Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Pasprunku tik trumpam. Darbas tęsiasi. Ką jaučiu galvos odoje? (Nekreipk dėmesio į nugaros skausmą.) Ak, išties kai ką jaučiu – niežulį – valio! Ką jaučiu veide? Taip, gerai, jaučiu tempimą. (Sakiau, nekreipk dėmesio į nugarą.) Ką jaučiu nosyje? Sausumą. Dar jaučiu, kaip ant ausies krinta plaukai. Oi! Skauda nugarą. Dar tvirčiau nusprendžiu nekreipti dėmesio į nugarą. Ką jaučiu sprande? Ir taip toliau. Ir taip toliau. Mums liepta nepraleisti nė vienos kūno dalies, visur stebėti pojūčius ir, žinoma, jokių pojūčių nevadinti nei gerais, nei blogais. Tik stebėti. Tik stebėti. Senasis mokytojas birmietis mums tai pakartojo tūkstantį sykių. Šiltas spenelio, prigludusio prie marškinėlių, dilgčiojimas neturėtų būti malonesnis už įsitempusio šlaunies raumens degimą.

Viena likusi kambaryje suprantu, kad mintys apie Vivo lūpas man padeda atpalaiduoti kūną. Cha cha. Svarstau, ar ir vėl nusižengiau taisyklėms. Neprisimenu, ar draudžiamas lytinis kontaktas, ar bet kokia lytinė veikla. Tiek to. Kūnas vis tiek gerokai atsipalaidavo.

Dar viena keista valanda – galvoje vėl blyksi nepaaiškinama balta šviesa. Šįkart ją regiu nuolat, taigi galiu patikrinti teoriją, kad ji susijusi su deguonies stygiumi. Pamėginu alsuoti smarkiau, vis tiek blyksi. Pagaunu šviesą ir nuleidžiu iki pečių, tada ji išsisklaido. Be to, medituodama jaučiu, kad mano kūnas stipriai kaista. Iš kur atsirado ta šiluma?

Šešta diena. Mintys labai nedrausmingos. Nesakau „mano“ mintys, nes mus ragina neteikti svarbos savajam Aš. Džiaugsmingai paklusdama šiai nuostatai nusprendžiu aš rašyti iš mažosios raidės. Mes, vakariečiai, tokie sklidini savojo Aš, kad spausdinant kompiuteris man neleidžia parodyti šio menko, simboliško nusižeminimo. Jis taiso mano mėginimus rašyti iš mažosios raidės. Beviltiška. Be to, leidėja, perskaičiusi mano rašinį, pareiškia: „Norėčiau daugiau išgirsti tavo nuomonę.“

„Ak, dėl Dievo meilės, man nevalia turėti ego, bet vis tiek turiu turėti nuomonę?“

Taigi grįžkime prie kursų. Kaip suprantu, mes rimtai ir pareigingai mėginame išsilaisvinti iš kančių, kurias sukelia mūsų reakcija į malonumus ir skausmą. Žinoma, mes geidžiame malonumų – jų norime kuo daugiau. Kančios nemėgstame – jos nenorime visai. Manome, kad kančių priežastys yra išorinės, nepriklausomos nuo mūsų: tarpusavio santykiai, iš kurių negalime ištrūkti, alinantis darbas, mylimo žmogaus netektis.

Jūs, be abejo, teoriškai žinote (juk esate nušvitę), kad ne patys įvykiai, bet reakcija į juos sukelia sielvartą arba džiaugsmą. Per šiuos kursus neteigiama, kaip tvirtino pirmas fengšui konsultantas, kad mes lemiame išorinius įvykius. Čia mes tik ugdomės gebėjimą suvokti, kaip atsiliepiame į konkrečius dirgiklius, ar mintį, ar išorinį skausmą. Mus moko tai patirti kūnu. Išsiugdęs objektyvumą, skausmą vertinsi kaip vieną dirgiklių rinkinį, o malonumą – kaip kitą. Galėsi pasitraukti į šalį arba įžengti į save ir viską pamatyti taip, kaip yra – kaip dar vieną kintantį reiškinį. Niežulys greitai praeis, skausmas irgi ilgai neužsibus. Vakar ponas Goenka visus prajuokino pasakodamas, kaip patyręs medituotojas, besilaikantis vipasanos metodo, sutinka mirtį. Būdamas visiškai sąmoningas, jis žvelgia į savo kūną ir mąsto: „Ak, tai įdomus potyris.“ Mes visi žinome, kad medžiaga, iš kurios esame sukurti, galų gale suirs. Kada nors neteksime visų, kuriuos mylime. Nenoriu jūsų liūdinti, bet taip jau yra. Kuo ramiau žvelgsime į šią tikrovę, tuo kvailesni mums atrodys ir geismas, ir pasibjaurėjimas. Bet koks prisirišimas bergždžias. Kokia mano nuomonė apie tai? Na, skamba išmintingai, ar ne?

O kaipgi Vivo lūpos? Jos vis tiek žavios, bet galbūt, jei šie kursai išties pasieks tikslą, galėsiu į jas žiūrėti, kaip sako garbusis mokytojas, ramiai ir išlaikydama pusiausvyrą. Gal net jei aš arba Vivas nuspręsime, kad tų lūpų man nevalia bučiuoti, rytą vis vien pabusiu laiminga.

Suprantu, kodėl mus stengiamasi apsaugoti nuo bet kokių pramogų. Kai tampa pernelyg sunku ir skausminga, vis tiek išlieki susikaupęs, nes daugiau nėra ką veikti. Uždrausta netgi treniruotis, pavyzdžiui, daryti jogą. Per trumpas pertraukėles gali išeiti pasivaikščioti į pievas, tik tiek. Taip lengviau sutelkti dėmesį į savo kūną. Mano skausmas keičia vietą, bet niekada nepasitraukia. Ką tai reiškia? Pasak mokymo, aš prie kažko stipriai prisirišusi, ir jei objektyviai vertinsiu šį pojūtį, jis tiesiog išnyks.

Taigi tęsiame darbą. Žmonės čia stebėtinai ištvermingi. Šįryt pusę penkių beveik aštuoniasdešimt žmonių sėdėjo kaip statulos, pasiryžę mokytis. Spėlioju, ar kuriam nors iš jų tenka patirti pojūčių, pasaulyje vadinamų „vėžiu“. Čia mums buvo primygtinai liepta pojūčiams nepriskirti priežasčių ir nekabinti tokių etikečių kaip „sena sportinė trauma“ – tai tik pojūčiai. Taigi sergančiajam vėžiu pojūtis, jo manymu, liudijantis didėjantį auglį, yra toks pat nereikšmingas, kaip kojos mėšlungis: tai tik dar vienas kintantis reiškinys, kurį reikia stebėti ir priminti sau likti „pusiausviram“. Goenka šį žodį ištaria gal šimtąkart per dieną. Kasdienėje kalboje šį žodį vartojame retai. Klausydamasi jo užsigeidžiu žodyno – bet paleidžiu šį norą kaip niežulį. Sunku jo nepamilti, to pagyvenusio vyro, dvidešimties metų kursais vedančio mus per skausmus.

Šią popietę praleidžiu meditacijos laiką, guliu saulėje ir klausausi paukščių. Džo mane pamato ir, regis, nežino, šypsotis ar smerkti. Jos veidas, į kurį neturėčiau žiūrėti, išduoda abejones. Paskui pasijuntu kalta dėl laisvalaikio ir pasižadu vakare itin uoliai dirbti. Kai stipriai susitelki į visus pojūčius, kai mintimis kyli ir leidiesi kūnu, susidaro tam tikra išties juntama minčių srovė. Po valandos taip sukaistu, kad mielai nusivilkčiau drabužius, jei tik nemanyčiau, kad taip nusižengsiu taisyklėms.

Vėliau pamatau Džo, basą vaikštančią žole. Tai neprieštarauja taisyklėms, nes matyti, kad žolė jai padeda susitelkti į pojūčius, bet vis tiek atrodo įžūlu. Pasijuntu kaip griežta pagyvenusi vienuolė, sukrėsta basų kojų vaizdo.

Ketvirtas įkvėpimas

(septinta diena)

Septintą dieną visą 4.30–6.30 meditaciją atlieku salėje, tvirtai pasiryžusi išlikti budri. Tikiuosi gyvenime daug pasiekti, bet nemanau, kad vienas iš laimėjimų bus kasdien keltis ketvirtą.

Jaučiuosi taip, lyg būtų prasidėjęs paskutinis etapas, juolab dešimtą dieną bus galima šypsotis ir kalbėti, gausime laisvo laiko – tokius radikalius dalykus septintą dieną sunku net įsivaizduoti. Įstabu, kiek daug galima pasakyti apie žmones, su jais net nepasišnekėjus. Ne pirmą kartą kursuose dalyvaujanti moteris jaučiasi pranašesnė už kitus ir tai taip atsispindi veide, kad bemaž juokinga. Viena mergina visą savaitę atrodo tiesiog bauginamai pikta. Trečia visada atsako į mano šypseną, kartais nusišypso pirma. Šiandien kai kuriuos prajuokinau, mėgindama pro duris išeiti su išskleistu skėčiu. Vakar kai kas man davė ženklą pasižiūrėti į žvirblius, linksmai besimaudančius dulkėse. Nesunku pamatyti, kas žavisi turiningu paukščių gyvenimu, o kas nekreipia į jį dėmesio. Žinau, mes turėtume žvelgti į vidų, o ne į išorę – bet argi daugelis išmintingų šventųjų nesakytų, kad tai vienas ir tas pats? Be abejo, žvirbliai irgi dalyvauja mūsų vyksme. Argi mes patys nesame žvirbliai?

Kartais žiūrėjimas į vidų tampa tarsi manija. Galbūt man lengviau nei kitiems tam atsispirti. O mano kambario draugė taip fanatiškai laikosi kiekvienos taisyklės, kad imu spėlioti, kiek toli ji galėtų nueiti. Stebėdama ją prisimenu dar vieną puikų polinkio paklusti tyrimą.