Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Amen.

– Aš kursiu, o ne griausiu.

– Aš esu gėrio jėga.

Aštuoniems tūkstančiams žmonių įteigiama, kad jie yra gėrio jėga – argi ne nuostabus sumanymas? Iš Excel neprašyti pasklis geri darbai.

– Aš esu gėrio jėga.

– Aš esu lyderis.

Žinoma, jis turi omeny mus. Netrukus pamatysime, ar kiti norės mumis sekti.

– Aš esu lyderis.

Kažin ar tiksliai perteikiau šią sceną. Įsivaizduokite aštuonis tūkstančius šaukiančių, rankas iškėlusių žmonių, žadančių prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Jei esate cinikas, turbūt pamanysite, jog tai akių dūmimas – kvailas arba netgi pavojingas. Sakysite, jis kaip Hitleris žadina entuziazmą ir manipuliuoja minia. Norėčiau paklausti: galbūt minią galima paskatinti ir geriems, ne tik blogiems sprendimams? Galbūt galima ne tik plauti smegenis, bet ir įkvėpti? O gal darbas su daugybe žmonių savaime kelia įtarimą? Na, šįkart turite kliautis manim. Aš taip nemanau. Nesijaučiu apimta isterijos, puikiai suvokiu minios dinamiką ir man smagu.

– Aš priešinuosi atsitiktinumui!

Kartu su visais šaukiu:

– Aš priešinuosi atsitiktinumui!

– Keliu naujus reikalavimus.

Ši eilutė man ypač patinka. Keliu naujus laimės, sveikatos, meilės, rūpesčio, nuoširdumo, tarpusavio ryšio, džiaugsmo reikalavimus; juk gėrio dažniausiai esti maža. Būtina išsikelti naujus reikalavimus. Net jei dėl to tektų žadintuvą atsukti valanda atgal.

– Keliu naujus reikalavimus.

– Žengiu pirmyn!

– Žengiu pirmyn!

– Žengiu Pirmyn!

– Žengiu Pirmyn!

– ŽENGIU PIRMYN!

Jis tarsi klausia: „Ar nori žengti pirmyn?“ Mes norime. Galite tai sušukti nors ir dabar, jei tik esate pasiryžę nustebinti girdinčiuosius.

– ŽENGIU PIRMYN!

Padarome pertrauką, pašokame, tada Entonis mane vėl pribloškia. Regis, ši ugnis išdegins visas mano gyvenimo nuostatas. Dabar reikia apvalyti praeitį.

Mes stovime užsimerkę. Jis paprašo įsivaizduoti, kad esame ant laiko linijos. Praeitis driekiasi į vieną pusę, ateitis – į kitą. Dauguma žmonių ateitį įsivaizduoja priešakyje, o praeitį – už nugaros. Man ateitis kažkodėl driekiasi įstrižai į dešinę ir į priekį, o praeitis – į kairę už nugaros. Turime įsivaizduoti tūną skraidančiame burbuliuke, valdomame svirtelėmis. Nuskamba žaisminga muzika, esame raginami apsukti burbulą. Dar nesu skraidžiusi oro burbulu, tad man smagu paimti vairalazdes ir priversti burbuliuką kilti ir leistis, skristi į dešinę ir į kairę, suktis ratu. Kaip smagu pasvajoti. Kai baigiame žaisti, Robinsas liepia burbuliuku laiko linija nuskristi į praeitį.

– Keliaudami atgal pastebėsite, jog kai kurie prisiminimai yra ryškūs ir spalvingi, kai kurie migloti, dar kiti juodi. Tikriausiai pamatysite dalykų, į kuriuos ne itin norisi žiūrėti, tai ir nesistenkite. Tiesą sakant, būdami ten atkreipkite dėmesį, kad burbule yra specialus siurblys, juo galite susiurbti visus tuos senus juodus filmus. Padarykite tai dabar. Puiku – štai juos turite, bet neprivalote į juos žiūrėti. Sukiškite juos į specialią mašiną ir išgaukite patirtį, pasisemtą iš tų įvykių, viską, ką gera išmokote, kaip tapote išmintingesni ir stipresni.

Klusniai sugrūdu filmukus į mašiną – spragt, trakšt, spragt, trakšt.

– Loveliu galite nuleisti visas tas senas juodas vaizdajuostes, kurių nenorite matyti. Dabar išeikite iš burbulo ir jas uždekite.

Mano smegenys iškart puola prieštarauti: „Pala, aš nenoriu sudeginti nemalonių užmirštų dalykų. Verčiau juos pripažinsiu, priimsiu ir su jais gyvensiu.“ Bet juk mes išsaugojome išmoktas pamokas, taigi paklūstu nurodymams, paimu deglą ir viską uždegu. Linksma. Tebegroja žaisminga muzika.

– Baigėte? Dabar vėl lipkite į burbulą. Norėčiau, kad laiko linija grįžtumėte į ankstyvą vaikystę, o gal net į laiką iki gimimo ir surastumėte ryškiaspalvį prisiminimą, kurio ten nėra, bet kurio jūs trokštate. Fantazuokite.

Hmm. Gerai, kai kas, ko nėra, bet norėčiau, kad būtų. Tegu mano mama su tėčiu pasibučiuoja susitikę Paryžiuje likus maždaug metams iki mano gimimo. Taip – atrodo puikiai.

– Dabar dar vieną, kurio nematote, bet norėtumėte pamatyti. Yra apsčiai vietos ten, iš kur išėmėte senus juodus prisiminimus, taigi sukurkite naują prisiminimą ir užpildykite erdvę.

Kurti prisiminimus? Argi ne keista? Gerai, mane, kūdikį, išveja iš tėvų miegamojo.

– Ir dar vieną.

Ėė... Vakare mama su tėčiu namie, nieko daug neveikia, tiesiog būna. Dar yra ir mano senelė – ji neprarado vyro, taigi yra ir senelis.

– Ir dar vieną.

Galbūt tėtis rūpinasi mano mama? Padeda perdažyti namus, nupjauti veją, nuplauti automobilį. Kaip senose knygose. Įspraudžiu į tarpus šiuos išgalvotus prisiminimus.

Žaisminga muzika groja toliau.

– Pridėkite apsčiai – turite daug vietos.

Žvelgiu į susikurtus prisiminimus ir suprantu, kad jie visi susiję su amžinatilsį mama. Su pagalba jai. Kitus prisiminimus galėčiau skirti sau. Taigi įsivaizduoju, kaip tėtis nusiveda mane į zoologijos sodą, antradienį savo juokinga mašinyte veža į mokyklą, jodinėju jam ant pečių, jis atidžiai išklauso, nes mokykloje buvo siaubinga diena, padeda sutaisyti dviratį, ateina pasižiūrėti mokyklos vaidinimo ir garsiai ploja, nes puikiai sušokau su naujais puantais. Ar ne jėga? Jei galiu susikurti ką panorėjusi, tegu per gimtadienį jie su mama (žinoma, vis dar mylintys vienas kitą) man nuperka bokserių veislės šuniuką kvailu snukučiu. Taip, tai smagus žaidimas.

– Dabar norėčiau, kad pažvelgtumėte į visus šiuos naujus prisiminimus, tvarkingai įterptus į vietas, ir padengtumėte juos aukso žvilgesiu. Apipurkškite juos aukso dulkelėmis.

Man pavyksta. Valio! Vidinė mano šešiametė vis dar žaidžia, o Robinsas taria:

– Dabar norėčiau, kad burbulą atvairuotumėte į dabartį ir, žiūrėdami į visus tuos prisiminimus, pamąstytumėte: kaip jaustumėtės dabar, jei tai būtų jūsų praeitis?

Žvelgiant į tą nematomą savo praeities variantą man tiesiog atvimpa žiauna. Jeigu tokia būtų buvusi mano praeitis, tikrai jausčiausi kitaip. Negaliu patikėti. Būčiau kitokia – tas skirtumas subtilus, bet apčiuopiamas. Ar dabartinę savijautą galime keisti perkurdami praeitį? Ar bent aiškiai suvokdami, kaip mus paveikė tam tikri įvykiai, įsivaizduodami skirtingus savo variantus, turinčius skirtingą patirtį? Jaučiu, kad būčiau tapusi kitokia, jei kas nors būtų rūpinęsis mano mama ir aš būčiau galėjusi atsipalaiduoti. Net kūnas atrodo kitoks, lyg būčiau nusimetusi neregimą naštą. Staiga praeityje nebeliko stygiaus. Daugiau nei dešimt metų ugdžiausi sąmoningumą, bet iki šiol to nesupratau.

Entonis kalba:

– Dabar burbulu paskriskite pirmyn...

Bet aš tebestoviu čia, atsimerkusi, atsigręžusi į kairėn einančią įstrižainę žvelgiu į nematomas vaizdajuostes. Kodėl anksčiau to nesuvokiau? Kodėl nesupratau, ko man stigo ir kaip tai mane paveikė? Jeigu tokia būtų buvusi mano praeitis, nebūčiau įgijusi mėšlino įsitikinimo, kad amžinai liksiu viena. Aš tuo tikėjau, nes stokojau praeityje. Jeigu tokia būtų buvusi mano praeitis, man nebūtų reikėję taip stengtis. Virstu komikso veikėja su iš galvos lekiančiais šauktukais. Kokių stulbinamai akivaizdžių dalykų nesuvokiame apie save, kol mūsų niekas nepriverčia pergalvoti savo gyvenimo?

Robinsas siekia perkelti žmones į ateitį, bet aš prie jų neprisidedu – man dar reikia pasivyti dabartį ir pamėginti nustatyti kūno pokyčius. Iš Entonio Robinso seminaro to nesitikėjau. Žinojau, kad jis sustiprins motyvaciją. Spėjau, kad padės man atsitiesti ir eiti į priekį, šnekės apie tikslus ir strategijas – taip, viso to tikėjausi. Tačiau naujos informacijos, to, ko nesuvokiau anksčiau, subtilių, bet esminių pokyčių – ne, iš seminaro Excel to nesitikėjau.