Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Mane įkvepia Entonio Robinso požiūris į gyvenimą: reikia kurti planus, paskui „peržengti“ save, kad juos įgyvendintum. Taip gyventi nuostabu, net jei, kaip tvirtina Mudži, neįmanoma į savo planus įtraukti kitų žmonių. Vyliausi, kad Vivas atvažiuos ir išgirs Mudži, maniau, kad jo požiūris paguos Vivą, atkakliai kovojantį su nusikalstamumu gatvėse. Neabejojau, kad Vivas patiktų Mudži... Bet, kaip primena Mudži, negaliu padaryti nieko, kas susiję su kitais. Galime tik svajoti ir viltis, kad kartais kiti panorės to paties. Žinoma, tikslai ir svajonės gali brangiai kainuoti: šiame kelyje esti nesėkmių ir nusivylimų, bet taip pat pasitenkinimo sėkme. Aš liksiu ta, kuri mielai kuria planus ir rizikuoja. O jei tokia optimistinė strategija nuolat atneš nusivylimų ir primins, kad nesu už viską atsakinga, tapsiu nuolankesnė.

Mudži kalba apie ramybę, pasiekiamą mums visiems; apie mūsų santykį su tuo, ką daugelis vadina „Dievu“, ir kaip prie jo priartėti. Nors ne – jis sako, kad mums nereikia nieko daryti, tik suvokti, kad jau turime tą ramybę. Šiuo požiūriu daug kas paaiškėja. Iš Mudži kalbų atrodo, kad jis tiksliai žino, kas yra apgaulinga, o kas tikrai svarbu. Nėra mirties baimės, tik aštrus, ryškus gyvenimo suvokimas. Man įdomu viskas, kas padeda suvokti gyvenimą. Įdėmiai klausausi.

Vis dėlto kyla pagunda pasukčiauti. Užuot giliai meditavusi ir kontempliavusi klausimus, kaip siūlo Mudži, užsigeidžiu sutrumpinti kelią ir aiškiau suvokti savo minčių stebėtoją. Yra patikimas, išmėgintas būdas daugiau sužinoti apie sąmonę: šamanai jį naudojo šimtus metų. Jie vartoja šventus vaistus. Man buvo paaiškinta, kad jie padeda atlikti tai, ką turi omeny brolis Ričardas sakydamas, kad „reikia pasitraukti sau iš kelio“, ir Mudži, liepdamas nekreipti dėmesio į mintis. Norėdami parodyti žmogui, kad dvasinis pasaulis yra tikrovė, šamanai nejuokauja. Jie liepia išgerti vaistų, o patys sėdi ir rūpinasi tavo kūnu, kol tu stebi savo trijų matmenų sąmonę.

Tai išties keistas ir bauginantis sumanymas. Man niekada gyvenime nešautų į galvą vartoti narkotikų. Sąmonės būseną ryžtuosi keisti tik dideliu kiekiu kavos. Alkoholį vartoju saikingai. Narkotikai man visad atrodė nereikalingi, o juos vartoti – kvaila. Tačiau ryžtuosi pabandyti dėl dvasinės patirties ir su visą gyvenimą tai dariusiu šamanu.

Po Mudži seminaro jaučiuosi labai rami. Atsigavau lyg nusimaudžiusi nuostabiame vandenyne, man tai padėjo į viską pažvelgti iš šalies. Paveikslą su didele banga, kabojusį miegamajame ant sienos, vėl pakabinau ten, kur, mano manymu, jis labiausiai tinka. Į jį žiūrėdama prisimenu Mudži sakant, kad, jei pašalinsime iš kelio protą, galėsime gyventi laisvi ir suvoksime, kad esame ne tik bangos, bet ir pats vandenynas.

Taigi dabar esu pasirengusi tai išmėginti, keliauti į gamtą, tyrinėti žemę. Noriu sutikti tikrą šamaną, todėl teks nuvykti į džiungles. Pirmiausia susirasiu vakarietį, turintį leidimą lankyti gentis, beveik arba visai nebendraujančias su išoriniu pasauliu. Norėčiau susirasti antropologą, keliaujantį po džiungles, bet neišnaudojantį ir netrikdantį vietos gyventojų. Tai turėtų būti žmogus, siekiantis apsaugoti gentinį gyvenimo būdą. Jis turėtų bendradarbiauti su labdaros organizacijomis arba būti patvirtintas Survival International organizacijos. Išmanyti šamanizmą ir gerbti šamanų tradicijas. Tai turėtų būti iš širdies dirbantis žmogus, kuriam, jei kartu keliaučiau, galėčiau kuo nors padėti.

Atsitiktinai pažįstu žmogų, galintį man pagelbėti.

Penktas elementas – žemė

Įsčios – motina – persikeitimas –

skrandis – harmonija – dėmesys –

maistas kūnui – burna

Amazonės džiunglės,

šamanai ir haliucinogenai

Ak, kaip man patinka atsibusti kur nors kitur, toli nuo savo namų. Jei tik yra galimybių, kartais reikia sukaupti drąsą ir iškeliauti. O tai ne paprasta kelionė, tai dvasinis nuotykis.

Sėdžiu kavinukėje ir, kaip įprasta, geriu kavą. Turbūt jums bus malonu išgirsti, kad Starbucks dar nepasiekė Peru miestelio Satipo Amazonės džiunglių pakraštyje, taigi geriu filtruotą juodą kavą. Ji tokia stipri, kad nieku gyvu nepabaigsiu puoduko. Šiandien aš ir trys mano kelionės draugai: antropologas Dilvinas (be kitų knygų, parašęs The Rough Guide to Peru („Apytikris kelionių vadovas po Peru“), pasaulį išmaišęs studentas Aleksas ir į pensiją išėjęs botanikas Džeremis – traukiame į džiungles. Dilvinas veda susitikti su sena savo drauge Noemi; jai septyniasdešimt metų, priklauso ašaninkų genčiai ir yra šamanė.

Kartą per Proto, kūno ir dvasios festivalį Londone, jau buvau pakviesta į susitikimą su šamanu. Europoje daug žmonių tyrinėjo įvairius šamanų tradicijos aspektus; kai kurie pagyveno gentyse ir išmoko senovės dvasingumo stebuklų. Kai kurie šių vakariečių netgi gyvena taip, kaip reikalaujama iš šamanų, bet jie man netinka. Jeigu jie sako kalbas šamanų susirinkimuose ir dalyvauja tarptautinėse konferencijose, net jeigu jie išprusę ir daug išmanantys, vis tiek jie nėra tikri šamanai.

Mano supratimu, šamanas ir Tibeto, ir Pietų Amerikos tradicijose yra bendruomenės ašis. Jis (rečiau ji) yra psichologas, gydytojas ir kunigas, jų prireikia gimdant, tuokiantis, mirštant ar ištikus nelaimei. Savo pašaukimui ištikimas šamanas neturėtų palikti bendruomenės ir išmauti į konferenciją. Taigi nors žaviuosi vakarų šamanų pastangomis perteikti žinias šiuolaikiniam pasauliui, pati noriu keliauti prie ištakų. Trokšdama per šį susitikimą išvengti daktarų Froido ir Jungo pastabų, susiradau šamanę. Noemi (ji yra ašaninkė, bet jie visi turi ispaniškus vardus) ir jos sesuo – tai dvi moterys, aplink kurias sukasi gentinio kaimo gyvenimas. Prieš trisdešimt penkerius metus jos ištekėjo už to paties vyro, bet jis mirė. Tada moterys susituokė su skirtingais vyrais, o iš jų vaikų ir vaikaičių susikūrė kaimas. Noemi, sulaukusi penkiasdešimties vaikaičių, liovėsi skaičiavusi. Ji neturi turtų, bet kasdien mato beveik visus savo vaikus ir vaikaičius – dauguma senelių mūsų susiskaldžiusioje visuomenėje tokios laimės nė neįsivaizduoja.

Visi keturi ruošiamės į kelią. Antropologas Dilvinas vedęs, Aleksas pagal amžių tiktų man į sūnus, o Džeremis – į tėvus. Taigi jokių galimybių pasinerti į romantišką nuotykį ir prasiblaškyti. Jei tinklu nepasigausiu Amazonijos genties atstovo ir neparsigabensiu jo į Londoną, mano patirtis ir vėl bus tik dvasinė. Akivaizdu, toks mano likimas. Džiaugiuosi, kad šamanė – moteris. Būdama ištikima žemės elementui, susitiksiu su dviem moterimis: džiunglės yra artimiausia „Motinai Žemei“ vieta, o pati Noemi yra kaimo motina, ir, kol viešėsime pas ją, bus ir mūsų motina.

Po keturių valandų patrauksime į žemės įsčias džiungles ir aš... na, iš baimės dedu į kelnes. Kol buvau Londone, siekis kuo greičiau „patraukti iš kelio protą“ atrodė puikus sumanymas, o dabar svarstau, kodėl gi nepanorau paprasčiausiai sėdėti ir mąstyti, kaip siūlo advaitos tradicija. Dabar, kai baigiu nutildyti protą, tik menkiausia mano dalelė spėlioja, ar kada nors begrįšiu atgal.

„Izabele, – šnekuosi pati su savimi, – šamanai jau daugybę šimtmečių naudoja įvairius augalus, kad pastūmėtų žmones žengti dvasiniu keliu. Netgi vaikams duodama bjaurių gėrimų, kad jie sužinotų apie kitas realybes. Tai, ką patirsi čiabuvių gentyse, yra taip įprasta, kaip mūsų miestuose paaugliams ryti tabletes.“

Bėda ta, kad esu bailė, narkotikų atžvilgiu tikra nekalta mergelė. Niekada nieko nevartojau. Esu bandžiusi rūkyti kanapes, bet kilo įvairiausių bėdų. Pirma, aš ne rūkalė. Londono atmosfera nesuteikia galimybės plaučius pripildyti šviežio, gaivaus oro, patinkančio mano nosiai, tad mintis tyčia į plaučius traukti dūmus visada atrodė labai netikusi. Antra, rūkant kanapes mane apima miegas. Juk taip neturėtų būti, ar ne? Ne tai turėčiau patirti. Taigi lygindama save su skaisčia mergele, galėčiau pasakyti, kad sykį trumpai pasimylavau apšviestame kambaryje, man tai nepatiko, tad niekada ir nebėjau toliau.