Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

– Taigi šaunioji Izabelė – visų iki šleikštulio teigiamų dalykų gynėja – mieliau su šlepetėmis voliotųsi ant sofos? Renkiesi neigiamą būseną ir neprisiimi atsakomybės už save? – Ji plačiai šypsosi.

– O, atsiknisk, – vaizdingai atkerta mama. Mudviejų santykiai niekada nebuvo tradiciniai motinos ir dukters.

Jai patinka, kad aš netrokštu ten keliauti. Graudžiai aiškinu:

– Tikriausiai ten šūkaus: „Ar jums smagu?“, ir aš turėsiu kelti kumščius aukštyn ir atsakyti: „Taip!“

– O Dievulėliau. Labai džiaugiuosi, kad aš neinu.

Jai viskas puikiai tinka: kol aš būsiu seminare, pas ją atskris mylimasis paryžietis kartu praleisti savaitgalio.

– Tau amžiams užklijuos češyro katino šypseną, kaip tavo draugei Steisei.

– Neprimink. Jau maždaug mėnesį negaliu būti su ja viename kambaryje.

– Ak, tik nereikia isterikuoti. – Ji atsisėda prie savo stilingo naujo Apple nešiojamojo kompiuterio ir atsidaro www.tonyrobbins.com. – Jis rašo: „Bus taip velnioniškai smagu, kad nepatikėsite.“ O Dieve, koks jis nuoboda. Ir dar vaikščiosite per ugnį?

Dar aukščiau užsitraukiu antklodę ant galvos.

– Taip, šįvakar.

– Nieko baisaus, spintelėje yra kremo nuo nudegimų. Cha cha cha. – Ji nutaiso kalifornietišką akcentą. – „Robinsas laimi!“ Dar neini ruoštis? Juk nenori pavėluoti ir parodyti, kad priešiniesi procesui?

– Ne, aš nepavėluosiu.

Galėčiau visą savaitgalį praleisti kavinėje su Murakami, bet, jei jau einu, nevėluosiu.

– Neįsivaizduoju tavęs, kilnojančios aukštyn rankas. – Ji užsimeta erzinamai gerai pasiūtą švarką. – Važiuoju pasitikti Pjero. Grįžk kuo vėliau ir neužmiršk parašyti, kada atvažiuosi. Mes galime būti užsiėmę. – Ji vėl prabyla kalifornietišku akcentu. – Smagiai praleisk la-aiką.

Pirmas žingsnis

Vien dėl vietos iškart imu nekęsti seminaro. Londono parodų centro Excel nemėgsta visi, lankantys parodas ar jose dalyvaujantys. Vienais metais jame vyko Londono knygų mugė, bet iš agentų ir leidėjų sulaukta tiek skundų, kad kitąmet mugė grįžo į Olympia netoli Kensingtono. Deja, Entonio Robinso komandai nė motais, kad mes susirinksime vietelėje, kurią Emilija pavadintų „šūdmale“. Atvykusi užsiregistruoju, ir man duoda „bendrą“ apyrankę, nes už pačią pigiausią vietą sumokėjau tik 250 svarų. Kainos skiriasi pagal tai, kaip arti nori sėdėti, o pačios brangiausios vietos pirmose eilėse skirstomos asmeniškai. Eilė prie durų primena oro uostą per lakūnų streiką. Aštuoni tūkstančiai žmonių suvaryti į didelį laukiamąjį ir palikti valandai. Tai nėmaž nepataiso man nuotaikos.

Didelėms metalinėms durims pagaliau atsivėrus, visi puolame ieškoti savo vietų. Salėje skamba garsi muzika, blyksi stroboskopas. Lyg roko koncerte scenoje stovi Robinsas, jo veidas rodomas penkiuose didžiuliuose ekranuose. Esu pasirengusi išvadinti jį triukšmingu apgaviku, bet, didžiai savo nuostabai, pasijuntu jo klausanti. Jis energingas, prikausto žiūrovų dėmesį, ir net prastai nusiteikusi jūsų pasakotoja išsyk prajunka. Jis išdėsto, kas šiandien bus, į informaciją prikaišo savikritiškų juokelių.

– Kol aš jums visa tai aiškinu, tikriausiai žiūrite į mane ir galvojate: „Oho! Kokie didžiuliai jo dantys.“

Žinoma, kaip tik taip ir galvojau. Dar man dingteli, kad žiūriu į Disnėjaus veikėją. Ar matėte jo filmą „Gražuolė ir Pabaisa“? Prisimenate gerąjį Gastoną? Ko gero, Robinsas buvo Gastono prototipas. Šiandieninis mūsų didvyris labai žavus, aukštas ir plačiapetis, įdegęs, dailiai apsirengęs, stilingas, o jo šypsena kaip iš Disnėjaus filmuko. Jei ne dviejų metrų ūgis, bet kuri grupė norėtų pasikviesti tokį vyruką į barą. Manau, galiu drąsiai spėti, ką su juo norėtų padaryti kiekviena iš 4000 čia atėjusių moterų. Tarkim, jo žavesiui neįmanoma atsispirti.

Jis prisistato, papasakoja smagių istorijų apie savo vaikystę.

– Buvau plepys. Sunku įsivaizduoti, tiesa?

Penkias minutes papliurpęs visus palenkia į save. Tokį pat gebėjimą prikaustyti žiūrovus turi Bilis Konolis – vos užlipęs ant scenos jis per kelias sekundes visus prajuokina. Robinsas tiki galįs mus išmokyti kai ko naudinga ir žinąs, kad visi čia susirinko to išmokti. Įdėmiai klausausi ir imu užsirašinėti.

– Aš netikiu teigiamu mąstymu.

Nejaugi?

– Aš tikiu protu. Reikia matyti daiktus tokius, kokie jie yra, o ne blogesnius. Žmogus tvirtina: „Aš skeptikas“ – ne, jis bailys. Būti skeptiku ir nieko nedaryti, tik atsikalbinėti, drąsos nereikia. „Aš stambių kaulų“ – ne, tu storas, nes ėdi kaip kiaulė ir nejudi.

Oho – jis rizikuoja būti apkaltintas storulių priešu. Man nė į galvą nešautų pavartoti žodžio „storas“, netgi kalbantis su antsvorio turinčiomis moterimis, pripažįstančiomis, kad nutukimas joms trukdo gyventi. O jis kerta iš peties.

– Jūs nesate palūžę, gal tik remiatės neveiksmingais modeliais ir strategijomis. Tai ar norite šį savaitgalį išmėginti šį tą nauja? Jei taip, pakelkite rankas ir sakykite: „Taip!“

Žmonės aplink mane šaukia: „Taip!“ Visų rankos pakeltos. Na štai.

– Kalbu ne apie pokyčius. Pokyčiai vyksta savaime, pažanga – ne. Neisite į priekį, jei nerasite paskui ką sekti, neturėsite energijos, strategijos ir nesiimsite veiksmų.

Man taip malonu klausytis protingų ir svarbių minčių, kurias buvau užmiršusi, kad nepraėjus nė valandai nejučia sušunku: „Taip!“ O Dieve, negi ką tik prisipažinau?

Jis pasakoja, kad energija susijusi ir su psichika, ir su maistu.

– Jei jaučiatės pavargę, pakelkite užpakalį.

Robinsas paaiškina, jog kasdienė kalba žmonėms, ypač britams, padeda pasaulį pamatyti tikroviškai. Pritariu jam – sakyk, ką galvoji, o jei nori kalbėti aistringai, dažnai padeda keiksmažodžiai. Jis atsiprašo už šiurkščius posakius:

– Jeigu suaugusiųjų kalba jus žeidžia, eikit velniop!

Vis dėlto jis tai ištaria skoningai, ir niekas neišeina. Jis paėmė žiūrovus į savo rankas.

Robinsas mus prajuokina pasiteisinimais, kurių žmonės griebiasi norėdami paaiškinti, kodėl nepadarė to, ką galėjo padaryti. Mes esame per jauni arba per seni, neturime laiko ar kvalifikacijos, kažkas nepasisekė... turime apsčiai priežasčių. Paskui jis pasakoja istorijas, patvirtinančias, kad mūsų pasiteisinimai nieko verti: apie 98 metų maratono bėgiką, apie moterį, per 72-ąjį gimtadienį susirungusią triatlone „Geležinis žmogus“, apie 104 metų ėjiką.

– Manote, jei turėtumėte geidžiamą žmogų, būtumėte laimingi? – Hmm, regis, jūsų pasakotojai tai tinka. – Manote, jei turėtumėte vaikų, būtumėt nuolat mylimi? Tikrai neturite šešiolikamečio.

Daug triukų. Jis teiraujasi:

– Kaip atrodo graži moteris?

Keturi tūkstančiai vyrų nežino, ką atsakyti, tada viena moteris netoli scenos sušunka:

– Taip kaip aš!

Jis nusišypso jai.

– Puiku, ponia.

Vėliau jam tenka padirbėti su tuo, kad visi žiūrovai nekenčia vienas kito. Tai seminaras, skirtas žmogaus galimybėms, taigi akivaizdu, jog čia susirinko vien nevykėliai, kaip ir jūsų pasakotoja. Mūsų buvo paprašyta prisistatyti vieni kitiems, net ir suprantant, kad tai laiko švaistymas. Gera spausti žmonėms ranką ir, beveik nežiūrint į akis, murmėti: „Malonu susipažinti.“ Paskui jis mums liepė pasivaikščioti ir vėl grįžti, o susitikus elgtis taip, lyg labai džiaugtumės matydami pažįstamus žmones. Tikiuosi išgirsti, kad išankstinės nuostatos veikia mūsų potyrius, bet ne – pasirodo, kad jis mus moko psichologijos.