Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Mintis sėdėti ir nejudėti tikriausiai šovė į galvą vyrui. Nė viena pusę smegenų turinti, mėnesinėmis serganti moteris nesukurtų dvasinių pratybų, kuriose reikia taip ilgai nejudant sėdėti. Juk kūnai mus ir taip nemažai kamuoja. Ne – tai tikrai beprotiškas vyrų sumanymas. Koks nors vyras, susirūpinęs, kad jį valdo pimpalas, sukūrė tai kaip priemonę nuraminti nepatogumus keliantį organą. Teisingai manau, tiesa? Moterys kankinasi kas mėnesį – kam joms dar skausmo? Jos žino, kad skausmo nauda abejotina. Jis verčia jaustis niekam tikusiu ir trukdo atlikti reikalingus darbus.

Pasak reklamos, vipasana yra viena seniausių Indijos meditacijos technikų. Ilgą laiką užmirštą ją daugiau nei prieš dvidešimt penkis šimtmečius iš naujo atrado Gautama Buda. Žodis „vipasana“ reiškia „matyti daiktus tokius, kokie jie yra“. Tai apsivalymo ir savistabos vyksmas. Na štai – „apsivalymas“? Sakiau, tai vyrams, nepatenkintiems savo pimpalais. Man tik įdomu, ką apie tai pasakytų Budos motina. Neabejoju, kol jis sėdėjo po medžiu, kad apsivalytų, jai reikėjo pataisyti lentyną ir pririnkti šakų kurui.

Beje, kodėl beveik visi didūs dvasiniai mokytojai laikosi celibato? Visų tradicijų vienuoliai ir vienuolės pernelyg ilgai taiko šią „malonumų vengimo“ nesąmonę (mano ne itin kuklia nuomone). Gyvenime ir taip daug kančios – kodėl negalime mėgautis jo teikiamais malonumais? Juk reikia palaikyti pusiausvyrą.

Beje, tiems pamišėliams, kurie čia grįžta antrą kartą, neleidžiama miegoti „aukštose, prabangiose lovose“ (gana įspūdingas paprastų lovų, duodamų viešintiems pirmą kartą, apibūdinimas) ir prašoma susilaikyti nuo „juslinių malonumų“. Ar turima galvoje masturbacija, o gal kojų nagų krapštymas ir nugaros kasymasis? Man staiga kyla noras susivynioti ant grindų gulintį čiužinuką, drožti ir nusipirkti „aukštą, prabangią lovą“. Visa tai mane siaubingai nervina. Kuo, po galais, blogas medinis rėmas su čiužiniu? Vienas jaunas mano draugas yra „Harė Krišna“ judėjimo narys. Jis ne tik nesimyli, bet išėmė iš lovos čiužinį ir miega ant lentų. Iš to jis toli gražu negavo dvasinės naudos, o tik stengiasi kuo ilgiau nesigulti, prastai miega ir šaukia ant savo šeimos. Galbūt nesu labai nušvitusi, bet, man regis, spyruoklinis čiužinys ir rimtas pasidulkinimas jam ir tiems, su kuriais jis gyvena, duotų daug gero.

O nežiūrėti vienas kitam į akis – kokia gi tai taisyklė? Sutinku savo akis išleisti savaitei atostogų ir žvelgti tik į vidų, bet net ir per griežtas anglų vienuolyno rekolekcijas man nebuvo draudžiama šypsotis vienuolėms. Argi ne viskas, kas gyvenime svarbu, susiję su tarpusavio santykiais? Argi pernelyg aukštas savęs vertinimas yra teisingas kelias?

Vakar paskambino draugė iš Kalifornijos, ir aš gan paniurusi prisipažinau:

– Verčiau jau dešimčiai dienų išvykčiau su mylimu žmogumi.

– Bet juk išvyksti su ta, kurią myli, tiesa?

Kvailiukė bandė man priminti, kad turėčiau mylėti save. Reikėjo tikėtis tokio atsakymo. Galbūt nemyliu savęs taip, kaip reikalaujama Kalifornijoje, bet, manau, man viskas gerai.

Čia, kiek žinau, susirinks 40 vyrų ir 40 moterų – įdomu, KAS tie žmonės. Per šias pratybas turėsiu mokytis atmesti simpatiją ir pasibjaurėjimą. Vadinasi, negalėsiu galvoti: „Hmm, jis skleidžia malonius virpesius, norėčiau sėdėti prie jo“, arba: „Ta moteris, regis, dėl visko būgštauja – laikysiuosi nuo jos toliau.“ Ne, draugysčių megzti nevalia. Ar būtumėte patikėjęs, kad Jungtinėje Karalystėje atsiras 80 tam pasiryžusių žmonių? Vietas į šiuos kursus reikia užsisakyti prieš kelis mėnesius, jie nuolat vyksta visus metus, visame pasaulyje.

Pats kursų tikslas atrodo abejotinas. „Panaikinti kančias“. Kuo blogai kentėti? Aš kančią priimu kaip gyvenimo dalį. Galbūt tai moteriškas mąstymas? Mes esame priverstos kas mėnesį kęsti skausmą, be to, meilė dažnai eina koja kojon su kančia – vis dėlto mieliau rinkčiausi abi negu nė vienos. Dainoje „Argi mes neturėjome beveik visko?“ yra nuostabi eilutė: „Dėl kelionės su tavim buvo verta kristi.“ Ir aš laikausi tokios nuomonės apie skaudžią patirtį. Paskutinis mano vyras – neatiduočiau nė vienos kartu praleistos akimirkos, net jei taip galėčiau atsikratyti skausmo. Nejaučiu poreikio naikinti kančių.

Žinau, ką galvojate. Jei nepritariu kursų moralei, nenoriu to, ką jie siūlo, manau, jog tai bus skausminga, ir ketinu laužyti taisykles, ko ten einu? Geras klausimas. Visą rytą svarstau. Na, gal vis dėlto ko nors išmoksiu. Kiekvienam neprošal dešimt dienų ramiai pakiūtoti. Visi galime ko nors pasimokyti. Tik nenumanau ko.

Pirmas įkvėpimas

(pirma–antra dienos)

Ketvirtą ryto mane pažadina varpas. Žinau, kad jei trys minutės po keturių nespėsiu į dušinę, visos kabinos bus užimtos. Aplink mane 40 moterų ir nė vieno vyro. Tačiau tai nėra įprasta linksma moteriška draugija, nes visos tyli įbedusios akis į žemę. Medžiai skleidžia subtilią ir švelnią energiją. Žmonės – ne.

Nuo pusės penkių dvi valandas sėdėsiu ant žemės sukryžiavusi kojas. Netgi gavau nurodymų, apie ką galima ir apie ką negalima mąstyti. Nevalia vaizduotis dvasinių dalykų; jei esu pamaldi Romos katalikė, negaliu galvoti apie Mariją ar Jėzų, jei esu musulmonė, man draudžiama apmąstyti Pranašo gerumą, net negaliu kartoti žodžio „om“, kad nuraminčiau protą. Negaliu vaizduotis medžių su šaknimis žemėje ir į dangų iškeltomis šakomis. Netgi negaliu svarstyti, dėl ko čia esu ir kur einu. Leidžiama sutelkti dėmesį į vienintelį dalyką: oro tekėjimą šnervėmis. Tik tiek.

Ir protas, ir kūnas maištauja. Dešimt minučių sėdžiu susitelkusi į alsavimą, paskui, vis dar sukryžiuotomis kojomis ir tiesia nugara, užmiegu, smegenys išsijungia. Netrukus – nenumanau, kiek laiko praėjo – pabundu, nes kūnas klykia: „Judėk!“ Vis dėlto laikausi iš anksto duotų nurodymų ir sutelkiu dėmesį į šnervėmis srūvantį orą. Šiandien dar laukia aštuonios tokios valandos. Dar devynias dienas turėsiu laikytis proto ir minčių tylos. Norėtumėte čia būti?

Nelygu kaip pažiūrėsi, aš įstojau į kažkokią keistą viską kontroliuojančią kulto grupę ir atsisakiau visų malonumų kartu su savo žmogiškumu arba pradėjau griežtą meditacijos kursą, daugeliui pakeičiantį gyvenimą.

Neturiu galimybės nuspręsti, kad tai beprotybė, ir mauti pro duris. Mane čia pavėžėjo vienas vyras, bet jis sėdi kitoje meditacijų salės pusėje, ir mes nebendraujame. Niekam negaliu paskambinti, nes atvykusi atidaviau telefoną ir dešimt dienų jo neatgausiu. Vienintelė išeitis būtų pakelti triukšmą ir pareikšti, kad apsigalvojau. Taigi stebiu savo kvėpavimą. Oras įeina ir išeina.

Čia keliauti buvo smagu. Susipažinau su Tomu, jaunu dailės studentu (dvidešimtmetis dalyvauja tokiuose kursuose?) ir keturiasdešimtmečiu verslininku Džastinu. Važiuodami gerokai prisikvatojome. Mėsėdis Džastinas pats prisipažino esąs priklausomas nuo šlamšto ir, žinodamas, kad dešimt dienų gaus tik lengvo vegetariško maisto, nusprendė stabtelėti prie prekybos centro. Nusipirko griežinėliais pjaustytos kiaulienos, šokoladinių plikytų pyragaičių, pyrago, karamelinių saldainių ir ryškiaspalvių ledinukų, kad vien žiūrint į juos gali pakilti cukraus lygis.

– Tikiuosi per šiuos kursus numesti svorio, – patenkintas visa tai kimšdamas į burną tarė jis.

Mes su Tomu nusijuokėme ir padėjome jam sudoroti pyragaičius. Paklausiau Tomo, kaip toks, atrodytų, itin sveiko proto žmogus sumanė dalyvauti šiuose kursuose.

– Pasiūlė draugas.

– O tu, Džastinai?