Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Mano butas yra apačioje, pirmame ir „nuliniame“ aukštuose (pasak prekybos agentų, jis nėra taip žemai, kaip rūsys, cha cha). Taigi turime dviaukštį butą. Įžengę į prieškambarį kairėje iškart matome virtuvę, o dešinėje – koridoriuką į pagrindinį gyvenamąjį kambarį. „Nuliniame“ aukšte yra vonia ir trys miegamieji. Galbūt neaiškinsiu fengšui specialistui, kad didžiausiame iš trijų miegamųjų, kuris teoriškai turėtų būti mano, gyvena nuomininkas Saimonas, būdamas namie jis visą laiką mokosi. Kitas dvivietis kambarys, kuriame stovi viengulė lova, stalas ir dažniausiai kur nors miega katinas, yra mano dukters. Trečias kambarėlis toks ankštas, kad dvigulė lova beveik remiasi į abi sienas. Tai mano miegamasis.

Mano ir Saimono langų negalima atidaryti, nes apsinuodytume metalu dvokiančiais dūmais. Dukters Emilijos kambario langas atsidaro į pietus, į sodą. Jai teko tokia prabanga, nes kambarys yra ir jos kabinetas. Emilija – pradedanti aktorė, tesaugo ją visi angelai. Šią savaitę ji filmuojasi Estijoje, tad grįžusi ras sąrašą pasiūlymų, kaip pakeisti kambario dekorą, kad geriau sektųsi darbas, tarpusavio santykiai ir verslas. Susidomėjusi stebėsiu, ar ji kuo nors pasinaudos. Paskutinė patalpa apačioje, pačiame koridoriaus gale, yra vonia su tualetu. Fengšui knygos liepia vonios duris laikyti uždaras, o klozeto dangtį nuleistą, kad namuose susikaupusi gera energija neištekėtų į kanalizaciją. Rimtai.

Taigi dabar pakilkime į viršų, ir aš jums pasiūlysiu brangios arbatos, sumalsiu kavos pupelių ar surasiu kokį nors keistą žolelių mišinį – kaip pageidausite. Dabar esate pagrindiniame viršutiniame kambaryje, svetainėje ir mano kabinete. Tai didelė erdvė, nusidriekusi per visą namo plotį, medinėmis grindimis ir su langais abiejuose galuose. Pirmiausia turbūt atkreipsite dėmesį į beveik trijų metrų aukščio svyrančiąją figą; ji labai vešli ir beveik visai užstoja langą šiaurinėje kambario pusėje. Prie rytinės sienos stovi nedidukas senovinis minkštų baldų komplektas kelių kačių kartų apdraskytais ranktūriais ir dailus rusiškas pianinas.

„Kas gi, po galais, tas fengšui?“, turbūt paklausite sėdėdami tarp įvairiausių fengšui knygų, užimančių visą erdvę ant sofos, ir svarstydami, kaip mus veikia aplinka.

Remdamasi nuodugniais savaitės tyrimais mielai atsakysiu į jūsų klausimą. Tikiuosi padaryti jums šiokį tokį įspūdį.

Tose knygose yra ir paistalų, ir sveiko proto, ir mistikos. Stengiuosi nieko neatmesti neišnagrinėjusi. Prisimenu, sakiau, pradėsiu nuo to, kad ničnieko nežinau, bet neketinu „protėvių kampelyje“ pasikabinti amžinatilsį senelio, kurio nepažinojau, nuotraukos ir tikėti, kad taip jam įtiksiu ir jis dėl manęs patampys kokias nors su darbu susijusias virvutes. Jeigu jis yra ten, viršuje, neabejoju, turi geresnės veiklos, pavyzdžiui, persikūnyti, o ne amžinai likti miręs ir jaudintis dėl savo palikuonių.

Man patinka sveiko proto kruopelės. Jei namuose laikote apdaužytų daiktų, jie eikvoja fizinę energiją, kai juos naudojate, ir emocinę energiją, kai į juos žiūrite. Galbūt net nebekreipiate į juos dėmesio, bet jie – neatliktas darbas, nuolat badantis akis; jei matote daug tokių daiktų, jie jus vargina. Logiška, tiesa? Taigi nelaikykite neatliktų darbų. Pabaikite juos ir gyvenkite aplinkoje, nuolat neeikvojančioje subtilios jūsų energijos. Tai aš suprantu. Vis dėlto yra ir trečias, neapčiuopiamas aspektas – jo nepatvirtina sveikas protas, bet jis ir neatrodo labai įtartinas. Mane jis žavi, bet aš jo neapčiuopiu.

Plepėdama su jumis staiga susigėstu savo kambario. Ant vienos palangės guli ryškiaspalvių medinių žaisliukų rinkinys, likęs iš mano dukters pirmųjų penkerių metų ir linksminantis apsilankančius kūdikius. Dabar, dar kartą pažvelgusi į juos ir susimąsčiusi, kokius jausmus jie kelia, suprantu, kad jie mane liūdina. Tai prabėgusio laiko liekanos, palengva blunkančios saulės šviesoje. Sena sofutė, ant kurios sėdite, krėslas ir supamoji kėdė – juos paveldėjau iš mylimų jau mirusių žmonių. Turiu didelį židinį, bet ugnis nesikūrena. Neseniai viešėjau pas draugus Devone, turinčius tikrą židinį, tapusį jiems namų židiniu. O kam židinys be ugnies? Jokio jaukumo, tiesa? Stengiuosi atsikratyti daiktų, o ne juos kaupti, bet dabar apsidairiusi nusistebiu, kodėl neturiu tikros ugnies ir kėdžių, neprimenančių mirusių žmonių.

Mano namuose daug įvairiausios energijos. Tiek suprantu. Viena energijos rūšis man leidžia nešiojamąjį kompiuterį be laido prijungti prie interneto – ji yra čia, nors jos nematau ir negaliu paliesti. Dar galėčiau tvirtinti, kad tam tikru atžvilgiu čia sklando meilė, kitos rūšies energija. Iš šios meilės ant stalo radosi dvi, regis, sklidinos energijos vazos su raudonomis tulpėmis – draugės Helenos dovana. Tulpės ryškios ir suteikia kambariui šventišką nuotaiką; tik neprašykite jos apibūdinti ir neklauskite, ar tulpės pačios skleidžia energiją, ar šventė yra mano galvoje. Taigi aplinka mus veikia nuolat. Kai kuriuos virpesius suvokiame, kitų nepastebime.

Ką jums dar parodyti? Pietinė kambario pusė, kur stovi mano stalas, atgręžta į sodą. Tikriausiai tai gerai? Bet galite pastebėti, kad pakėlusi galvą nuo kompiuterio aš nežiūriu į sodą, o matau užrašų lentą su reikliais lapeliais: „apmokėk mane“, „išsiųsk mane“, „aš darbų sąrašas – perskaityk mane“. Čia yra netgi paslaptinga žinutė, ją pasirašiau: „A + B = C.“ Nenutuokiu, ką ji reiškia. Šypsodamasi nuplėšiu juos visus ir pasikabinu ryškius, spalvingus mėgstamus vaizdus: atvirukus nuo draugų ir mielą paveikslėlį, kuriame beždžionė dviračiu lekia pro spūstyje įstrigusius verslininkus BMW automobiliuose. Jos kelyje į nušvitimą kliūčių nėra. Manau, jūs pritartumėte.

Visos knygos sudėtos į lentynas nuo grindų iki lubų židinio kairėje – kartais nešina knygomis nudrožiu į vietinę labdaros krautuvėlę. Televizorius? Tai tas mažas daiktelis kampe. Vienas iš dorai neveikiančių daiktų. Įsijungiu jį maždaug du kartus per metus. Didžiulis aliejinis paveikslas virš židinio, kuriame moteris laiko apglėbusi pasaulį? Jį nutapė Emilija, o iš moters sklinda toks švelnumas, kad paveikslas užėmė pagrindinę vietą ant sienos. Be abejo, mudvi su Emilija tai ir stengiamės daryti – rūpintis pasauliu ir kiekvienu žmogumi. Žinote, švelnumas – keistas darbas. Šiek tiek panašus į gerumą, tik jame daugiau meilės, bet argi ne to reikia pasauliui? Nukrypau. Jei jau prakalbome apie gerumą, ant kitos sienos turbūt pastebėsite nuotrauką, kurioje rašytoja spaudžia ranką Dalai Lamai... Na, kartą ėmiau iš jo interviu, tad galiu tuo didžiuotis, tiesa? Kas gi nesididžiuotų?

Tikiuosi, dabar ne tik suvokiate, kur aš gyvenu, bet ir šiek tiek susimąstėte apie tai, kur esate jūs. Tai tiek. Štai šioje vietoje dabar rašau jums. Ekskursija baigta.

Trys namų gyventojai yra sveiki. Mes 98 procentus laiko gyvename taikiai ir darniai, bet nesame tie žmonės, kuriuos pasirinktumėte. Norėčiau gyventi su mylimu vyru, bet jo vardo neminėsiu, antraip ankstesnės mano knygos skaitytojai imtų siųsti elektroninius laiškus. (Jei neskaitėte Vyrai! , tarkim, jog tai yra dabartinė meilės istorija.) Emilija mielai gyventų Paryžiuje, bet jos darbas čia. Neabejoju, Saimonas stebisi, kaip galėjo apsigyventi su mumis. Mes malonūs vieni kitiems, tiesiog mažumėlę užtroškę. Manau, eisiu atidaryti lango.

Ko gero, turėčiau šiek tiek papasakoti apie save... bet to nedarysiu. Juk jei susitiktume kelyje, žinau, jūs manęs nekamantinėtumėte – džiaugtumėtės, kad susipažinome ir galime kartu keliauti. Manau, taip smagiau. Be to, pagalvokite apie ankstesnių mano knygų skaitytojus, žinančius apie mane daugiau nei reikia norint tyrinėti vietas, kurias aplankysime. Viskas paaiškės. Pažadu. Taigi praleiskime platesnius prisistatymus ir pereikime prie pasakojimo, gerai?