Изабель Лосада: Kaip aš ieškojau savęs

– Aš sakau tą patį, tik kitaip. Jūsų žemės srityje yra vandens či.

– Tai veidrodis kabo ne ten? – Galbūt mano balse jau skamba neviltis.

– Turiu pasižiūrėti su kompasu, tik tada galėsiu tiksliai pasakyti, bet, manau, jis ne ten. Jis byloja apie moters dvasinius ieškojimus.

Turbūt turėčiau pritarti: „Tai tiesa – aš ieškau“, bet man vis labiau kyla keistas noras spyriotis, tad paklausiu:

– Argi ne visos moterys siekia dvasingumo?

– Galite paklausti, ar ne visi žmonės siekia dvasingumo.

– Ne. Aš manau, kad ne visi vyrai siekia, – nuoširdžiai atsakau. – Jie tiesiog džiaugiasi gyvenimu, bet apie jį nemąsto. Mano buvusiam vyrui net nepatiko metafora, jog gyvenimas – tai kelionė.

– Manau, tiesa, kad moterys dažniau už vyrus siekia dvasingumo. Dauguma vyrų taip ir nesuauga, kai kurios moterys irgi.

– Galiu jus pacituoti?

– Taip. Diktofonas įjungtas. Bet aš kalbu apie sunkius, nemalonius dvasinius ieškojimus.

Man visai neaišku, kaip tai susiję su veidrodžiu.

– Gal galėčiau parodyti veidrodį, apie kurį šnekamės?

Bet jis pro veidrodį nusileidžia laiptais žemyn.

– Virš laiptų či gana nešvari. Ten ką nors pakabinčiau. Šešių vamzdelių vėjo varpelius.

Jis įeina į Saimono kambarį.

– Čia sustingusi energija. Tam tikri spąstai. Neįprasti santykiai.

Pasijuntu kalta, kad nepasakiau jam, kas kur yra.

– Čia mano nuomininko kambarys, – prisipažįstu. – Mes su juo mažai bendraujame. Jis ateina, mokosi, išeina. Jam čia patinka, bet jis daugiausia būna vienas.

Vyras išeina ir pasuka į didesnį miegamąjį, turbūt tikisi, kad jis mano.

– Čia vyriškas kambarys. – Kambarys Emilijos, viena siena nuklijuota nuotraukomis, ant lentos sukabinti karoliai – nieko vyriško. Jis šaižiu balsu kalba toliau: – Kai kas kyla iš požemių, pasąmoningas elgesys. Tai tarsi pogrindis. Tokiose vietose laikosi seni įpročiai.

– Tai mano dukters kambarys.

– Dėl ko ji nepatenkinta?

– Ką?

– Jūsų balse girdžiu nepasitenkinimą.

Taigi, jis paisto niekus apie mano dukrą.

– Dėl dukters. Tiesą sakant, ne itin džiaugiuosi, kad užsukome pas ją. O ji irgi nepatenkinta, nes mieliau gyventų Pa­ry­žiuje su savo vaikinu, bet jai gerai sekasi darbas Londone, taigi kol kas ji čia įstrigo su mama. – Maniau, jis kalbės apie namų energiją, o ne laidys pastabas apie žmones, kurių čia net nėra. Jei mano dukra būtų namie, bemaž neabejoju, jau būtų jam parodžiusi į rytus vedančias pagrindines duris. – Beje, ji išvykusi į filmavimą. Tai gal verčiau eime į mano kambarį?

– Čia mergelės kambarys, – žengdamas į mano miegamąjį taria jis. – O jūs tikrai nepatenkinta.

Jis tikrai pasiryžęs padaryti mane tokią. Žiopteliu ir imu pasakoti apie savo kambarį.

– Knygose apie fengšui skaičiau, kad mūsų pasirinktos spalvos dažnai byloja apie pasąmoningus sprendimus. Šį kambarį nudažiau baltai ir išrinkau paveikslus su vandeniu, dangumi ir žydromis dėmelėmis – man jie atrodo raminantys. Ką pasakytumėte apie šį kambarį?

– Šis kambarys yra tėvo vietoje, o jame esantis vanduo alina tėvą, taigi jis rodo, kad vyksta kova su tėvu. Kambarys sako: „Tavo viršus, tėti.“

Nepasakojau jam, kad nepažinojau savo tėvo, jis paliko mano motiną man dar negimus, pasibaigus aistringam romanui, per kurį atsiradau aš. Jis nevedė mano motinos, bet aš jo dėl to nekaltinu: jis buvo jaunas, kvailas, be to, aš ir pati prikrečiu kvailysčių. Jis padovanojo man gyvastį, o augino mama ir senelė, abi mane dievino. Man labai pasisekė.

Nusivylusiam fengšui specialistui pareiškiu nemananti, kad kovoju su savo amžinatilsį tėvu. (Įkopusi į ketvirtą dešimtį sužinojau apie jo mirtį, bet nebuvau jo mačiusi, tad negalėjau labai liūdėti.)

– Tai turėčiau nukabinti paveikslus su jūra?

– Negaliu nieko siūlyti, kol nepasakysite, ko norite.

– Na, negyvenčiau šiame kambaryje, bet Saimonas moka nuomą, ir mes iš jos sumokame mokesčius.

– Tai uždirbkite daugiau pinigų, ir jums nereikės nuomininko.

Kodėl gi šis vyras nekonsultuoja miesto bankų?

– Siekiau uždirbti daugiau pinigų, bet mano televizijos laidos žlugo.

– Tai buvo pasirinkimas. Viską sprendžiate jūs.

– Netgi Channel Five personalo kaitą?

– Taip. Jūs pakenkėte sau. Viskas grįsta jūsų sprendimais.

– O, norite pasakyti, kad aš sugrioviau tai, ką pusę metų kūriau?

– Taip, jūs nusprendėte to neturėti, antraip turėtumėte. Viską renkatės jūs.

– Bet Channel Five pakeitė meno politiką ir atleido redaktorę, tvarkančią mūsų laidas. Buvo atmesta viskas, ką ji redagavo, ne tik mano laidos. Tai niekaip nesusiję su manim.

– Jei jums tai nepavyko, tai dėl to, kad pakenkėte pati sau.

– Galbūt Channel Five iš tikrųjų manė, kad naujoviškos mano laidos nesulauks užtektinai žiūrovų? – drįstu užsiminti.

Bet jis lieka tvirtas.

– Tam tikru lygmeniu tai nusprendėte jūs.

– Ir aš nusprendžiau nelikti su vyru, su kuriuo norėjau praleisti visą likusį gyvenimą?

– Jei jo čia nėra, taip.

– O kaip jo pasirinkimas?

Atsidūstu. Man pažįstamas šis požiūris. Neabejoju, jums irgi. Tikėjimas, kad viską sprendžiame patys. Kad esame už viską atsakingi. Jeigu susergame vėžiu, vadinasi, jį pasirinkome. Jei mane pervažiuoja automobilis, aš taip nusprendžiau. Daug kas bandys mane įtikinti, kad aš pati panorau ligos ar nelaimės. Toks įsitikinimas tam tikru lygmeniu kartais gali būti teisingas. Jei man sudaužė širdį, aš pati ją susidaužiau – ir esu atsakinga. Vis dėlto manau, kad viskas daug sudėtingiau. Yra ir kitų veiksnių, kitų žmonių, nuo kurių priklausai. Šis vyras savo klientams aiškina, kad jie pasirinko visas savo gyvenimo negandas? Mielai padiskutuočiau, ar asmeninė mūsų atsakomybė turi ribas, ar neturi – su draugais, vėlai vakare prie gardaus maisto ir butelio vyno. O dabar aš nepageidauju, kad man aiškintų, kaip įsitikinimai riboja mano pajamas. Man reikia fengšui konsultacijos namams.

– Tai ką siūlote šiam kambariui?

– Komodą – raudonai. Man čia norisi matyti daug raudonos – ant durų, galbūt ant lentynų ir sienų. Aš neužsiimu interjero dizainu. Nuo jūsų priklauso, kaip tai išspręsite.

– Maniau, šios žydros dėmelės ramina?

– Tai mergelės miegamasis ir jis alina tėvą.

Konsultantas vis kartoja tą patį. Nesuprantu, ar jis agresyvus, kvailas, o gal tiesiog storžievis. Tiesa, šiuo metu mano gyvenimas gana nekaltas, bet kam man „alinti“ seniai mirusį tėvą, kurio net nepažinojau? Regis, jis stengiasi mane supykinti, bet aš nėmaž nenoriu griežti danties ant savo tėvo. Esu įsitikinusi, kad neišstūmiau šių emocijų – ir tikrai žinau, kad nesu mergelė. Atsidūstu ir sutelkiu dėmesį į teigiamus dalykus.

– Gerai, manau, bus smagu šį tą padažyti raudonai.

– Jums netinka miegoti į pietus.

– Bet tokio dydžio kambaryje neturiu kito pasirinkimo, nebent miegočiau viengulėje lovoje, o aš to nenoriu, nes tada išties jausčiausi kaip mergelė. Sutikusi vyrą, su kuriuo norėčiau pasidalyti lova, bent jau turėsiu tokią galimybę.

– Turite dirbti su tuo, kas čia yra, bet nemiegokite į pie­tus. Ši kryptis susijusi su sunkumais įgyvendinant planus. Pasakojote, kaip šiemet viskas žlunga – tai susiję su miegojimo kryptimi. Turite ją pakeisti.

– Gal užnešti lovą į viršų?

– Ne. Nereikia to daryti. Turite dirbti čia, kur esate. Miegokite taip, kaip sakiau, ir laukite, kas bus toliau. Priimkite tai. Kuo smarkiau priešinsitės, tuo bus sunkiau. Jei norite išsivaduoti, turite pripažinti, kad pati viską sugadinote. Kaip filme Mirtininkas eina . Nesitraukite iš šiaurės vakarų. Priimkite juos. Tai matematiniai dalykai.