Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Instinktai mums liepia bėgti nuo ugnies. Priėjus prie anglių užplūsta klaikios dvejonės: „Po velnių, ne!“ Vadovas liepia prisiminti laiką, „kai buvo gera stovėti prie šiltos ugnies“. Tada pamoko pasiekti tokią būseną, kad su džiaugsmu žengtume pirmyn. Vaikščioti per ugnį visai saugu (nors kai pirmą kartą tai dariau, man ant kojų iššoko pūslelės), bet labai svarbu, kaip tuo metu jautiesi. Jei eisi neteisingai arba bandysi pabėgti, viskas gali baigtis labai blogai. Bėgdamas gali pargriūti, o pargriuvęs... na, pasak Robinso, jei sutelksime dėmesį į tai, kas gali nutikti blogiausia, bus nelengva žengti pirmą žingsnį. Arba, kaip jis trumpai drūtai pareiškia:

– Jei visą dėmesį sutelksite į tą nelemtą ugnį, tik susinervinsite.

Baimę galima išmokti įveikti beveik bet kokiomis aplinkybėmis. Jei gebėsi žaisti su savo baimėmis ir suprasi, kad jos panašios į džiaugsmą, padarysi viską. Svarbiausia, kur nukreipsi dėmesį.

Atliekame porą malonių pratimų: Robinsas paprašo prisiminti laiką, kai jautėmės globojami ir mylimi. Paskui išeiname laukan daryti, regis, neįmanoma. Įrengta apie 20 karštų anglių takelių, kad vaikštynės netruktų labai ilgai. Nusiauname batus, nusimauname kojines, apnuoginame švelnią, pažeidžiamą odą ir einame kartodami: „Taip!“ Mums tereikia nesustoti, bet kai kurie žmonės vis vien bėga nuo ugnies. Kartais leidžiamės valdomi baimės.

Prisiartinu prie ugnies ir – o, velnias – išties baisu žiūrėti į raudonas anglis ir jausti kaitrą. Vis dėlto žinau, kad galiu pereiti ugnį. Tik nereikia žiūrėti žemyn. Žengiu tvirtai, pasitikėdama savimi, sulig kiekvienu žingsniu balsiai kartoju „vėsios samanos“. Šūdas, karšta, negali nejausti karščio, bet aš nesutelkiu į jį dėmesio – galvoju apie gerus dalykus. Žiūriu į besišypsančius, drąsinančius veidus. Dar žingsnis, ir dar vienas, vis karščiau ir karščiau. Ir štai po šešių žingsnių nulipu ant vėsios žolės ir mano pėdas užlieja šaltas vanduo. Širdis tvaksi, gyslomis teka adrenalinas. Apsidairau, visi džiūgauja.

Siūlau pavaikščioti ugnimi – rimtai. Tai reikia išmėginti bent kartą gyvenime, kaip iššokti iš lėktuvo su parašiutu. Jeigu kas nors kviestų pavaikščioti žarijomis, sutikite – ir greitai, kol nesudvejojote.

Atsigręžusi stebiu kitus. Jei kas nors supanikuotų, šalia stovi savanoriai, pasiruošę palaikyti ir padrąsinti. Panašiai yra su visais baisiais dalykais: kuo ilgiau dvejoji, tuo sunkiau darosi. Dauguma tiesiog žengia į priekį, kaip mokė Robinsas, tik kai kurie sustoja ir žiūri į žioruojančias anglis. Padėjėjai ragina ir drąsina, ir galiausiai dauguma pereina. Matau iš baimės sustingusią moterį. Ji jauna, su dideliu antsvoriu, vilki violetinį sarį. Spokso į anglis.

– Pirmyn, – taria jai savanoris. – Su kiekvienu žingsniu sakykite sau: „Vėsios samanos, vėsios samanos.“

Ji vis tiek stovi kaip įkasta. Aš su jos draugais kitoje pusėje šypsomės ir mojuojame. Man patinka šis vaizdinys: tu gali patekti čia, į šią džiaugsmo ir šventės vietą, bet turi kliautis ir žengti pirmyn.

Savanoriai paima ją už rankų, ir ji eina, be jų pagalbos nebūtų to padariusi. Viskas šiame seminare virsta metaforomis. Šiek tiek palaikoma kitų, jau įveikusių išmėginimą, ji pereina ugnį. Pasiekus kitą pusę ją apima tyras džiaugsmas, ji krykštauja ir šokinėja. Man tai patinka.

Kurį laiką stoviu ir stebiu: vaikštynes, šventę, išdidumą nugalėjus baimę. Mano širdis prisipildo nuostabiausios džiaugsmo ugnies. Žiūriu ir ploju, tarsi kiekvienas žmogus būtų mano vaikas, sesuo, brolis, mama ar tėvas. Kaip tik tada, kai imu švytėti iš džiaugsmo, viena mergina apsipila ašaromis. Prieinu prie jos.

– Ei, jūs ką tik perėjote žarijomis. Turėtumėte džiaugtis.

– Bet aš nusideginau kojas.

– Tikrai?

Nematau randų.

– Nusideginau kojas! – aimanuoja ji.

Spėlioju, kas jai nepavyko.

– Palydėsiu jus atgal.

Paimu ją už rankos, ir ji nušlubuoja kartu su manimi. Ji – vienintelė iš šimtų mano matytų žmonių, kuriai kilo neigiamų potyrių, taigi susidomiu.

– Maniau, tai pokštas. Maniau, mus tik nori išgąsdinti. Nežinojau, kad žarijos tikros.

Ji kažkodėl įsivaizdavo, kad Robinsas pastarąsias dvi valandas ruošė žmones kažkokiai apgaulei.

– Ko tikėjotės?

– Nežinau. Kai pamačiau, kaip krauna iki raudonumo įkaitusias anglis, negalėjau patikėti. Negalėjau patikėti.

– Na, tai buvo pratimas.

Šypsausi jai, tikiuosi, raminamai. Nuogąstauju, kad ji išties nusidegino kojas. Taip gali nutikti, jeigu kas nors nepasiseka.

Mums grįžus į konferencijų centrą, pasisodinu ją ant stalo ir apžiūriu. Hmm. Nei didelių pūslių, nei apsvilusios odos – jokių antro laipsnio nudegimų.

– Turiu jums naujienų. Jūsų kojos sveikos, nudegimų nėra.

– Tikrai?

Kiek įmanydama stengiuosi ją perprogramuoti.

– Jums puikiai pavyko, kaip ir visiems kitiems. Tiesą sakant, netgi geriau, nes visi kiti buvo protiškai ir emociškai pasiruošę. Jūs – ne, bet vis tiek ėjote. Tai įspūdinga – žengti ant žarijų nepasirengus. Manau, jūs verkėte, nes buvote sukrėsta. Jūs viską padarėte fantastiškai. Rimtai. Nebebijokite nieko, su kuo susidursite – net jei tai būtų tikra. Gali praversti susitikus vaiduoklį.

Ji šypteli. Apžiūri sveikas savo kojas ir dar kartą šypteli. Mes pasiimame batus, nusiprausiame laimingas kojas ir pačiu laiku išmauname iš Excel – kaip tik spėjame į Docklands Light metro.

Man grįžus Emilija su savo vaikinu Pjeru dar nemiega. Jis groja jai gitara meilės dainas. Ne, aš nėmaž nepavydžiu. Kuri gi moteris nenorėtų, kad jaunas prancūzas jai trauktų serenadas, ką? Kai aš įeinu pasisveikinti ir palinkėti labos nakties, ji pakelia galvą ir išsišiepia.

– Na? Ir kaip? Šūkavai „Taip!“?

Ji ryžtingai pabaksnoja kumščiu aukštyn. Vaikinas prisideda prie jos, kumščiuoja orą. Nusišypsau jiems.

– Kaip tik tai ir dariau.

– O Dieve – mamai pašalino smegenis.

– Taip. Be to, jis labai... na, charizmatiškas. Tiesą sakant, nusprendžiau, kad norėčiau su juo pasimylėti.

– Ką? Mama įsimylėjo Entonį Robinsą?

– Šiandien Entonį Robinsą įsimylėjo aštuoni tūkstančiai žmonių. Bet aš gi nieko nesakiau apie meilę. Manau, tai buvo tik aistra. Nejuokauju.

– Nieko nauja. Tu išties nuspėjama.

– Na, jis... tikras vyras. Pasakiškai vyriškas, stiprus, tikras lyderis, linksmas ir nepaprastai mokantis bendrauti. Kodėl gi negalėtų įsižiebti aistra?

– Nemaniau, kad tave taip lengva palenkti.

– Ir aš nemaniau.

– Tai kaip kursai?

– Šokau. Daug užsirašiau. Vaikščiojau per žarijas. Na, kaip visi žmonės penktadienio vakarais.

Jie man pasiūlo raudonojo vyno, aš jaučiuosi neapsakomai laiminga ir už viską dėkinga. Taip, kaip mane užprogramavo. Aštuntą ryto vėl turėsiu būti Excel , ir man gėda prisipažinti, kad šito laukiu.

Antras žingsnis

Daugelis į šiuos kursus atsiveda draugų, bet toks savaitgalis su partneriu turi ir privalumų, ir trūkumų. Dirbti tokį darbą su gerai pažįstamu žmogumi gali būti sunkiau. Giliausias paslaptis ar trapiausias viltis lengviau aptarti su nepažįstamaisiais: jie bus malonūs ir jų veikiausiai niekada nebesutiksi. Kita vertus, jei ateisite su draugu, po kursų tapsite daug artimesni ir palaikysite vienas kito siekius. Kai kurie nusiperka visą ciklą ir susikviečia pažįstamus. Girdėjau, verslininkai šiuos kursus siūlo savo darbuotojams, nes žino, kad jie grįš laimingi, dėkingi ir labiau motyvuoti.