Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

– Dekoracijos?

– Nuo visų tų „salėje kalbėkite tyliai“ jaučiuosi suvaržyta. Net bijojau per garsiai paprašyti morkų pyrago.

Nusijuokiu iš draugės pasipiktinimo.

– Ne, rimtai, – sako ji, – kam to reikia?

– Fiona, tai intensyvūs dvasiniai savaitgalio kursai. Siekiama užtikrinti, kad tvyrotų kontempliatyvi nuotaika ir pagarba atliekamam darbui, kad vos pasibaigus užsiėmimui žmonės nepultų nešioti paskalų ir aptarinėti vakarykščių televizijos laidų. Ankstesniuose kursuose mums net neleido žiūrėti vieni kitiems į akis.

– Kodėl, po galais?

– Tam, kad gilintumeisi į save. Mes tikrai per daug laiko praleidžiame pasinėrę į žemiškus rūpesčius. Pora dienų išeiginių ir šiek tiek tylos juk nieko baisaus, tiesa?

– Gal ir ne. Bet man tai per sudėtinga. Ir panašu į kultą.

Nenorom šypteliu. Man tai atrodo visai paprasta. Čia nereikia galvoti, užtenka būti. Vis dėlto Mudži turi kaip nors išaiškinti šiuos dalykus. O dėl kulto – gerai, kad nepakviečiau Fionos į vipasanos kursus.

– Kodėl panašu į kultą?

– Nemanau, kad jis dėl to kaltas. Kalti jį supantys žmonės. Vienas vyras, išgirdęs atsakymą, pasižiūrėjo į jį kaip į Mesiją. Net akys sublizgo.

Nenutuokiu, apie ką ji kalba.

– Tas vyras vis klausinėjo: „O tada?“, ir aš jaučiau, kad iš to nieko neišeis.

– Pati pirma mergina pasakojo apie savo dvasinę patirtį ir apie tai, kaip „o tada“ jos sąmonė atsivėrė. Mudži tik atsakė, kad amžinybės požiūriu nėra jokio „o tada“.

– Vis vien nesuprantu, kas iš to gali išeiti.

– Kas tas „aš“, kuris nesupranta? – provokuoju ją.

– Ak, tik nepradėk ir tu.

– Tai tau nepadarė jokio įspūdžio? Bet vis vien laikai jo knygą? Ateisi rytoj?

Fiona ilgai tyli žiūrėdama į dangų.

– Ne, – galop atsako. – Man per daug panašu į kultą. – Po ilgos tylos, man šveičiant kulto tarnų iškeptą morkų pyragą, ji priduria: – Nebent apsigalvosiu.

– Taigi, jei neapsigalvosi, negrįši? Tu išties atviro proto.

– Taip, ko gero. Pažiūrėsiu, kaip jausiuosi paskaičiusi jo knygą.

Fiona ne tik žvelgė į savo vidų, bet ir mąstė. Tai, ką aiškina Mudži, nėra sudėtinga, tačiau reikia įsiklausyti į jo klausimus ir pačiam savyje atrasti tuos dalykus. Tai ne samprata. Tai patirtis.

Taigi aš vienintelė karštai susižavėjusi. Šalia jo jaučiuosi pasakiškai rami. Man nerūpi, kad neturiu dvasinės patirties, kad nesijaučiu įtraukta į visatos vienį ar panašiai. Tiesiog džiaugiuosi, kad esu čia.

Atsisveikindama pabučiuoju Fioną ir grįžtu į antrą pamoką. Dar dešimt svarų, bet, palyginti su kitais mano lankytais kursais, tai tik simbolinė auka. Niekam nė į galvą nešauna, kad, pavyzdžiui, Polas Makena yra nušvitęs mokytojas... bet pamėginkite jį pamatyti už dešimt svarų.

Užsigeidžiu sėdėti priekyje, ant kilimo. Kuklesni žmonės pasitenkina kėdėmis. Į antrą pamoką susirinko gal 100 žmonių. Man visi atrodo paprasti ir draugiški, išskyrus kelis rimtos išvaizdos vyrus, irgi susėdusius ant kilimo: vienas vilki baltus drabužius, kitas – bluzoną su gobtuvu ir atrodo baisiai dvasingas. Mudži kviečia visus tokius, kokie yra, pas jį susirenka įvairiausia publika.

Popiet pirmas klausimą užduoda dar vienas liesas barzdotas plikagalvis vyras. Ką tai reiškia? Ar liesi vyrai labiau linkę į dvasinį gyvenimą, o gal dvasingi vyrai sulysta? Prisiekiu, salėje nėra nė vieno vyro, turinčio bent gramą riebalų pertekliaus. Tik Mudži pagal dabartinius mūsų visuomenės standartus turi antsvorio kaip putlieji Budos. Jo manymu, kūnas nesvarbus, tad, regis, į mitybą nekreipia didelio dėmesio, o protas neprieštarauja. Vargu ar jis išleidžia pinigų bilietams į sporto salę.

Liesasis vyras susirūpinęs.

– Viskas, kas man atrodė išorėje, yra čia. – Jis rimtai rodo į save.

– Taip pat ir tai, kas yra aplink, – šypteli Mudži.

– Man dėl to baisu.

Šitiek baimės. Kodėl tie liesi vyrai taip bijo?

– Praradau iliuziją, – aiškina vyras.

– Kokią?

– Atskirumo. Paskui pajutau širdgėlą, kad praradau atskirumo iliuziją.

O, varge. Nuotaika ima bjurti. Tai jis nori žinoti esąs begalybės dalis, ar ne? Regis, ne. Tegul verčiau drožia į barą žiūrėti futbolo.

Mudži kantriai moko:

– O ar yra to liudytojas?

Vyras nebeišmano, ką atsakyti. Mudži žvelgia į jį.

– Tai svarbus klausimas. Klausimai, o ne atsakymai atitraukia užuolaidas. – Kalbėdamas jis įtraukia ir mus, kreipiasi į visus. – Didieji išminčiai tai suvokė ne įprastu protu, bet intuicija.

Liesasis vyras muistosi ant kėdės, mėgina suformuluoti atsakymą. Mudži jam vėl šypteli.

– Man nereikia atsakymo.

Man reikia. Noriu jį išgirsti.

– Jei atsakysite, vėl susidarysite sampratą. Kas viską stebi? Žiūrėkite.

– Kažkas manyje nori sprukti. Priešinasi ir nenori žiūrėti.

– Kur galėtumėte pabėgti, kad jūsų nebebūtų?

– Noriu atsakyti.

– Atsakymai – vaikų darželiui. Likite su klausimais. Kas atsitinka žvelgiant į save? Jūs vis dar čia.

Skaitytojau, ar dar nepametėte gijos? Kaip sakiau, maža naudos vien šitai perskaityti. Jei norite už savo pinigus įgyti kai ką vertinga, dalyvaukite. Leiskite su jumis atlikti vieną darbą. Trumpam palikime Mudži su liesuoju vyru ir pabūkime kartu. Norėčiau, kad skaitydami greitai atliktumėte kūno suvokimo testą, kaip per vipasanos meditaciją: ar šiandien ką nors skauda, kur nors maudžia? Gal sustingęs kaklas? Pečiai? Skauda pilvelį, galvą, dantį? O gal nieko neskauda? Nesvarbu, skauda ar ne, tiesiog stebėkite.

Atsakykite sau, kaip šiandien jaučiatės. Laimingas, liūdnas, susirūpinęs, piktas, ramus, dar koks nors? Kokios emocijos kyla žvelgiant į save? Nesinervinkite, tik pamąstykite. Dabar pasvarstykite, apie ką galvojate. „Šis skyrius keistokas.“ „Verčiau jau ji būtų nuėjusi į sekso seminarą, nes šis painus.“ „Ką valgysiu vakarienei?“ Tiesiog atkreipkite dėmesį, kokios mintys slenka didžiuoju ekranu, kurį galima pavadinti sąmone.

O dabar labai svarbi dalis. Patyrinėkite, kas visa tai stebi. Kur šiame vyksme esate „jūs“? Juk žinote, kad nesate kūnas, tiesa? Juk ir tie, kurie negali pajudinti kūno žemiau kaklo, tebėra jie patys. Žinote, kad nesate emocijos, nes jos kyla ir slopsta; taip pat žinote, kad nesate mintys, nes jos atsiranda ir išnyksta. Vienas jų sekame, į kitas nekreipiame dėmesio. O kaip prisiminimai? Negalite būti ir prisiminimai, nes, kaip sako Mudži, juos galite vertinti kaip malonius arba ne. Tai kas gi tas, regis, nesujaudinamas, nekintamas, amžinas, begalinis, nei rasei, nei lyčiai nepriklausantis stebėtojas ? Mudži liepia neieškoti atsakymų, tik žvalgytis ir neleisti klausimams išblėsti. Kur jie mus nuves?

Jei tik skaitote ir nieko nedarote, galite peršokti į kitą skyrių, bet aš kalbu apie itin svarbius dalykus. Apie juos prirašyta šimtai knygų, o aš bandau viską sudėti į vieną skyrių, taigi, būkite geri, atsisėskite tiesiai.

– Kaip jūs gyvenate savo gyvenimą? – klausinėja Mudži. – Jūs esate gyvenamas gyvenimas. Jūs – sąmonės pasekmė, o ne priežastis. Jūs kvėpuojate, bet kartu suvokiate kvėpavimą dar anksčiau, nei įkvepiate. Kas stebi kvėpavimą? Ar tai jūs?

Nuo tokių klausimų net galva sukasi, tiesa? Jūs esate gyvenamas gyvenimas. Ne priežastis. Ar bent iš tolo suvokiate? Skaitykite toliau.

– Mes išmokome manyti, kad turime stengtis gyventi. Veikti, veikti, veikti... plukdyti upę. Liaukitės ir pasižiūrėkite, ar nuo to sustos širdis. Kas veikia ir atsiliepia į mintis? Kas žiūri pro šias akis?