Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Pirma banga

Į intensyvius dviejų vakarų savaitgalio kursus pasikviečiu savo draugę Fioną, seną mokyklos laikų bičiulę. Įtariai, kaip yra pratusi ir kas man patinka, ji klausia:

– Juk tai ne religija? Jis nemėgins manęs atversti į savo tikėjimą?

Pakviečiu ir Vivą, bet jis peržiūri nuotraukas tinklalapyje ir taria:

– Čia nėra juodaodžių, tik žmonės iš prabangiausių rajonų.

Jis atmetė siūlymą nė nesvarstęs – toks elgesys jam ir, deja, dažnam iš mūsų trukdo priimti naujas idėjas ir stebuklus, galinčius pakeisti požiūrį ar priversti juo suabejoti. Taigi mudvi su Fiona atvykstame į gražiai išpuoštą bendruomenės salę Brikstone, jau sausakimšą klausytojų: visų rasių atstovų ir, įstabiausia, po lygiai vyrų ir moterų.

Įeina Mudži, jis juda lėtai ir atsargiai. Atsisėda į savo vietą priekyje. Teoriškai jis tik pagyvenęs jamaikietis dailiu veidu ir žavia šypsena, ir vis dėlto jis šį tą turi, to nejutau nuo tada, kai buvau susitikusi su Jo Šventenybe Dalai Lama. Mąstydama apie jų panašumą prisimenu, kad žodis „dalai“ mongoliškai reiškia „vandenynas“. Lama yra dvasinis mokytojas. Taigi Dalai Lama reiškia „dvasinis mokytojas, kurio supratimas gilus kaip vandenynas“.

Jo Šventenybė yra nepaprastas žmogus, jis tiesiog spinduliuoja begalinę erdvę. Anuomet rašiau, kad jis žiūri į mane lyg pro kitą žiūronų galą, tad jaučiuosi kaip skruzdėlė; jis į viską taip žiūri. Jo Šventenybė, būdamas maloningas, siuntė begalinę meilę ir užuojautą šiai smalsiai skruzdėlytei, lemenančiai juokingus klausimus. Suvokiau, kad negalėčiau pakilti iki jo požiūrio, kaip jis negalėtų nusileisti iki manojo. Taip pat sėkmingai skruzdėlė galėtų imti interviu iš žirafos. Šį neatitikimą jutau net tada, kai jis paspaudė man ranką.

Vis dėlto Mudži kitoks. Atstumas juntamas – Mudži taip pat skrajoja aukštybėse, – bet jis kažkaip tai panaikina. Kitokia aukštuma ir kitoks vandenynas, bet tas pats erdvės pojūtis, begalinis platus horizontas, siekiantis, kiek akys užmato. Čia, šalia žaismingo vyriškio į vėlinukus susuktais plaukais, apsireiškia begalybė. Be to, jį gerokai lengviau pamatyti negu Dalai Lamą. Jeigu pasisektų atvykti į Brikstoną pietų Londone, galite ateiti jo pasiklausyti; jeigu YouTube paieškosite „Mudži“, išgirsite jį kalbant įvairiausiomis temomis.

Kodėl jis pradėjo mokyti? Mudži tinklalapyje aiškinama, kad 1987 metais jis susitiko su krikščionių mistiku, ir šis per maldą leido jam „tiesiogiai patirti viduje slypinčią dievybę“. Tai pakeitė jo gyvenimą. Mudži biografijoje pasakojama: „Didžiulė ramybė įsismelkė į jo būtį ir ten pasiliko.“ Vėliau Mudži nukeliavo į Indiją, ketindamas aplankyti Šri Ramakrišnos namus Kalkutoje, bet sutiko Šri Harilalą Pundžą, daugybei gerbėjų žinomą kaip Papadži. Mudži nusprendė, kad Papadži yra „gyvas Buda“ – visiškai nušvitęs mokytojas. Mudži skelbia, kad „mokytojo galia ir malone jo protas amžiams susiliejo su savo šaltiniu“.

„Ką? – turbūt nustebsite. – Argi mūsų protas su savo šaltiniu susilieja ne mirus?“ Pasirodo, ne, nes Mudži tikrai labai gyvybingas.

Nuo 1999 metų Mudži pats atsakinėja į klausimus. Į stovyklas ir formalius satsangu plūsta ieškantieji nušvitimo; jis netgi per Skype bendrauja su žmonėmis iš viso pasaulio. Papadži, o dabar ir Mudži, yra vadinamosios advaitos, arba, paprasčiau sakant, „nekintamos savasties“, pažinimo tradicijos mokytojai. (Kas tai? Skaitykite toliau.) Mokytojas mums viską perteikia klausinėdamas ir leisdamas ieškantiesiems įsigilinti į klausimus, užuot ieškojus atsakymų. Skamba mažumėlę keistai? Na, taip ir yra. Čia galima atsikratyti nerimo – tik reikia atidžiai klausytis.

Mudži nusilenkia ir pasisveikina. Jo pasisveikinimas – tai „namaste“ (tiems, kurių sanskritas šlubuoja: „Sveikinu jumyse esantį Dievą“) ir aiškesnio „Labas rytas ir sveiki susirinkę į satsangą“ derinys. Tvarka paprasta: kiekvienas, „ieškantis tiesos“ ir turintis klausimų, gali išeiti į priekį ir juos užduoti.

– Na? – šypteli jis. – Kas norėtų į elektros kėdę?

Išsyk pakyla ranka, ir maždaug trisdešimties metų moteris vos ne bėgte pasileidžia į priekį.

– Norėčiau paklausti apie savo potyrius. Tai įvyko maždaug prieš ketverius metus, bet negaliu užmiršti. Skaičiau Stiveno Volinskio (Stepheno Wolinsky) I Am That („Aš esu tai“), kur jis reiškia pagarbą tam vyrukui, žinote, neištariu jo vardo.

– Šri Nisargadatai Maharadžui? – spėja Mudži.

– Tam pačiam. Giliai kontempliavau jo žodžius ir patyriau kai ką neįtikėtina. Atrodė, kad suirau. Mano protas atsivėrė ir aplinkinis pasaulis suplūdo vidun, lyg mėgintų užpildyti vakuumą. Ėmiau iš širdies kvatotis.

– Taigi...

– Juokiausi dėl to, kad anksčiau taip klaidingai supratau tikrovę. Supratau, kad šis potyris ilgai nesitęs ir turiu kuo daugiau iš jo pasisemti. Klausiau savęs: „Kur aš dabar? Kas aš esu?“ Ten, kur buvo „aš“, neliko nieko. Tik atjauta. Mąsčiau: „Neįgijau naujų savybių, neturiu stebuklingų galių, neišmokau vairuoti ir kitų dalykų, kurių nemokėjau anksčiau.“ Neatsirado nieko nauja, tik išnyko jausmas, kas esu aš, ir pasaulis staiga tapo toks, koks turi būti. O tada atsipeikėjau. Dabar net nežinau, kas čia klausinėja, nes tai patyrusi...

Moteris susipainiojusi nutyla.

– Aišku. – Mudži atsakymą skiria ne tik jai, bet mums visiems. – Daugelis yra tai patyrę. (Man patinka jamaikietiškas jo akcentas.) Galbūt šiek tiek kitaip, bet iš esmės panašiai. Jie pasakoja: „Man taip nutiko prieš šešis mėnesius, prieš šešerius metus.“ Ir beveik visada priduria: „O tada...“ Manau, kada nors parašysime knygą O tada , nes daugybė žmonių išgyvena pabudimą, jis trunka porą valandų, kelias minutes, savaites ar kelis mėnesius. Žmonės sako: „Buvo taip... o tada...“

– Na, ir ką?

– Grįžkime prie „o tada“. Bet kokia patirtis praeina, ji atsiranda laike, turi pradžią ir pabaigą. Taigi norėčiau paklausti: kas tai patyrė?

Moteris žiūri į jį suglumusi. Mudži pamėgina klausti kitaip.

– Gerai, grįžkime prie „o tada...“

– „Aš“ grįžau. – Moteris, regis, net ir tuo abejoja.

– Pajutote, kad grįžo protas ir užtemdė patyrimą? Bet ar buvo nuo potyrio atskirtas „aš“?

Moteris žiūri į jį. Seka mintį. Tikiuosi, jūs irgi. Jos veido išraiška linksma, bet sutrikusi.

– Jums nebūtina rasti atsakymą. – Mudži kreipiasi į mus. – Kai kurie iš jūsų irgi esate tai patyrę. Kai taip nutinka ir mažasis „jūs“ išnyksta, ar lieka didesnis „jūs“?

Mudži vėl atsigręžia į moterį.

– Kuo tas potyris buvo ypatingas, kad penkerius metus jo neužmiršote? Ar tuo, kad ten nebuvo jūsų?

– Taip. Aš išėjau, liko tik nuostabus jausmas.

– Ar žinote, kas tas „aš“?

– Kas aš manau esanti?

– Išėjo tai, kas tariatės esanti. „Aš“, atitinkančio sąmonę, neliko.

– Taip, sąmonės nebuvo.

– O kas lieka, kai nėra sąmonės? Pasakykite man.

Jokios doktrinos, tik klausimai apie jos patirtį. Man tai patinka.

Moteris sėdi ir tyli, nežino, ką atsakyti. Mudži atsako už ją:

– Ramybė? Džiaugsmas? Erdvė? Drąsa? Amžinybė? Savaiminė būtis. Štai kas liko, ir ji visiems patinka, nes nereikalauja pastangų.

– Taip. O tada...

– Kaip „o tada“ jus išplėšė iš tos nuostabios būsenos? Ką išvydo sugrįžtantis „aš“?

Klausdamas Mudži atidžiai ją stebi. Moteris vis dar tyli.