Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Sekmadienio rytą įėjusi į salę pamatau, kad jis kukliai, kaip visai nebūdinga šios knygos rašytojai, sėdi galinėje eilėje ir sklaido Mudži knygą.

– Gal nori ateiti į priekį ir atsisėsti ant kilimo? Kai esi arti ir matai klausiančiųjų veidus, stipriau įsijauti.

– Ačiū, nenoriu. – Jis nesusigundo mano siūlymu. – Man gerai ir čia.

Patogiai įsitaisau ant kilimo prie Mudži. Man patinka sėdėti ant grindų. Viena indė, seniai perkopusi aštuoniasdešimt, kryžiuodama kojas ir sėsdamasi ant grindų pasakė, kad jei per dažnai sėdėsime ant kėdžių, ateis laikas, kai nebeatsisėsime ant žemės.

Mudži išeina į priekį, nusilenkia, parodo „namaste“ ženklą, kuris man jau ėmė patikti, ir atsisėda.

Ranką iškart pakelia viena moteris. Jai vos per trisdešimt, atrodo mažumėlę sunerimusi. Teiraujasi apie pagalbą kitiems.

– Kai pamatai, kas vyksta tavo viduje, imi matyti, kas dedasi kituose. Tarsi girdi, kaip žmonės šaukiasi pagalbos. Kaip dar galima jiems padėti, ne tik parodant tiesą?

– Reikia būti atsargiam – tai, ką tariatės matą kituose, gali slypėti jūsų pačių viduje. Sakoma: „Pasaulį matau ne tokį, koks yra; pasaulį matau tokį, koks esu aš.“ Bandyti padėti kitiems – tai vaikščioti plonu ledu. Pirmiausia turi suprasti, kaip veikia tavo mąstymas. Įgijus sąmoningumą kartais atrandamas malonus neutralumas, o iš jo kyla... na, aš tai vadinu „gyvenimo kaip savaiminės būties suvokimu“.

– Ką tai reiškia?

– Į įvykius gali atsiliepti spontaniškai, nepasirengęs. Priimi juos tokius, kokie jie yra. Gyveni dabartyje, tuščias. Taip sąmonė labai lengvai atranda ramią giminystę su kitais, nes negalvoji: „Matau žmones tokius, kokie jie yra.“

Man tai atrodo puikus būdas pasakyti: „Neduokite neprašytų patarimų.“

– Jaučiate, kad artimas žmogus kenčia, – na, niekada negali žinoti, kas vyksta. Kaskart, kai susitinkate su žmogumi, esate šviežut šviežutėlis. Neatsinešate praeities. Kai esate tuščias, galite kurti drauge.

Jis giliai atsidūsta, norėdamas pabrėžti tą akimirką. Iškvėpimas. Įkvėpimas.

– Antraip mes esame lyg energijos laukai, sudaryti iš to, ką sugėrėme ir išmokome. Tai, prie ko esate prisirišę, ką planuojate, – visa tai kuria jūsų energijos lauką. Kiti žmonės irgi yra energijos laukai, juos nupučiate arba įtraukiate, o kartais gražiai susitinkate ir pamanote: „Aha!“ – Mudži tai ištaria flirtuodamas, lyg sakytų „Man gera su tavim“, ir visos moterys salėje, ieškančios archetipo, parausta. Jis kalba toliau: – Niekada nebuvai toks, koks esi dabar. Negali sukurti tikros būties tyčia. Ji spontaniškai rutuliojasi kiekvieną akimirką.

Kitaip tariant, nesistenkite, kad kiti pasijustų geriau tam, jog pats pasijustumėte geriau.

– Jūs esate lyg erdvė, judanti erdvėje. Kas čia gyvena? Niekas. Čia tuščia. Kai ko esame išmokę, bet tai nesvarbu. Kaskart, kai sutinki žmogų, bet pats atsineši praeitį, praleidi naują galimybę.

O Dievulėliau – gal galėčiau pašokti ir sušukti: „Aleliuja“? Kodėl negalime taip elgtis vieni su kitais? Naujajame Testamente, toje nuostabioje šventojo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams ištraukoje apie meilę, dažnai skaitomoje per vestuves, rašoma: „Meilė pamiršta, kas buvo bloga.“ Tik įsivaizduokite. Galėtume kaskart suplėšyti tai, kas buvo bloga kitiems ir mums, ir susitikti dabarties akimirką tokie, kokie esame. Kodėl gi taip nesielgiame? Kiek esu patyrusi, netgi sutikę nepažįstamus žmones mes labai daug atsinešame iš praeities ir norime žinoti jų praeitį. Net Vivas, kuriuo išties žaviuosi, kamantinėja apie praeitį, o aš iš visų jėgų stengiuosi gyventi tuo, ką jis man duoda šią akimirką.

Mudži žvelgia į mus.

– Daugelis žmonių nespėja gyventi dabartyje. Kai kurie atsilieka savaite, kiti – šešeriais metais. Vieni dalykai gyvi, tarsi būtų nutikę vakar, kiti mena dešimtmečius. Kur tas taškas, kur esi „dabar“? Kada esi tuščias? Sąmonė nepasitiki tuštuma; jai atrodo, kad būdamas tuščias esi kvailas arba neveiklus. „Kaip gali gyventi be asmenybės ir praeities?“ – klausia sąmonė. Atsakysiu: „Kuo nuostabiausiai.“

Klausimą uždavusi moteris sėdi ir žiūri į jį. Tai pats įdomiausias mano girdėtas atsakymas į klausimą: „Kuo galiu padėti kitiems?“

Kartą man buvo užduotas panašus klausimas, tik kitaip suformuluotas. Kalbėjau apie savo knygą For Tibet, With Love: A Beginner’s Guide to Changing the World . Man baigus, jaunas vyras atsistojo ir papasakojo, kaip padeda Vakarų pakrantės palestiniečiams. Jis kalbėjo apie sutiktus našlaičius, apie šiurpų skurdą, apie savo mėginimus – kartais sėkmingus, kartais ne – atidaryti mokyklas ir priversti valdininkus gerinti žmonių gyvenimo sąlygas. Jis pasakojo apie siaubingas žaizdas, žudynes ir neviltį. Kalbėjo maždaug dešimt minučių, o kai baigė, salėje turbūt neliko žmogaus sausomis akimis. Tada jis atsigręžė į mane ir paklausė: „Ką aš galiu padaryti?“, lyg galėtų dar ką nors nuveikti. Man į galvą šovė atsakymas – vienintelis įnašas, kuriuo galėjau prisidėti. „Ponios ir ponai, – kreipiausi, – paplokime šiam džentelmenui.“ Žmonės atsistojo ir iš visos širdies ėmė ploti, kai kurie netgi džiaugsmingai sveikinti. Vyro veide nušvito šypsena.

„Supratote? – paklausiau, klausytojams baigus ploti, o vyrui žiūrint į mane. – Jūs tai darote. Darykite ir toliau.“ – Ir padėkojau jam.

Taigi toks buvo mano atsakymas. Kitoks negu Mudži. Jis pabrėžė būtį, aš – veiklą. Bet kai kas Mudži žodžiuose man vis labiau patinka. Jis kalba apie tai, kas esame, apie buvimą dabartyje ir neutralų požiūrį. Suprantu, kad taip galiu elgtis su visais, tik ne su savo dukra. Esu pernelyg prie jos prisirišusi. Ji – didžiausia mano mokytoja. Galbūt ir aš jos.

Atsistoja moteris ir pasiskundžia baigianti palūžti. Mudži skatina ją palūžti, ir aš vėl šypteliu. Jis primena, kad baimė „palūžti“ dažnai, o gal net visada, yra blogesnė už patį palūžimą.

– Jei gyvenate vieni, – aiškina jis, – turite puikią galimybę palūžti kada panorėję; o gal kai kuriems labiau patinka palūžti kitų akivaizdoje? Nežinau. Viena niujorkietė grįžo namo po satsango ir pasakė: „Jaučiu, kad tuoj palūšiu.“ Vyras nuėjęs pasižiūrėjo į kalendorių ir pareiškė: „Ne, šį mėnesį palūžti negali, turim per daug darbo – gal verčiau kitą?“

Aš pati prieš kelerius metus buvau palūžusi, o pastaruoju metu palūžtu kartą per mėnesį pagal mėnesinių ciklą. Kelias dienas žliumbiu dėl smulkmenų: muzikos kūrinio, per radiją išgirsto interviu. Vėliau, kai jau įsitikinu, kad man ir visiems aplinkiniams būtų geriausia, jei pulčiau į Temzę, praeina sunkios dienos, ir viskas vėl atrodo puiku. Tada juokiuosi ir stebiuosi, kaip galėjau rimtai vertinti visus tuos užplūdusius jausmus: negi nežinojau, kad hormonų lygis kinta? Kaip galėjau patikėti savo protu ir jausmais? Ir vėl imu blaiviai mąstyti – iki kito mėnesio. Kartais, kai būnu pasinėrusi į veiklą, to išvengiu, bet paskui vėl užsimirštu ir palūžtu. Taip, kaip leidžia – regis, net rekomenduoja – Mudži. Manau, porą kartų palūžęs išmoksti dėl to nebesinervinti. Tikėdami savo mintimis, idėjomis ir jausmais suteikiame jiems galių.

Kai kurie klausimai įdomūs, kiti mane erzina. Vieni labai apibendrinantys: kodėl mes esame čia?, kiti kupini emocijų: kaip išlikti „buvime“, kai namie sumaištis? Vienas žmogus miške jaučiasi ramus, o atsidūręs tarp žmonių išsigąsta ir panorsta gintis. Mudži į visus klausimus atsako maloniai ir su humoru, pastarajam klausėjui primena, kad žmonės ne taip jau labai skiriasi nuo medžių.