Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Norėdamas mus šiek tiek paskatinti, jis taria:

– Šiam pratimui reikės drąsos, daugeliui jos pristinga.

Dabar mes visi pasirengę dirbti, juk norime pasirodyti esą drąsūs.

– Jūsų mintis kontroliuoja vertybės ir įsitikinimai. O kas gi parenka įsitikinimus? Kaip jie į mus patenka?

Yra daug galimybių įgyti mėšlinus įsitikinimus. Visai nesvarbu, kaip jie atsirado – svarbiausia mesti jiems iššūkį, o geriausia – jų atsikratyti.

Mums pasiūloma apsvarstyti labiausiai gyvenimą griaunančius savo įsitikinimus. Nors skaudu, turiu pripažinti, kad netenka labai ilgai galvoti. Remdamasi tuo, kas man nutiko per pastaruosius porą metų, būgštauju, kad liksiu viena. Kad buvau sutikusi savo „sielos draugą“ (kad ir ką tai reikštų), bet „likimas“ (nors ir kas tai būtų) man neskyrė būti su juo. Atminkite, mes čia kalbame apie mėšlą. Taigi atsiranda vienas mažas trukdantis įsitikinimas: „Turbūt visą gyvenimą liksiu viena.“ Na, argi nesidžiaugiate, kad neatlikote šio pratimo? O jei ketinate atlikti, būkite atsargūs!

– Visi įsitikinimai turi padarinių. Jeigu susikūrėte gyvenimą griaunantį įsitikinimą, iškart galvosite apie BLOGIAUSIUS.

Taigi dabar turime užsimerkti ir susitelkti į labiausiai mūsų gyvenimą griaunančio, pačių susikurto įsitikinimo padarinius. Ne itin malonu. Bet jis mums taip liepia.

– Persikelkite penkerius metus į ateitį ir pažvelkite, kokie bus padariniai, jei tvirtai laikysitės šio įsitikinimo. Kaip jis jus paveiks?

Aš, vieniša, liūdna, šalia nieko nėra, Emilija ir kiti draugai gyvena svetur, su laimingais žmonėmis, o aš namie viena verduosi vakarienę.

– Kokių padarinių šis įsitikinimas turės tiems, kurie jus myli?

O Dieve, kaip skaudu. Regiu, draugai manęs gailisi, Emilija, galvodama apie mane, jaučiasi kalta. Būčiau galėjusi tapti tobula mama, o dabar esu apgailėtina būtybė, kurios ji nenori akyse matyti. Lankytis namuose jai veikiau pareiga nei malonumas. Draugai nenori manęs kviestis į svečius ir leisti su manim laiko. Kas gi norėtų būti su vargana žmogysta, besigailinčia savęs? Štai kuo mane paverstų toks įsitikinimas.

Jis kalba toliau:

– Kokie padariniai jūsų sveikatai ir energijai?

Žinoma, vėžys. Daugelis tvirtina, kad jei nuolat jaučiamės nelaimingi, kenkiame imuninei sistemai ir leidžiame kilti ligoms.

Entonis dar nebaigė. Jis paprašo savo mėšliną įsitikinimą perkelti dešimt metų į ateitį. Galvoju: „Turbūt visada būsiu viena“ ir matau save penkiasdešimties, šešiasdešimties, septyniasdešimties vieną einančią į kiną, paskui grįžtančią į tuščius, nykius namus. Iš vaizdų pašalinu bet kokį džiaugsmo šaltinį.

– Įsivaizduokite save tuo laiku, pajuskite, kaip įsitikinimas paveikė kūną.

Dieve – tikra kančia. Mano kūnas sustingsta, netenka lankstumo ir apsunksta, pečiai pakyla ir įsitempia, skauda sprandą, jaučiuosi suvargusi, perdžiūvusi, sukiužusi, įkalinta. Mano būklė blogesnė nei Ebinizerio Skrudžo.

– Dabar sustiprinkite savo potyrius, – reikalauja Robinsas. – Pažiūrėkite, kur jus nuvedė mėšlinas įsitikinimas. Sustiprinkite 100 procentų.

Žmonės salėje ima verkti, aimanuoti ir klykti. Išleidžiu keistą, neapibūdinamą garsą. Panašu į nevilties.

– Dabar šį tikėjimą perkelkite dar toliau. Sustiprinkite...

Jis negailestingas. Kiek tai tęsiasi? Nenumanau. Gal 20–30 minučių. Skaudu, bet mes atliekame pratimą. Stengiuosi neišsisukinėti, suvokti savo mėšlino įsitikinimo padarinius.

Galiausiai, išspaudęs iš mūsų viską, ką galėjo, o gal net daugiau, Robinsas mus paleidžia. Liepia pasipurtyti, atsigerti vandens ir sugrįžti į dabartį. Tada su išdidžia ramybe pamoko:

– Tiesa yra priešinga tam, kuo tikite. Pamąstykite apie tai.

Pirmiausia pastebiu, kad tikrai esu ne viena. Aplink mane 8000 žmonių. Aš nesu viena. Nusišypsau; regis, nepastebėjau to, kas akivaizdu.

Be to, ar kada nors iš tikrųjų būname vieni? O gal viskas tik mūsų galvoje? Net jei fiziškai esame vieni, argi mumyse negyvena tie, kuriuos mylime, ir tie, kurie myli mus? (Net jei nesilaikysime dvasingesnio požiūrio, kad visi esame viena.) Argi aplink nėra daugybės žmonių, pasirengusių mus mylėti, ir daugybės, kuriuos mes panorėję galime pamilti? Netgi Skrudžas tai suprato. Net jei niekada nebūsiu su vyru, kurį pasirinkau, galbūt susirasiu dar daug mylimųjų arba sutiksiu žmogų, su kuriuo tapsiu laimingesnė, nei būčiau tapusi su juo? Galiu nuspręsti gyventi su draugais. Galiu, kaip daugelis, sutikti žmogų, turintį šeimą: mamą, tėvą, brolių, sesrų ir vaikų. Tiesa ta, kaip pabrėžė Robinsas, kad daug kas mane nuoširdžiai myli ir manimi žavisi, taigi tikimybė, kad liksiu viena, labai maža. Viskas mano galvoje, viskas priklauso nuo to, kuo nuspręsiu tikėti ir ką kursiu.

– Pasirinkite naują įsitikinimą. Be abejo, jis turi būti priešingas tam mėšlinam ankstesniam įsitikinimui. Suprasite, kad šis įsitikinimas teisingas.

Pasirenku „aš niekada nesu viena“ ir šypsodamasi apsidairau po salę. Paskui Entonis mus pakviečia į antrą kelionę.

– Užsimerkite ir patikrinkite, kaip jaučiatės su šiuo įsitikinimu.

Užsimerkiu ir įsivaizduoju mane mylinčius žmones. Galvoju apie visus tuos, kurie nuolat kartoja, kad myli mane, prieš akis iškyla virtinės draugų ir buvusių mylimųjų. Šypsausi jiems ir dėkoju už savo meilę jiems ir už jų meilę man.

Kaip Skrudžas žvelgiu į tuos, kurie mane mylėjo, į tuos, kurie myli, ir į tuos, kurie, neabejoju, mylės mane iki paskutinio atodūsio ir, jei tik įmanoma, ilgiau.

– Įsivaizduokite, kaip po dešimties metų gyvensite su šiuo įsitikinimu.

Aplink save matau daug žmonių, galbūt naują partnerį, galbūt naują šeimą, savo dukrą, gal ir jos šeimą. Atostogas, kai panorėsime praleisti kartu.

– Įsivaizduokite, kokių padarinių šis įsitikinimas turės jūsų mylimiems žmonėms.

Jie turės dėkingą draugę. Nuolat galvosiu, kokia aš laiminga, mano gyvenimas bus persmelktas nuoširdumo ir džiaugsmo, jie liesis į kitus. Būsiu žmogus, su kuriuo gera leisti laiką.

– Įsivaizduokite, kokių padarinių šis įsitikinimas turės jūsų sveikatai ir kūnui.

Regiu save šokančią, su džiaugsmu darančią jogą, važinėjančią dviračiu, plaukiojančią, nardančią su akvalangu, sveikesnę nei dabar. Pajuntu, kaip raumenys atsipalaiduoja.

– Likite ten, – prašo Robinsas, – ir pagalvokite, ar norite išsaugoti savo mėšliną įsitikinimą. Ar norite už jį kovoti? Jūs galite rinktis! – Jis šaukte šaukia. – Pažvelkite, kur esate dabar. Jei galėtumėte padėti gyvenimo jums išmestą kortą ir ištraukti kitą – ar imtumėte ją?

Aš – ne.

– Prisiminkite, kas esate!

Tokie žodžiai kaskart pažadina mano dėmesį. Net ir apnikta abejonių, baimių ir neryžtingumo tvirtai žinau, kad myliu žmoniją, ir esu įsitikinusi, jog galiu keisti žmonių gyvenimus į gera. Visi tai galime.

– Pasiryžę žengti pirmyn?

Mes sušunkame:

– Taip!

Jis turi paruošęs įtaigių posakių mums kartoti. Pirmas skamba: „Dabar aš esu balsas.“ Primena: „Aš esu savo gyvenimo kūrėjas.“ Šie žodžiai naudingi tiems, kurių širdyje skamba neigiami balsai, kartais garsesni už mūsų pačių.

– Dabar aš esu balsas.

Aštuoni tūkstančiai žmonių skanduoja:

– Dabar aš esu balsas.

– Aš vesiu, o ne seksiu.

Kalbama ne apie sekimą Entoniu Robinsu – antradienį jo nebematysime.

– Aš vesiu, o ne seksiu.

– Aš tikėsiu, o ne abejosiu.

– Aš tikėsiu, o ne abejosiu.

– Aš kursiu, o ne griausiu.