Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

– Bandau susipažinti su fengšui. Pas mane buvo du vyrukai, ir dabar jaučiuosi labiau sutrikusi nei tada, kai skaičiau knygas. Tiksliai žinau, kaip mano namas stovi šiaurės atžvilgiu ir kur turėčiau kabinti vėjo varpelius, bet abu konsultantai sutarė tik dėl to, kad miegamajame man nereikia žydros spalvos. Koks gi tai mokslas?

– Kokia prasmė vėjo varpelius kabinti namie, kur jų niekada neužpūs vėjas?

– Daug apie tai mąstau.

– Pasakysiu, ką neteisingai darei.

– Hmm?

– Pamėgink pasikviesti moterį.

Trečias fengšui konsultantas

(moteris)

Eksperimentiniuose tyrimuose nederėtų pirmenybės teikti specialistėms moterims. Tiesiog taip išėjo. Vėl skambinu į fengšui draugiją ir šįkart pasikalbu su ponia Silvija Benet – vadove. Iškloju liūdną savo istoriją apie veidrodžius, liudijančius emocinį skausmą, žydrą priešiškumą seniai mirusiam tėvui ir paslaptingus tvirtinimus, kad mano vyras yra ugnis, nors, akivaizdu, man reikia lempos.

– Visų blogiausia, – aiškinu jai, – kad man reikia žūtbūt susigrąžinti entuziazmą.

Nuoširdžiai susidomėjau fengšui taisyklėmis. Moteris pasisiūlo ateiti pati ir išgelbėti mano būstą bei mano tikėjimą jos mokslu.

Taigi po savaitės vėl tvarkausi namus ir laukiu fengšui konsultacijos. Tai bus paskutinis kartas. Manęs paprašė nubraižyti būsto planą, tad paskutinę naktį vaikštau su liniuotėmis ir bandau išsiaiškinti, kur yra mano sienos ir durys. Konsultantė išklausinėjo mano gimimo dienos ir valandos, Emilijos gimimo dienos ir valandos, kada buvo pastatytas mūsų namas, kada rekonstruotas ir kada mes įsikraustėme. Mano protas maištauja. Panašu į fokusus.

Silvija atvyksta pusę vienuoliktos ryto ir iš pradžių kruopščiai apžiūri sodą prie namų. Kol dairosi, stebiu ją. Mūvi kelnes, vilki laisvą švarkelį, nėmaž neatrodo pasipūtusi; į penktą dešimtį įkopusi ilgaplaukė brunetė dėmesingomis akimis į aplinką žvelgia taip, lyg matytų daugiau nei kiti. Pasižiūriu į sodą, kurį ji taip atidžiai tyrinėja. Jis bendras, taigi aš jame nieko negaliu pakeisti. Džiaugiuosi išgirdusi, kad či gražiai susitelkia viduryje ir teka aplink.

– Energiją įsivaizduokite kaip nematomus dūmus, – aiškina Silvija. – Jei šiame sode būtų dūmų, tvorelė jiems neleistų patekti į namus. Matot, jie atsimuštų į tvorelę ir išsisklaidytų, nepatektų nei į jūsų, nei į kaimynų namus.

– Taip, matau.

– Či įeina iš pietų ir rytų – jūsų durys į rytus; bet daugiausia iš pietų.

Ji pakelia lopaną – bent jau jį visi trys naudojo. Pažiūri į visas puses, paskui vėl į kompasą, o tada, užuot pasakiusi ką nors nesuprantama, nukreipia žvilgsnį į augalus.

– Jums labai praverstų pamąstyti apie įeinančią energiją. Augalai gali suteikti gyvybingumo, bet šis užstoja či ir šviesą.

Pasižiūriu į skurdoką krūmą ir suprantu, kad man jis niekada nepatiko. Tiesiog pakenčiau jį, nes jis čia augo.

– Galėčiau jį visai išrauti, – pasiūlau ir pati nustembu, kad girdint augalui ištariau mirties nuosprendį.

– Manau, tai būtų puiki mintis. Galėtumėte pastatyti pinučius, o kampe pasodinti žydintį jazminą. Atrodytų nuostabiai ir gardžiai kvepėtų kaskart įeinant ir išeinant. Neprošal būtų šiek tiek spalvų. Nusipirkite pigių vazoninių augalų, kad skleistų energiją ir gyvybingumą.

Pažvelgiu į apleistą įėjimą – čia stovi bjaurus raudonas kibiras, mano naudojamas kompostavimui, ir laistytuvas nulūžusiu snapeliu. Taip, ši vieta prašyte prašosi gyvybės.

– Kada pastarąjį kartą keitėte durų kilimėlį?

Ak, tas kilimėlis, jis juk turėtų būti raudonas.

Žengdama į namus Silvija apžiūri viską.

– Prieškambaris svarbus. Svarstau, kaip jį galėtumėte padaryti patrauklesnį. Galbūt praverstų paveikslai su ryškiaspalvėmis gėlėmis? Izabele, šviesa nedega. Labai svarbu, kad koridorius būtų gerai apšviestas.

– Taip, tai sutvarkysiu.

Nebūtina jai pasakoti, kiek svečių vos neužsimušė naktimis ant tamsių laiptų.

Ji įeina į gyvenamąjį kambarį, ant stalo pasitiesia būsto planą ir, norėdama kai ką patikrinti, skaičiuoja.

– Įvairūs mokytojai skirtingai vertintų dvigubą pietryčių aspektą. Mokiausi pas keturis mokytojus, per penkiolika metų išbandžiau skirtingus metodus, taigi naudoju tai, kas padeda.

– Skaičiau, jei kaimynai skleidžia blogus virpesius, galima pastatyti veidrodį ir viską jiems sugrąžinti.

– Taip, bet mes dažniausiai siūlome veidrodį pakreipti į viršų, kad bet kokia bloga energija atsispindėjusi kiltų į dangų ir ten išsisklaidytų. Turėjau klientę, pas kurią nuolat užsukdavo kamuojama rūpesčių kaimynė. Ji jautėsi lyg gyventų apsuptyje, taigi paėmė paprastą veidrodėlį ir padėjo jį verandoje taip, kad atspindėtų kaimynės namus ir būtų pakreiptas į viršų. Vėliau kaimynė nustojo lankytis.

Hmm. Sunku patikėti? Aš išties turiu kaimyną... nelinkiu jam nieko blogo, bet iš jo namų į manuosius sklinda ne tik teigiama energija. Žinau, tai niekai, bet man patinka sumanymas atmušti jo virpesius ir nusiųsti juos į dangų, kur jie išsisklaidytų kaip šiltas oras. Idėja man patinka, nors ji ir kvaila.

– Su įgaubtais ir išgaubtais veidrodžiais galima pasiekti skirtingų rezultatų – fizika gana sudėtinga... Bet daugumos žmonių bėdas galima išspręsti paprastu veidrodėliu. Nuo per sieną sklindančios nelaimingų kaimynų energijos galite apsisaugoti prie paveikslo nugarėlės priklijavę kišeninį veidrodėlį. Tai nėra agresija, nes jeigu jie jums siųs teigiamą energiją, jūs ją sugrąžinsite – tai tiesioginė karma. Jūs siunčiate kitiems tai, ko jie linkėjo jums.

Primenu sau, kad turiu mąstyti kaip pradedančioji.

– Čia galėtumėte pastatyti begonijų ir pelargonijų. Tiktų balta spalva.

– Augalai labai brangūs. – Negi atsikalbinėju?

– Už penkis svarus galite nusipirkti pigių begonijų. Jums reikia svyrančiųjų: jos tiktų į tuos vazonus; joms nekenkia skersvėjai ir liūtys. Penkis svarus galite paaukoti. Namo išorė svarbi.

Vos tik pagalvoju, kokia ji šauni ir praktiška, konsultantė prabyla nesuprantama fengšui kalba.

– Laikas padalytas į dvidešimties metų tarpsnius. Skirtingi mokytojai dirba skirtingai, bet dabar yra aštuntas laikotarpis.

Ta-aip. Ir kas iš to?

– Kas dvidešimt metų prasideda naujas tarpsnis, jų yra devyni ir jie sudaro šimto aštuoniasdešimties metų ciklą. 2004 metais perėjome į naują ciklą.

Kantriai laukiu kulminacijos. Jos nėra. Moteris nusišypso ir taria:

– Namų galimybės geros. Įeinanti ir pati palankiausia či patenka į darbo sritį. Namie jums reikia vandens ir išjudinti či, nes jis mažumėlę užsistovėjęs. Tai įmanoma.

Ji atsiverčia užrašų knygutę.

– Dabar norėčiau kai ko paklausti.

Negi ji, remdamasi kiniškais žvaigždžių aiškinimais, susidomės ankstyvaisiais mano prisiminimais? Tikiuosi, ne.

– Norėčiau užduoti keturis klausimas. Pirma: ko norite iš šios konsultacijos? Kokios pagalbos tikitės iš fengšui?

Nuostabus klausimas.

– Antra: su kokiais rūpesčiais susiduriate čia gyvendama? Jeigu susiduriate.

Esu dėkinga už „jeigu“. Ji netvirtina, kad aš ir mano namai visiškai sugadinti – beviltiška vieta ir beviltiškas žmogus.

– Gerai.

– Trečia: ko trokštate sau šiuose namuose? Ketvirta: kaip jaučiatės čia gyvendama?

Klausimai man labai patiko.

– Tai jūs nesitarsite su žvaigždėmis?

– Ne. Aš beveik nenaudoju badzi – tik patikrinu pagrindinę informaciją. Klausau kliento.