Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Praėjo devyni mėnesiai, o gal net metai, ir aš jį užmiršau. Spėjau, kad toks charizmatiškas vyras yra vedęs ir turi šešis vaikus. Bet jis perskaitė vieną mano knygą, ir aš maždaug prieš mėnesį gavau iš jo elektroninį laišką.

„Prisimenate mane? Kai susitikome, žinojau, kad dar pasimatysime, nes aš pasistengsiu.“

Oho! Tikras vyras imasi ryžtingų veiksmų. Merginos, įsivaizduojate tokį dalyką? Be to, jis paklausė, ar sutikčiau su juo pavakarieniauti. Pasidomėjau, kokia jo šeiminė padėtis. Nė viena vieniša moteris netrokšta vakarieniauti su žaviu ir įdomiu vedusiu vyru. Jis pasakė esąs išsiskyręs. Man kilo pagunda paklausti: „Ar jūsų žmona tai žino?“, bet apsigalvojau. Vis dėlto pasitikslinau: „Ir nėra jokios kitos moters, kuri, išgirdusi, kad buvau su jumis susitikusi, užsiundytų ant manęs samdomą žudiką?“

Regis, ne. Taigi su vakariene jam pasisekė.

Jis išties buvo įdomus. Gebėjo ir kalbėti, ir klausytis. Moterys pamanys, kad aš nuklydau į grožinės literatūros lankas, bet ne, užtikrinu, tai tiesa. Be to, tarp mūsų buvo kai kas, kas vertė žmones gręžiotis mums einant gatve.

– Kodėl jie į mus spokso?

– Nes aš juodaodis, o tu baltaodė.

– Tik dėl to?

– Greičiausiai, taip.

Gaila. Mano ego įsivaizdavo, kad taip yra dėl to, jog jis siaubingai gražus, o aš, eidama šalia jo, švyčiu.

– Taigi tau ne visada taip būna?

– Ne, kai einu su juodaode mergina, nebūna. Nebūtinai žmonės pritaria arba piktinasi, jie tik spėlioja.

Na, aš ir pati spėlioju.

Šiaip ar taip, nukrypau. Džo pasipasakojau, kad, baigiantis vakarui, kai mūsų keliai skyrėsi, jis man porą kartų pakštelėjo į lūpas. Na ir lūpos to vyro! Iškart supratau, kad Vivo lūpos gali tapti didžiausia pagunda per mano kursus. Tuos kursus, kuriuose turėčiau negalvoti apie Vivo lūpas. Vis dėlto nusprendžiau, kad jos vertos kontempliuoti, medituoti ir įsivaizduoti.

Taigi dabar sugaunu Džo žvilgsnį, ji šypteli, ir aš prisimenu mūsų pokalbį. Turiu skubiai nuleisti akis. Vėliau, išeidama iš valgyklos, ji dirsteli į mane, tramdo kikenimą. Tai pavojinga. Vienas spontaniškas lengvabūdiškas poelgis, ir visas susikaupimas, kurį taip atkakliai ugdėmės, subyrės. Dabar, bijodama nusišypsoti, turėsiu jos vengti. Regis, įsigijau draugę.

Per trečios dienos vaizdo kalbą ponas Goenka sukritikuoja visas didžiąsias religijas. Daugumą religinių apeigų jis lygina su sergančiojo apsilankymu pas gydytoją: žmogus skelbia, koks puikus daktaras, kasdien skaito receptus, bet vaistų negeria. Pasak jo, bet kokia dvasinė praktika mus turi padaryti geresnius. Jokios naudos sekti meilės Dievu, jei kasdien savo elgesiu nerodome meilės. Galbūt tai atrodo akivaizdu, bet, Goenkos manymu, taip nėra. Tai ko gi jis moko? Kad turiu rodyti meilę? Hmm, manau, tai įeina į žodžius „Mano religija yra gerumas.“ Taigi man nieko daugiau nereikia mokytis? Nuostabu.

Ramioji Frančeska mane pasikvietė, nes aš kartais pakeisdavau vietą meditacijų salėje, kad galėčiau atsiremti į sieną. Pasiguodžiu jai, kad išties labai skauda, ir ji spėja, jog galbūt vyksta dvasiniai dalykai, „kūnas atsikrato senųjų samskarų“. Samskara, regis, yra psichinė ar fizinė trauma, tai, ką galėtume pavadinti „problema“, ji glūdi kūne. Per kursus veikiama pasąmonė, tad ji padaro išvadą, kad skausmas byloja apie pažangą; tai nėra beprasmė kančia. Jau turiu baigti rašyti ir eiti miegoti. Dešimta vakaro, o aš sėdžiu tualete, nes kambario draugė atsigulė pusę dešimtos. Niekas taip neskatina anksti gultis, kaip kėlimasis kasdien ketvirtą ryto.

Ketvirta diena yra vipasanos diena. Vėliau mums paaiškins, kas tai yra. Mane vis dar varsto skausmai, ir aš priversta nuolat galvoti apie kančias, kurias man kelia tobulėjantis kūnas. Mes tiesiog sėdime ant pagalvėlių sukryžiavę kojas. Kodėl tai šitaip sunku? Kai kurie kančių bičiuliai apsirūpino įstabiais pagalvėlių rinkiniais. Mums duodama tik po vieną, bet, regis, niekam nė motais, kiek jų pasidėsi, svarbiausia, kad sėdėtum ant grindų ir nejudėtum. Kėdės duodamos tik žmonėms per septyniasdešimt ir netrukus gimdysiančioms nėščioms moterims. Visi kiti stengiasi įsitaisyti kuo patogiau. Kitoje salės pusėje matau, kad kai kurie vyrai leido sau vieną ant kitos susikrauti po keturias pagalves. Ne itin lankstūs, vyručiai.

Pavyksta neužmigti per visą 4.30–6.30 ryto meditaciją. Įstabu, prie ko geba priprasti kūnas. Pusę devynių per meditaciją vienas vyras palūžta. Labai miela, kad jis parodė solidarumą su moterimi, palūžusia antrą dieną.

Šįryt per vieną meditaciją patyriau nuostabų dalyką: trumpai nieko neskaudėjo. Skausmo nebuvimas išties yra nuostabus, per menkai vertinamas dalykas. Vietnamo budistų vienuolis Thich Nhat Hanhas gražiai tai primindavo. Jis aiškino, kad jei mums skauda dantį, tetrokštame, kad danties skausmas pranyktų. Tačiau kai danties neskauda, užmirštame tuo džiaugtis. Taigi jo tradicijoje yra pasisveikinimas: „Kaip sekasi šią danties neskaudėjimo dieną?“ Tikiuosi, skaitydami šią knygą mėgaujatės diena, kai neskauda inkstų, kelių ir kojų. Tikiuosi, jūsų dienos yra ir liks be kančių, kokias aš sau kelsiu šią popietę.

Aš per tą laiką atradau, kad, mėginant sutelkti dėmesį į viršutinės lūpos pojūčius, galima pasukčiauti. Stengiuosi negalvoti apie vieną vyrą. Bet jeigu šiek tiek pakreipiu mintis ir jo vaizdinį susieju su viršutinės lūpos pojūčiais, dar pasakau sau, kad jei liausiuosi galvojusi apie viršutinę lūpą, tai turėsiu liautis galvojusi ir apie jį, susitelkti į viršutinę lūpą ir netgi tuo mėgautis tampa kur kas lengviau, tiesą sakant, taip lengva, kad net kelia nerimą. Juk pratimas ne toks.

Sugalvojau ir antrą būdą pagudrauti. Kai kūną apima stiprūs skausmai, mąstau apie Vivo lūpas, ir skausmas tarytum išsisklaido. Išdykėle Izabele. Mums buvo uždrausta naudoti tokais gudrybes. Nevalia mąstyti apie vyrą, kurio vardo neminiu, nevalia prisiminti Vivo lūpų prisilietimo prie manųjų. Nors atrodo, jau nebeturiu jėgų išlaikyti dėmesį, kai tik pasitelkiu senos meilės jėgą ir šiek tiek juslinių prisiminimų, išsyk padarau pažangą. Argi tai ne graudu? Kita vertus, pamanau sau, mums draudžiama tik įsivaizduoti religinius paveikslus ir kartoti mantras. Neprisimenu, kad būtų buvę kalbama apie lūpas. Galėčiau paklausti: „Frančeska, kaip manote, ar ponas Goenka, sakydamas, kad nevalia pasitelkti vaizduotės, turėjo galvoje ir Vivo lūpas?“ Ji atsakytų: „Nieko nevalia vaizduotis.“ Nė šypsenėlės neišspaustų. Atsidūstu.

Protas išdarinėja keistus dalykus. Buvome perspėti, kad gali iškilti seniai užmiršti prisiminimai. Šįryt, atsikračiusi svajonių apie karštą pasimatymą, nejučia prisiminiau vaikystės vaizdą – mamą mirties patale. Retai apie tai galvodavau, maniau, mamai labiau patiktų, jei prisiminčiau geresnius laikus. Bet šįryt išvydau ją, silpną, be sąmonės, tuoj paskutinį kartą įkvėpsiančią. Paveikslą stebėjau „ramiai“, kaip buvome mokomi, paskui išdykėles savo mintis sutelkiau į pojūčius po pat šnervėmis.

Po pietų nesamas ponas Goenka mus moko vipasanos technikos. Dėmesį, kurį jo padedami kreipėme į viršutinę lūpą, jis liepia perkelti į pakaušį. Paskui pagal jo metodą mintimis reikia pamažu leistis žemyn ir kuo ramiau stebėti visų kūno dalių pojūčius. Pasiekus pirštų galus, pradėti iš naujo. Viskas labai paprasta ir labai sudėtinga.

Jis dvi valandas veda meditaciją, o mes tylutėliai sėdime. Pirmą valandą ištveriu susikaupusi, nes jis visus kūno skausmus apibrėžia kaip įvairius pojūčius: tvinkčiojimą, pulsavimą, spaudimą, prakaitavimą, sausumą, sunkumą, tempimą ir taip toliau. Bet po dviejų valandų man panūsta jį nudėti. Arba bent išjungti grotuvą. Suprantu, ši technika itin naudinga žmonėms, ketinantiems ilgai save kankinti. Norite dirbti šnipu? Gresia pavojus būti sugautiems? Susiraskite vietinius vipasanos kursus. Nedera šaipytis iš kančių, bet ir mums patiems skausmo negailima. Žinau, kad ne aš viena kenčiu, nes matau iškreiptus veidus. Vis dėlto niekas negali pasiskųsti ar paguosti kitą netgi atjaučiančiu žvilgsniu.