Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Jei turėčiau galią susikurti gyvenimą, kokio noriu? Entonis Robinsas tvirtina, kad taip ir turiu daryti, nusistatyti kelią ir džiaugsmingai, energingai juo žygiuoti.

– Taip! – entuziastingai sušunku. – Mano ego gana didelis, ir jis galvoja: taip! Aš tikrai galėčiau susikurti daug geresnį gyvenimą negu tas, kurį man duoda visata. Galėčiau jį smulkiai apibūdinti ir pateikti daug pavyzdžių.

Klausytojai juokiasi iš mano įkarščio.

– Tai kodėl taip negyvenate? – paklausia Mudži.

– Visata nepaklūsta mano norams. – Juokiuosi iš savęs, pralinksminu ir klausytojus. – Aš kuo aiškiausiai pateikiu savo pageidavimus, prašau, meldžiuosi – o visata duoda priešingai.

Vėl juokas. Ko gero, klausytojai seniai negirdėjo tokios kvailos pasipūtėlės.

– Tai kas klysta? – kamantinėja Mudži.

– Visata! – tvirtai įsitikinusi atrėžiu.

– Sakykit kodėl.

– Visata mane daug kartų nuvylė. Elgėsi priešingai, nei maldavo mano širdis, negailestingai – ne tik su manimi, bet ir su kitais mano mylimais žmonėmis. – Trumpam nutylu ir performuluoju klausimą. – Mudži, ką sako jūsų patirtis: ar visata, arba sąmonė, apie kurią kalbame, yra mylinti sąmonė? Jeigu ji mus veda tam tikru keliu, jeigu viskas, kas vyksta, padeda tobulėti, tai gal ši sąmonė yra mylinti sąmonė?

– Aišku. Gerai. Jūs mane pričiupote. Turėsiu tai paaiškinti išsamiai. Galima?

– Prašyčiau. – Nusijuokiu, kad jis prašo mano leidimo. – Jau kelerius metus suku galvą, ar „visata“, arba „Dievas“, kaip tvirtina krikščionys ir kiti, iš tiesų yra mylinti sąmonė, kai kasdien matome tam prieštaraujančių įrodymų. Labai norėčiau išgirsti, ką apie tai manote.

– Viena vertus, sąmonė nėra tiesiog mylinti – žvelgiant žmogaus akimis. Mūsų požiūriu, ji kartais išties prikrečia kvailysčių.

– Įsitikinau, – įsiterpiu mėgaudamasi žiūrovų juoku.

– Sąmonė nėra koks nors malonus žmogelis; joje gali pasireikšti nepaprastas žiaurumas. Gal ne?

– Taip.

– Galbūt yra skirtingi šaltiniai? Gėris sklinda iš vienos vietos, o blogis – iš kitos? O gal viskas randasi iš vieno šaltinio? Ar gali suprasti, kas yra gėris, neparagavęs blogio?

– Manau, ne.

– Kaip jau sakiau, žmogiškosios būtybės yra sąmonės rezultatas, o ne jos priežastis ar valdytojas. Suprantate, apie ką kalbu?

Žinoma, nesuprantu, apie ką jis kalba.

– Tai, ką darote būdama žmogiška būtybė, kyla iš sąmonės, o ne iš asmeninio, pavienio veikėjo. Todėl jūs negalite nieko spręsti – turite galią ir laisvę svajoti, bet neturite galios įgyvendinti svajonių.

– Hmm. Svajonių išsipildymas – įdomus dalykas.

– Jūs turite galią svajoti, bet negalite svajonių paversti realybe.

Ak, atkreipkite dėmesį visi Paslapties ar kurios nors kitos „užsisakykite iš visatos ką tik norite“ knygos skaitytojai.

– Jūs jaučiatės nusivylusi, nes... manote, kad viską padarytumėte geriau?

– Taip! – nepasiduodu dar didesniam klausytojų juokui.

– Bet ar galite atskirti savo gyvenimą ir jį pakeisti, nepakeitusi visumos?

– Ne. Ir nežinau, ar gerai jus suprantu.

– Ar kada nors apie tai susimąstėte? Po kiekviena vandenyno banga glūdi visas vandenynas. Banga negali nuspręsti: „Klausykit, bičiuliai, šiandien nenoriu plaukti į tą pusę.“ Kiek iš tiesų mūsų valia yra laisva? Šiek tiek. Bet ar galėtumėte pakeisti paveikslą, kuriame esu ir aš, taip, kad likčiau patenkintas? Ar galite pakeisti pasaulį – kuriame yra ir kitos būtybės, – kad joms patiktų? O gal norite atsiskirti ir viena pati smagiai gyventi?

– Ne.

– Taigi jūs galite planuoti ir savo fantazijose kurti ką panorėjusi. Bet jei norėtumėte įgyvendinti fantazijas, turėtumėte tapti diktatore. Jūs sakote: „Šis pasaulis yra mano – ei, žmonės, jis išties puikus, gal norite ateiti ir apsigyventi jame? Tik turėsite mąstyti taip, kaip aš noriu, ir daryti tai, ko aš noriu.“ Tai autonomija – valdysite tik jūs. Galėtumėte gyventi tokiame pasaulyje?

Po šimts pypkių! Įdėmiai klausotės? Mudži tvirtina, kad iš esmės negalime gauti to, ko norime: Paslapties pagrindas ir panašus mąstymas yra klaidingi, negalime valdyti kitų žmonių. Aš tai jau pastebėjau. Apie tai primena ir Vivo nebuvimas. Vienas žmogus sutinka kitą ir pakviečia jį žaisti. Kartais jų dažniai sutampa, o kartais – ne. Žiūriu į Mudži.

– Nenoriu, kad kiti darytų tai, ko aš pageidauju. Noriu, kad jie darytų tai, ko patys trokšta. Bet, regis, ypač nenoriu, kad kai kurie žmonės kentėtų.

– Visos būtybės gauna tai, ko joms reikia, net jei tai atrodo siaubinga ir šlykštu. Norėdamas žengti kitą žingsnį, turi tai patirti.

– Džiaugiuosi, kad pokalbis įrašinėjamas, reikės perklausyti.

Klausytojai vėl kvatojasi. O aš suprantu, kad turiu klausimų, nors jaučiuosi tokia priblokšta, kad vos seku jo žodžius. Mano protas susigaudo pats, ir aš paklausiu:

– Ar galite nuoširdžiai iš savo patirties pasakyti, kad viskas, ką patiriame, skirta tobulėjimui?

– Taip, – nė akimirkos nedvejojęs atsako jis. Paskui, kad man nekiltų pagunda suabejoti, priduria: – Ši visata nėra kerštinga; ji taisomoji. Pateikia daugybę galimybių pakilti į aukštesnį lygmenį. Net jei jaučiamės baudžiami, tai yra malonė, kurios tuo metu nevertiname. Dažnai dėkojame ne tam, kam reikia. Dėkojame už tai, kas tuo metu atrodo malonu. Už šokoladines akimirkas. O kai kurie dalykai erzina ir trikdo. Už juos nedėkojame, bet jie keičia būtį ir daro mus išmintingesnius. Retai jaučiamės už tai dėkingi.

Suglumusi tyliu. Vėliau, žiūrėdama vaizdo įrašą, Emilija sakys: „Tegyvuoja Mudži! Mama prarado amą.“ Taip, aš klausausi.

Mudži žiūri į mane.

– Neseniai, man viešint Ispanijoje, vienas vyras priėjo ir paklausė: „Mudži, gal galėtumėte man duoti mantrą?“

– Kam jam prireikė mantros? Aš mantros nenoriu.

– Ne, ne, pala, – juokiasi jis. – Aš jam pasakiau duosiąs geriausią mantrą, universalią mantrą, kurią gali kalbėti kiekvienas žmogus, ne tik indas. Ta mantra skamba... – Jis leidžia sau patylėti, kad poveikis būtų stipresnis. – „Ačiū.“ Tiesiog kartokite „ačiū“. Nieko neaiškinkite, nesiskųskite, tik dėkokite. Dėkokite būčiai.

– Aišku. – Tiesą sakant, nesusižavėjau šia mantra, bet išmėginsiu.

– Tiesiog dėkokite. Dėkokite, dėkokite, dėkokite. Kiekvienai būtybei, kiekvienam žmogui, atsiradusiam jūsų gyvenime. Net jei nesuprantate, ką jie duoda, vis vien dėkokite. Jums nereikia progos, tiesiog dėkokite, ir atgysite. Sulauksite postūmio. Galbūt iškart nenorėsite dėkoti garsiai, bet tylomis vis vien ištarkite „ačiū“. Štai taip. Matysite, kas bus.

– Ačiū, Mudži.

Klausytojai juokiasi.

Nusilenkiu ir grįžtu į savo vietą ant grindų. Mėginu prisiminti, kas aš esu be mąstymo.

Ant kėdės sėdasi kita moteris. Ji sako:

– Aš esu ta, kurioje kyla baimė...

Net ir Mudži sutrinka.

– Aš esu ta, kurioje kyla baimė? Taip sakėte?

– Aš esu, ir kyla baimė, – kartoja ji. Manau, vengia ištarti „man baisu“.

Šitiek baimės. Net nebenoriu klausytis.

– Baimė šalia visų kitų dalykų? – klausia jis. – Galbūt viskas eina pakaitomis? Tai baimė, tai džiaugsmas, tai viltis, tai ramybė, tai tas, tai anas...

Juk taip ir būna, tiesa? Vis dėlto po šiais laikinais potyriais kažkas glūdi. Mudži ragina ten ir pažvelgti. Man labiau patinka veikti. Visada buvau iš tų, kurie mėgsta būti įvykių sūkuryje, keisti pasaulį arba daryti viską, ką gali, kad pasaulis pagerėtų. Jo mantra „ačiū“ – išmintinga; be abejo, prasminga puoselėti gyvenimui šitokius jausmus; kita vertus, yra Darfūras, Tibetas, Viduriniai Rytai, tabako pramonė ir, kaip primintų Vivas, gatvėse šaudomasi ir badomasi peiliais. Svarbu ne tik jaustis dėkingam, kad gyveni; negana vien džiaugtis, nepaisant realybės ir aplink tvyrančių kančių. Lengva jaustis atsakingam, kai pats to nori – tuo Vivas kaltina daugelį vidurinės klasės draugų, – bet nematyti, kaip mūsų pačių miestuose kenčia vaikai, stumiami į nusikalstamą pasaulį, nes nepatiria nieko kita, tik nelaimingų, nuo narkotikų priklausomų tėvų, savo ruožtu gyvenančių be vilties, prievartą.