Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

– Norite, kad pakeisčiau jums nuotaiką? – paklausiau.

– Gal ir norėčiau.

Mes stovėjome nejaukiai arti, kaip esti sausakimšuose metro.

– Sakykite, už ką jaučiatės dėkinga.

Ji nusišypsojo man.

– Už savo šeimą.

Pradžiugau dėl jos.

– Ar jūsų tėvai dar gyvi?

– Taip.

– Abu?

– Taip, ir jie abu sveiki.

– Jūs labai laiminga. – Nėmaž neapsimetinėju pavydinti. – Aš niekada neturėjau tėvo, o mama mirė, kai man buvo aštuoniolika.

– Užjaučiu.

– Nieko baisaus. Tai buvo labai seniai. Vis dėlto didžiulė laimė turėti abu gyvus tėvus.

– Taip.

– Ar turite brolių, seserų?

– Taip.

– Dievulėliau – aš neturiu nei brolio, nei sesers. Jūs turite didžiausią pasaulyje turtą.

– Taip. Mes puikiai sutariame.

Galvodama apie juos, moteris sušyla, jos veide nušvinta plati dėkingumo šypsena.

Privažiavome jos stotelę. Jos dėmesys išties labai greitai atitrūko nuo Top Shop .

– Ačiū. – Ji šyptelėjo supratusi, kokią „gudrybę“ pasitelkiau.

Nusišypsojau prieš jai išnykstant minioje.

Excel salėje Tonis patvirtina, kad pasielgiau protingai.

– Turite nuspręsti, į ką kreipti dėmesį, nes nuo to priklauso, kaip jausitės. Tai, kas blogai, visada ranka pasiekiama, ir mes žinome, kas nutinka į tai susitelkus, tiesa?

Visi karštai sušunkame: „Taip!“

Pasak jo, kai mums kas nors atsitinka, turėtume klausti: „Ką tai reiškia?“ Atsakymas ir yra ta prasmė, kurią suteikiame įvykiui, kad ir koks jis būtų. Kitas klausimas: „Ką su tuo darysime?“ Jis kalba nepaprastai užsidegęs.

– Padarykite ką nors dėl nepažįstamo žmogaus. Ir ką nors padarykite dėl savęs – tai, ko seniai norėjote, bet niekada nepadarėte.

Pasigirsta tranki šokių muzika, ir mes visi imame straksėti kaip ekstazio pririję paaugliai.

Tonis ketina mums atskleisti svarbiausią gero gyvenimo strategiją. Kai nuostabus žmogus kalba apie sėkmės ir laimės strategijas, jis prikausto visą mano dėmesį.

– Jeigu jau apsvarstėte savo tikslus ir svajones, išsiaiškinote, kodėl to norite, turite apgalvoti, kas bus jūsų išmanūs patarėjai, mokytojai ir vadovai. – Paskui rėžia tiesiai: – Jeigu atsigulsite su šunimis, atsikelsite su blusomis. – Oho! – Gal ir mylite savo šeimą, bet vis dėlto renkatės bendraamžių grupę.

Pasijuntu esanti visiška nevykėlė. Neturiu ne tik šeimos, bet ir bendraamžių grupės.

– Jums reikia žmonių, gyvenimo žaidimą žaidžiančių aukštesniu lygiu nei jūs. Jums reikia komandos, kuri mestų iššūkį, o ne palaikančios grupelės.

Visa tai puiku, bet rašymas, žinia, yra vieniša veikla. Neturiu, kas mane padrąsintų, paskatintų, duotų patarimų ir siųstų atgalinį ryšį. Niekaip nesusirandu tokių žmonių. Draugų turiu; patarėjų, mokytojų ir vadovų – ne. Negi kitų gyvenime išties yra tokių žmonių? Turiu agentę, vienintelis jos patarimas man: „Eik ir rašyk kitą knygą.“ Kai pranešu: „Baigiau!“, ji pasiteirauja: „Ar tekstą sutvarkei taip gerai, kaip tik galėjai?“ Jeigu sakau: „Manau, taip“, ji pasiūlo: „Tai eik ir rašyk kitą knygą.“ Vargu ar kaip tik tai Entonis turi galvoje.

Jis dėsto apie tarpusavio santykių kūrimą.

– Žmonėms patinka panašūs į juos, tokiems jie mielai padeda. Galima skirstyti žmones į šeimos narius, draugus, bendraamžius ir vadovus, bet aš turiu tik draugus, ir jie išsibarstę visoje šalyje. Tokia šiuolaikinio pasaulio prigimtis. Vis daugiau žmonių dirba namie ir daugiausia bendrauja internetu. Čia mes ieškome sprendimų, bet mums tik primenama, kokios sunkios mūsų bėdos.

Vėl užgroja muzika. Na gerai. Galima ir pašokti. Regis, visiems linksma. Šoku. Entonis nuostabus – bet man ši diena prasta.

Važiuoju namo metro ir darau kaip tik tai, ko jis liepė nedaryti. Kreipiu mintis į neigiamus dalykus ir atmetu teigiamus. Nepriėmiau sprendimo, neturiu nei bendraamžių grupės, nei mokytojo. Kvaila diena, nusprendžiu, užmiršusi viską, kas gera. Tišai sekasi – ji nusprendė turėti kūdikį, bet ar šį sprendimą aptarė su vyru? Jeigu aš nuspręsčiau persikraustyti – argi neturėčiau iš pradžių to aptarti su dukra? Aš netikusi mokinė. Man įgriso šokinėti aukštyn žemyn kaip silpnaprotei.

Grįžusi namo randu Emilijos ir Pjero raštelį: „Išėjome į klubą – turbūt grįšime rytoj rytą, kai tavęs jau nebebus. Ačiū, kad savaitgalį praleidai ne namie – tu labai supratinga. Malonaus kėlimosi šeštą ryto.“

Išsiverdu arbatos, atsidarau Facebook ir 1000 virtualių savo draugų ir skaitytojų, kurių daugumos nė nepažįstu, paskelbiu, kad per Entonio Robinso kursus daug šokinėjama. Atsigulu į lovą. Velniop viską! Kur mano Murakami?

Trečias žingsnis

Kitą rytą vis dar prastai nusiteikusi metro užmezgu pokalbį su mergina, skaitančia kursų vadovėlį.

– Aš juoko specialistė, – taria ji.

Pakvaišėlė, pamanau, tokių apsčiai sutinki keistuose amerikietiškuose kursuose. Kartais esu didžiausia kritikė pasaulyje.

– Tyrinėjate juoką? – niekinamai pasidomiu.

– Taip, rašau psichologijos magistro darbą apie juoką. Dirbu Olderio Hėjaus vaikų ligoninėje, mums rūpi išblaškyti vaikus, priedo tyrinėjame, kaip humoras mažina nerimą ir depresiją. Baigusi studijas tapsiu juoko filosofijos daktare.

– Vien tai gana juokinga.

– Ir aš taip manau.

– Ar dėl to nesijaučiate prislėgta? (Izabela, puikiai gebi sutelkti dėmesį į teigiamus dalykus.) Suprantate, kaip Spaikas Miliganas?3 Ar galiausiai nepatiriate šešėlinės klouno patirties pusės?

– Ne, nes nusprendžiau kasdien gerai gyventi. Kaip gali blogai jaustis, jei tavo pragyvenimo šaltinis yra juokas? Aš daug duodu kitiems, ir tai užkrečiama.

Ji labai miela. O aš kartais būnu tikra nepatikli kvaiša.

– Ar jus įkvėpė Patčas Adamsas4?

– Taip, aš didelė jo gerbėja.

Įstabu, nejučia pagalvoju, kokių įdomių žmonių gali sutikti tokiuose kursuose.

Iki pietų Entonis kalba apie tai, kaip būti išskirtiniam. Jis toks yra. Ir mes galime būti. Tik tiek.

Svarstau, ar į užrašų knygelę užsirašyti: „Jis vienas geriausių kalbėtojų, kiek man teko girdėti“, ar „Jis geriausias kalbėtojas, kiek man teko girdėti.“ Jis rimtas varžovas. Kiti jo konkurentai: teologas Metju Foksas, NLP genijus, pamišėlis Ričardas Bandleris ir Jo Šventenybė Dalai Lama. Visi šie kalbėtojai ne tik aiškiai ir tiksliai perteikia temą – jie moko pačia savo asmenybe. Metju Foksas įkvepia sielą, Bandleris mane prajuokina taip, kad net šonus skauda, o Jo Šventenybė dar nė neprasižiojęs paliečia smegenis ir širdį. Entonis Robinsas dėsto su humoru, provokuodamas ir pasitelkdamas visas mano aprašytas gudrybes. Net negaliu tiksliai pasakyti, kuo jis toks nuostabus, bet jis nepaprastai prikausto dėmesį. Įkvepia vien jo buvimas.

– Kas gi pakeičia žmonių gyvenimus? – Jis kalba apie veiksmingas strategijas. – Nežinia nėra palaima – nežinia yra kančia. Kai kurie žmonės, norintys numesti svorio, laikosi Atkinso dietos. Tai klaidinga strategija: Atkinsas padeda atsikratyti svorio, bet dėl neteisingų priežasčių, be to, jis žaloja sveikatą. Kartais, regis, išmėgini viską, bet esi vos už poros milimetrų nuo perversmo ir veiksmingos strategijos.

Žmonės nori išsaugoti aistringus santykius, bet yra įsitikinę, kad niekas negali išlaikyti aistros trisdešimt metų. Toks įsitikinimas jiems nepadės pasiekti trokštamo tikslo. Jeigu norime išsaugoti ryšį, turime surasti žmonių, po trisdešimties metų tebejaučiančių vienas kitam aistrą. Kartą sutikau į septintą dešimtį įkopusią porą – jie glaudėsi kaip balandžiai – ir paklausiau, kas taip gaivina jų santykius. Moteris droviai šyptelėjo ir atsakė: „Mes viską išmėginame, ir jei patinka, darome vėl.“ Vyručiai, moterys jums pasakys: vienas milimetras ten ar šen – didžiulis skirtumas.