne. Tikrai ne – suprasite kodėl. Ajahuaska reikalauja didelės pagarbos. Būdamas Alekso amžiaus, į viską žiūrėjau lengviau, dabar jaučiu kur kas didesnę pagarbą ir baimę.

Chaimė paklausia, ar kas nors norėtų kavos, bet prieš ajahuaskos gėrimą ji nerekomenduojama. Pats atsisėda ir išgeria.