Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

„Gerai, – atrašė ji, – jūs išlaikėte bandymą. Atsidarykite jo tinklalapį – www.Mudži.org – ten yra jo garso įrašų, o YouTube rasite daug filmukų.“

Hana papasakoja, kad susitikimai su juo vadinami satsangu (nuo sanskrito kalbos žodžio, reiškiančio „vienytis su tiesa“), jie atviri visuomenei, bet netrukus vyks uždaras užsiėmimas artimesniems sekėjams.

Tą pačią dieną toje pačioje Londono dalyje švenčiu draugės gimtadienį, tad pasilinksminusi vakarėlyje puolu ieškoti taksi, bet visos kompanijos praneša, kad teks laukti keturiasdešimt penkias minutes. Išeinu laukan, nusiaunu batus ir bėgu gatve, dairydamasi taksi. Nieku gyvu negaliu vėluoti. Basa, susikaupusi ir ryžtinga nardau tarp automobilių – būtinai turiu surasti taksi.

Kodėl gi aš taip trokštu ten patekti? Juk netikiu guru. Manau, žmogus, į mokytoją žiūrintis kaip į išminties šaltinį, veikiau jausis bejėgis, o ne ugdys išmintį. Vis dėlto lekiu. Gal tiesiog noriu pabūti šalia vyro, panašaus į vandenyną. Galbūt jo išminties bangos užlies ir mane.

Atidumiu 18.57, užsiėmimas turi prasidėti 19 valandą. Visi susėdę laukia. Jo namų svetainėje belikusi viena vietelė, tiesiogine prasme prie mokytojo kojų. Mane praleidžia į priekį, ir aš patenkinta įsitaisau. Gaunu atsigerti vandens. Be abejo, tai pati geriausia vieta.

Kambarys išdažytas ryškiomis, maloniomis spalvomis, ant sienų kabo dideli Indijos dvasinių mokytojų portretai. Susirinkę beveik vien baltieji, tik keli azijiečiai; dauguma moterų, tik keli vyrai, kaip aš sakau: „su itin išlavėjusia moteriška puse“.

Įeina Mudži. Nežinau, ką pagalvojate išgirdę žodį „guru“. Vis dėlto, kad ir kaip jį įsivaizduojate, Mudži yra kitoks. Spėju, jam netoli šešiasdešimties, jamaikietis, neįtikėtinai gražus, žaismingas ir linksmas, netgi plaukai susukti į vėlinukus.

Nuo jo akcento mane suima juokas. Žemu tembru, nuo kurio norisi murkti, jis taria:

– Na, tai ką galvojate?

Stoja trumpa tyla, paskui jis žaismingai klausia:

– Ar kas nors numano, kam skirti šie susitikimai? Kai kurie turbūt čia lankotės seniai. Kitų veidai nematyti.

Tie, kurie lankosi seniai, tyli, taigi aš, moteriškė ne iš bailiųjų, nusprendžiu jį pralinksminti.

– Na, aš čia pirmą kartą, bet, manau, galėčiau spėti, ko čia susirinkome.

– Tikrai? – Jo akys spindi vaikišku džiaugsmu.

– Manau, Žemėje gyvename tam, kad išmoktume besąlygiškai mylėti, ir man atrodo, kad jūs kai ką apie tai žinote – todėl kambarys pilnas. Nesu čia buvusi, bet sakyčiau, žmonės susirinko iš jūsų mokytis.

Jis išklauso, porą sekundžių patyli, tada taria:

– Sakote, besąlygiška meilė? Nesuprantu, apie ką kalbate. Sakote, aš žinau. O man atrodo, kad ničnieko neišmanau.

– Galbūt jūs žinote daugiau už kai kuriuos iš mūsų?

– Ar meilė yra „žinojimas“? Ar apie ją reikia ką nors „žinoti“?

Hmm. Gal ir ne. Tyliu. Tai visada geras ženklas.

– Nenoriu žaisti žodžiais, – toliau kalba Mudži. – Nežinau, ar meilę išvis galima apibūdinti žodžiais. Kai kurios religijos moko ugdyti meilę, rodyti meilę, ir visa tai puiku, nes žmonijai to reikia. Bet ateina akimirka, kai meilė ima be pastangų srūti iš tavęs, ir nė nereikia jos ugdyti. Tereikia pažinti save – perprasti savo vidų – ir tada meilė sklis lengvai. Manau, mums tai labai patinka. Kai palengvėja, nejaučiame spaudimo. Kodėl? Todėl, kad lengvumo nepasieksi stengdamasis. Mūsų protas negali sukurti lengvumo. Protas jį gali tik pamėgdžioti. Taigi mumyse jau yra kai kas lengva. Satsangas yra galimybė tai atrasti ir atpažinti.

Dabar suprantu, dėl ko čia lėkiau. Lengva „būtis“, iš kurios srūva meilė? O taip, maldauju.

Mudži dėsto toliau:

– Nereikia nieko kurti. Nereikia įsivaizduoti. Gana tiesiogiai – ketinau sakyti „bendrauti“, bet šis žodis netinka, nes bendravimas vyksta tarp dviejų subjektų, o mes kalbame apie kai ką labai artima, artimesnį net už artima – gana susivienyti su tikrąja savo būtimi. Iš to kyla jausmas, mūsų vadinamas meile. Meilė kyla laisvai ir besąlygiškai.

– Besąlygiškai?

– Taip, nes meilė nieko nesitiki. Tai nėra prekyba ar sandėris. Nėra „aš tave mylėsiu, jeigu...“ Nėra jokių sąlygų. Meilė priima viską. Aš nežinau, kaip tai „padaryti“, bet tai ir yra visas smagumas. Jei žinotum, galėtum tvirtinti turįs kai ką ypatinga. Turįs daugiau už kitus. Mano jausmai sako ką kita. Aš jaučiu, kad mes visi esame ta meilė, esame vien meilė.

– Tai kodėl pasaulyje tvyro tokia netvarka?

– Šią meilę arba šią būtį, regis, temdo išoriniai dalykai. Ją slepia kai kurie ketinimai, idealai, tikslai, kai kurios mintys. Mes skiriame daugybę energijos mąstymui, pastangoms ir projektams. Tuos trukdžius turime pastebėti ir kaip nors pašalinti. Nežinau, ar „pašalinti“ tinkamas žodis – galbūt jų atsisakyti arba nepaisyti, nes svarbiausia skirti kitiems žmonėms dėmesį. Jūs turite galią skirti dėmesį. Dėmesį paskirstote daugeliui dalykų, daugeliui ketinimų, ir tai suskaido jūsų galią.

Sėdime ir tylomis mėginame visa tai suvirškinti.

Jis lengvai šypsosi mums. Po kiek laiko klausia:

– Kas yra „aš“? Iš kur mes „žinome“?

Tyloje mėginu suvokti, kas yra „aš“. Džiaugiuosi, kad neuždaviau klausimo, nes jis, užuot atsakęs, iškelia dar daugiau klausimų. Kas yra tas, kuris žino? Ar žino mūsų protas? Ar praradę prisiminimus išliktume savimi? Kas stebi mūsų mintis? Atsakytumėte į tokius klausimus?

Netrukus visai sutrinku. Tas „aš“, kuris atėjo čia, nuo šių klausimų ima skaidytis, bet aš jaučiuosi rami ir keistai laiminga. Net ne nuo žodžių, klausimų, balso tono, o nuo paties to vyro buvimo. Tarsi jis medituodamas daugybę laiko būtų praleidęs pačiose ramybės gelmėse, vietoje, kurią krikščionys vadina „Dievo karalyste mumyse“, ir kažkaip išsinešęs tą karalystę, tą būtį. Tarsi jis tuo pat metu būtų ir ten, ir su mumis kambaryje.

Rodos, kambaryje yra du Mudži: žaismingas, šelmiškas jamaikietis iš Brikstono, kadaise, be abejo, rūkęs marihuaną, kaip ir visi kiti šiame narkotikais pagarsėjusiame Londono rajone; ir kitas Mudži, nuo vietos ir laiko nepriklausoma būtybė, kuri tapo juo arba kuria tapo jis. Jis išties labai panašus į jūrą. Užduoda klausimus, kuriuos galėtų užduoti jūra, jei turėtų balsą: „Kas tu?“ Atsakymas negali būti susijęs su mūsų mintimis, emocijomis ar kūnais. Kas aš? Suvokiu, kad nežinau atsakymo.

Vieni atsakinėja, kiti patys užduoda klausimus. Ne itin klausausi. Dėl manęs jis galėtų mokyti arabiškai arba kiniškai. Tiesiog džiaugiuosi, kad esu čia. Ką tai galėtų reikšti? Tikrai nesu iš tų dvasingųjų, bet šalia Mudži jaučiuosi puikiai.

Po dviejų valandų pokalbio jis paduoda man ranką. Veikiausiai todėl, kad esu naujokė ir pirma prabilau, dar dėl to, kad sėdžiu prie jo kojų. Vis dėlto, nors kambaryje daug žmonių, jaučiu, kad jis atkreipė dėmesį į tą unikalų energijos ir sąmonės mišinį, vadinamą Izabele. Ne, netrokštu būti ypatinga; žinau, kad visi esame nepakartojami. Tik manau, kad mano asmenybė, ego ar kas kita nori, kad guru tarp kitų ypatingų, bet labiau pažįstamų žmonių pastebėtų mano išskirtinumą.

Visi atsistoja ir po vieną prieina jo pasveikinti. Vieni apkabina, kiti porą minučių palaiko jo rankas, žiūrėdami į akis. Niekas nekalba. Aš stebiu. Nuostabu kaskart įvertinti bendravimo artumą. Tikrai neįprastas sekmadienio vakaras Brikstone. Nepanašus į vakarą Ritzy kine ar Brikstono akademijoje.

Tai vyko maždaug prieš mėnesį. Šį savaitgalį Mudži veda intensyvius kursus, ir aš vėl skubu pas jį. Trokštu jį pamatyti. Noriu suprasti, apie ką jis kalba. Noriu klausytis ir mokytis. Krikščionys kalba apie Dievo karalystę mumyse. Mudži, regis, turi galvoje tą patį, tik kaip ją surasti? Beje, kas tie „mes“? Mudži žino atsakymus.