Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

Iš rusų kalbos vertė Vytautas Norbutas

Vilnius 1974

Vertimas į lietuvių kalbą, „Vaga”, 1974

Trečią valandą nakties linijoje, maitinančioje naujųjų sistemų laboratoriją, įvyko trumpas sujungimas. Dneprovsko Sistemologijos instituto elektropastotės relinės apsaugos automatas padarė tai, ką tokiais atvejais daro visi apsaugos automatai: atjungė liniją nuo transformatoriaus, budinčiojo kambaryje uždegė raudoną mirksinčią lemputę ir įjungė avarinį skambutį.

Skambutį budintis technikas elektrikas Žora Prachovas, nenorėdamas atsitraukti nuo vadovėlio pradedančiam motociklininkui (Žorai reikėjo laikyti motociklininko teises), išjungė išsyk, o į mirksinčią lemputę žvilgčiojo nepatenkintas, su lūkesčiu: laboratorijose vietiniai sujungimai paprastai būdavo pašalinami savo jėgomis.

Maždaug po valandos, supratęs, kad sėdėdamas neišsisuks, technikas užvertė vadovėlį, pasiėmė krepšį su instrumentais, pirštines, pasuko skardinę rodyklę ant durų ties užrašu „Naujųjų sist. lab.” ir išėjo. Tamsūs instituto parko medžiai ligi pusiau skendėjo rūke. Alyvuoti pastotės transformatoriai stovėjo, įsirėmę šaldymo vamzdžiais į šonus, nelyginant storos beformės bobos. Lyg vandens paplauta uola pilkėjančio dangaus fone stūksojo senasis instituto pastatas — su sunkiais balkonais ir įmantriais bokšteliais. Kiek kairiau naujojo tyrimų korpuso paralelepipedas stengėsi užgožti ankstyvą birželio aušrą.

Žora dirstelėjo į laikrodį (buvo dešimt minučių penktos), užsirūkė ir, instrumentų krepšiu sklaidydamas miglą, nuspūdino dešinėn, į tolimą parko kampą, kur nuošalumoje stovėjo nauj jų sistemų laboratorijos fligelis… O pusę penkių, technikui elektrikui Prachovui paskambinus, įvykio vieton išvažiavo dvi mašinos: „Greitoji pagalba” ir Dneprovsko miesto milicijos skyriaus operatyvinis automobilis.

Liesas aukštas žmogus šviesiu stangraus šilko kostiumu žingsniavo per parką po tiesumai, nežiūrėdamas asfaltuotų keliukų, pilkoje nuo rasos žolėje palikdamas ilgą tamsią brydę. Ryto vėjelis švylavo retus žilus plaukus. Dangus tarp senojo ir naujojo korpuso liepsnojo gelsvai rožine žara; šakose tauškėjo paukščiai. Tačiau Arkadijui Arkadjevičiui Azarovui ne tas rūpėjo.

„Naujųjų sistemų laboratorijoje nelaimingas atsitikimas, draugas direktoriau, — ištarė prieš keletą minučių sausas balsas ragelyje. — Yra nukentėjusių, prašyčiau jus ateiti.”

Pirm laiko pakirdus, Azarovą užpuolė neurastenija: kūnas atrodė vatos prikimštas, galva tuščia, gyvenimas pasibiaurėtinas. „Laboratorijoj atsitikimas… prašyčiau ateiti…” „Tur būt, milicijos darbuotojas kalbėjo, — sukosi galvoje vietoj minčių. — Yra nukentėjusių… Idiotiškas žodis! Kas nukentėjo? Kaip nukentėjo? Užmušė, sužeidė, kelnės sudegė? Matyt, rimtas dalykas… Vėl! Tai studentas palindo po gama spinduliais, tai… antras įvykis per pusmetį. Bet juk Krivošeinas — ne studentas, ne jauniklis — kas gi atsitiko? Dirbo naktį, pavargo ir… Reikia uždrausti dirbti naktimis. Kategoriškai!”

Prieš penkerius metus, priėmęs pasiūlymą vadovauti Dneprovske įsteigtam Sistemologijos institutui, akademikas Azarovas užmanė sukurti mokslinę sistemą, kuri pasidarytų jo smegenų priedu. Svajonėse instituto struktūra jam vaizdavosi vertikaliai išsišakojusi schema: jis pateikia bendras tyrimų ir sistemų sąrangos idėjas, skyrių ir laboratorijų vadovai jas detalizuoja, nusako konkrečias užduotis vykdytojams, tie stengiasi… Jam tik belieka apibendrinti gautus rezultatus ir kelti naujas fundamentalias idėjas. Bet tikrovė įžūliai griovė šituos išvedžiojimus. Daug kur buvo justi stichijų kišimasis: vienų bendradarbių neišmaningumas, perdėtas kitų savarankiškumas, statybos grafiko pažeidimai, dėl kurių instituto sandėlis ir ūkinis kiemas ir po šiai dienai užverstas neišpakuotais įrengimais, smulkūs dirbiniai pagal ūkines sutartis ekonomijos sumetimais, skandalai, laikas nuo laiko sukrečiantys instituto viešuomenę, visokios av rijos bei įvykiai… Arkadijus Arkadjevičius su kartėliu pagalvojo, kad šiuo metu jis nė kiek ne arčiau savo užmanymų įgyvendinimo, kaip ir prieš penkerius metus.

Tarp žydinčių liepų idiliškai bolavo vienaaukštis fligelis čerpių stogu, liepos skleidė švelnų aromatą. Palei betoninį prieangį, sumaigiusios žolę, stovėjo dvi mašinos: baltas medikų ZILas ir mėlyna „Volga” su raudona juosta. Išvydęs laboratoriją, Arkadijus Arkadjevičius sulėtino žingsnius, susimąstė, mat, per pusantrų jos gyvavimo metų jis tenai buvojo tik kartą, pačioj pradžioj, ir tai probėgomis, bendros apžiūros metu, ir nūnai labai miglotai teįsivaizdavo, kas ten, už durų.

Naujųjų sistemų laboratorija… Tiesą sakant, kol kas Azarovas neturėjo jokio pagrindo į ją rimtai žiūrėti, juo labiau, kad ji išdygo ne jo užmanymu, o netikusiai susidėjus aplinkybėms: „degė” aštuoniasdešimt tūkstančių biudžetinių pinigų. Iki metų galo buvo likę pusantro mėnesio, o sunaudoti tokią sumą pagal atitinkamą straipsnį („Naujų laboratorijų atidavimas eksploatacijai”) buvo neįmanoma — statybininkai, iš pradžių žadėję naująjį korpusą atiduoti Gegužės 1-ajai, paskui Spalio šventėms, paskui Konstitucijos dienai, galiausiai ėmė šnekėti apie kitų metų Kovo 8-ąją. Parkas buvo prigrūstas konteinerių ir dėžių su aparatūra. Be to, „neįsisavinti” pinigai visuomet grėslūs tuo, kad kitais metais planavimo organai apkarpys biudžetą… Instituto seminare Arkadijus Arkadjevičius paskelbė „konkursą”: kas turi pamatuotą idėją ir iki metų pabaigos apsiima šituos aštuoniasdešimt tūkstančių su nauda išleisti? Krivošeinas pasiūlė organizuoti ir įrengti „atsitiktinių ieškojimų laboratoriją”. Kitų pasiūlymų nebuvo, teko sutikti.

Arkadijus Arkadjevičius tai padarė nenoromis, dargi jos pavadinimą pakeitė sklandesnių — „naujųjų sistemų laboratorija”. Laboratorijos kuriamos žymių žmonių, o Krivošeinas kol kas tebuvo „daiktas savyje”: neblogas inžinierius schemotechnikas, tik tiek. Lai pasidžiaugia savarankiškumu, apsirūpina įrengimais, o kai reikės pradėti tyrinėjimus, pats puls prašyti vadovo. Tuomet bus galima, paskelbus konkursą, surasti kandidatą arba — dar geriau — mokslų daktarą ir, patikėjus laboratoriją tikram mokslininkui, apspręsti jos profilį.

Suprantama, Arkadijus Arkadjevičius neatmetė galimybės, kad ir pats Krivošeinas išeis į žmones. Praėjusią vasarą mokslinei tarybai jo pateikta idėja apie… — apie ką gi? — aha, api savarankišką elėktroninių sistemų organizavimąsi, įvedaint laisvą informaciją, galėjo tapti pagrindu kandidato ir netgi daktaro disertacijai. Tačiau, nemokant sugyventi su žmonėmis, ir su tokiu akiplėšiškai skandalingu charakteriu — vargu. Mokslinėje taryboje tuomet jam nederėjo taip atsikirtinėti į profesoriaus Voltampernovo pastabas; vargšas Ipolitas Ilarionovičius paskui lašus gėrė… Ne, to Krivošeino savikliova visiškai nedovanotina! Juk iki šiol nėra jokių duomenų, kad jo idėja pasitvirtina; žinoma, metai — neilgas laikas, bet ir inžinierius — ne mokslų daktaras, kuriam leistina dešimtmečiais pasinerti į nuodugnius ieškojimus!