Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Jeigu viskas klostysis gerai ir ji mokymą supras teisingai (taip, kaip jį suprantu aš), stebėdama save suvoks, kad atsirado bodėjimasis, ir paleis jį „ramia, tylia ir pusiausvira sąmone“, nereaguos į praeities kančias, bet gyvens dabartimi ir perpras reiškinių laikinumą. Maždaug taip.

O aš vis dar medituoju, gilinuosi į pojūčius ir peržiūrinėju kūną. Kartais juntu silpną dilgsėjimą, kartais nieko. Retkarčiais galėčiau prisiekti visai nejaučianti kūno. Šiandien mano pastangoms mintimis persikelti žemyn kūnu kažkas kliudo – tarytum užstringu. Tokiomis akimirkomis patariama „tiesiog viską stebėti ramia ir pusiausvira sąmone“. Negi kartojuosi? Norėdama jums kai ką perteikti iš šių kursų, turiu paprašyti prisiklijuoti šiuos žodžius prie šaldytuvo durelių ir pradėti jais kiekvieną dieną.

„Pradėkite. Pradėkite. Pradėkite ramiu ir tyliu protu, budria ir dėmesinga sąmone, darniomis ir pusiausviromis mintimis...“

Šiaip ar taip, turiu liautis rašiusi ir grįžti į meditacijų salę. Kartais būgštauju, kad mane užklups ir atims užrašų knygutę. Ar ten, virš klozetų, įtaisyta gaisro signalizacija, ar filmavimo kamera? Paskui susigriebiu – gal čia ir panašu į kalėjimą, bet ten tikrai gaisro signalizacija.

Nei Vivo lūpos, nei mano dukra, nei kaimynų katė nebeatrodo tikri. Vienintelė tikrovė yra vidinė. Nesuprantu, ar tai gerai, ar blogai.

Arbatos pertraukėlė. Šiandien pramiegojau dar vieną meditacijai skirtą valandą. Jaučiuosi tikra nenaudėlė ir tinginė. Supratau, kodėl savaitės pradžioje mane mušė karštis. Regis, nuo marinuotų daržovių padažo, kuriuo paskanindavau pietų porciją. Tarp įvairių pagardų čia patiekiama ir karšto marinuotų daržovių padažo, tikriausiai dėl to, kad šiuose kursuose dalyvauja nemažai indų. Per vieną vakarinę paskaitą Goenka paaiškina: jei kaista kūnas, greičiausiai kaltas padažas. Štai tokia mano mistinė patirtis.

Vakar verkusi mergina šiandien garsiai tranko kėdes ir atrodo įsiutusi. O viena jauna indė elgiasi taip ramiai ir didingai, lyg būtų šimtą metų meditavusi. Šįryt jaunoji indė į pykstančią merginą pažvelgė su tokia užuojauta, kad net buvo gražu žiūrėti. Tik įsiutėlė to nematė – nepakėlė galvos. Aš vienintelė mačiau – pažvelgiau ten, kur nedera žiūrėti.

Dabar beveik visos keturiasdešimt moterų žiūrime viena kitai į akis ir šypsomės. Tik mano kambario draugė vaikšto įsmeigusi akis į žemę. Likimo ironija, kad ji atsidūrė viename kambaryje su žmogysta, dažnai pravardžiuojama Tigre. Negražiai elgiuosi, bet jau ėmiau galvoti, kaip ją išblaškyti. Šiandien išsiskalbiau plonytes siaurikes ir pasidžioviau jas ant skalbinių virvės už kambario durų. Argi aš ne bjaurybė? Atsivežiau geltoną vonios antytę (nujaučiau, kad kursams gali mažumėlę stigti siurrealistiško absurdo) ir patupdžiau ją ant palangės, kad mano kambario draugė būtinai pamatytų. Geltona vonios antytė visai nedera prie aplinkos, bet tenkina mano absurdiškumo poreikį. Jos gal ir netenkina. Blogai darau. Pati žinau.

Vakare vėl visą valandą išsėdžiu nekrutėdama, ir lieku patenkinta savimi. Vis dėlto mūsų kūnai geba gaminti skausmą. Priėjusi prie Frančeskos klausiu:

– Kaip galiu nesibodėti skausmu? Juk skauda!

Ji labai maloni, liepia nešališkai stebėti skausmą ir jį patyrinėti. „Labiau skauda čia ar ten? Kur šio pojūčio centras? Kur jis baigiasi?“ Panašiai NLP specialistai bijantiems vorų pataria objektyviai tyrinėti šias būtybes ir ieškoti informacijos. Pati Frančeska yra puikus šio mokymo rezultatas. Jos sąmonė pusiausvira. Bet laikysena siaubinga. Na, argi aš ne bjaurybė?

Aštuntos dienos vakarą senukas per paskaitą pagaliau pasako šį tą prasmingo. Jis dar kartą paaiškina, kad, tam tikrus dalykus mėgstant arba jais bjaurintis, kyla troškimai arba bodėjimasis. Tai mes jau žinome, tiesa? Svarbiausia, kad kūnas neatskiria troškimo nuo bodėjimosi, ir tą pojūtį saugo pasąmonėje. Mes prisirišame prie troškimo arba bodėjimosi pojūčio . Mokydamiesi tiesiog stebėti, žinodami, kad „ir tai praeis“, mes iš tikrųjų pažįstame ir, dar svarbiau, pajuntame, kas yra kas. Kas yra tikra. Kas egzistuoja šią akimirką. Turime atsikratyti priklausomybės nuo troškimo ir bodėjimosi pojūčių. Turime ne tik protu, bet ir kūnu patirti, kad ir malonumas, ir skausmas praeis. Jeigu tai žinosi, neleisi niekam pasaulyje sutrikdyti savo pusiausvyros – tiksliau, pastebėsi, kad žmogus arba įvykis kėsinasi sutrikdyti tavo pusiausvyrą – atpažinsi tą pojūtį. Ir nesileisi apgaunamas. Manau, esmė tokia.

Pasąmonės lavinimas? Tai štai kam skirti šie kursai. Galbūt ponas Goenka tyčia laukė aštuntos dienos vakaro, kad tai pasakytų, norėjo, kad pirma viską patirtume patys.

Devintą dieną praleidau visą 4.30–6.30 meditaciją – išmiegojau iki pusės šešių. Suvokiau tai tik pastebėjusi, kad vienintelė iš keturiasdešimties moterų prausiuosi dušinėje, nes visos kitos medituoja. Regis, aš esu paskutinė netikėlė.

Trumpas šio ryto mokymas mane vėl sužavėjo. Žinome, kad esame sudaryti iš sąmonės ir materijos. Atominiame lygmenyje kūnas tėra aukšto dažnio virpesių rinkinys. Tikrai nepaaiškinsiu šito moksliškai, bet jūs suprantate, ką turiu galvoje. Juk esame sudaryti iš subatominių dalelių, tiesa? Mes esame energija. Taigi...

Įsivaizduokite meškiuko pavidalo kempinę. Jei meškiukas naujas ir jam ant galvos užpilsite vandens, vanduo lengvai sutekės į kojas. Panašiai esti tada, kai mėginame mintimis perbėgti kūnu. Jei protas laisvai teka kūnu, susidaro subtilus energijos srautas.

Jei to dar nesate bandę, mėginsiu paaiškinti. Ranką, kuria nelaikote knygos, pasidėkite ant kelių, ant stalo, ant kokio kito paviršiaus. Dabar susikaupkite ir suvokite paviršių liečiančių pirštų pojūčius. Mėginkite pajusti dalį tarp pirštų galiukų ir sąnarių. Paskui tarp sąnarių ir krumplių. Tada palengva peržvelkite ranką, įsisąmoninkite menkiausius, subtiliausius pojūčius, kol pasieksite riešą. Gerai?

Taigi grįžkime prie meškiuko... Jeigu jūsų kūne, kaip manajame, yra kliūčių – jei jis nėra toks, kaip meškiuko pavidalo kempinė – tekėdama kūnu energija užstrigs. Pavyzdžiui, aš galiu sutelkti dėmesį į viršugalvį, bet leisdamasi žemyn pamatau, kad kakta neleidžia suvokti pojūčių, kol neatpalaiduoju nosies ertmės. Čia mus moko nemėginti ko nors keisti. Nesustoti, sąmoningai neatpalaiduoti raumenų, tiesiog viską stebėti (kartokite su manimi) „ramia, pusiausvira sąmone“. Nuolat primenama nesibodėti neigiamais pojūčiais ir neįsikibti teigiamų – „tiesiog stebėti tikrovę tokią, kokia ji yra, ir galiausiai viskas praeis“. Praeina viskas, ir gera, ir bloga. Taigi ponas Goenka ugdo ir sąmoningumą, ir pusiausvyrą. Jis aiškina, kad šios dvi savybės yra „lyg paukščio sparnai arba automobilio ratai“, ir jos abi vienodai svarbios.

Galiausiai visas šis vyksmas įgyja prasmę. Dabar šiek tiek geriau suprantu, ką reiškia budizmo mokymas: 1) gyvenimas yra kančia, 2) tačiau yra būdas išvengti kančios. Goenka tam pritaria.

Spėju, rytoj, kai atgausime telefonus ir išgirsime, kas įvyko pasaulyje, sugebėsime visa tai pritaikyti realiame gyvenime – tik nežinia, ar tai išeis į gera, ar į bloga. Ar išliksime neįtikėtinai ramūs išgirdę, kad kai kas mirė, kai kas gimė arba buvo uždraustas šokoladas?

Beje, kai neliks jokių „šiurkščių ar užblokuotų pojūčių“ (t. y. skausmo) ir aklųjų dėmių (t. y. nejuntamų vietų), subtili energija laisvai tekės į visas kūno dalis ir iš jų, tai bus nepaprastas potyris. Turbūt galvojate: „Skamba gražiai, norėčiau išmėginti.“ Jei taip, šiukštu, juk perspėjau jus dėl troškimų. O gal jūs patys perspėjote save.