Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

Žodžiu, tai, kas nutiko, Anisimovas įsivaizdavo kaip rimtų tardymo aplaidumų virtinę. Todėl jis, prieš palikdamas instituto teritoriją, apsirūpino raštiškais techniko Prachovo ir akademiko Azarovo parodymais.

Technikas elektrikas Georgijus Danilovičius Prachovas, dvidešimties metų, rusas, nevedęs, karo prievolininkas, nepartinis, paliudijo:

„…Kai aš įėjau į laboratoriją, viršutinė šviesa degė, pažeistas buvo tik jėgos tinklas. Patalpoje tvyrojo toks tvaikas, kad aši vos nesusivėmiau, — kaip ligoninėje. Pirmiausia aš pastebėjau nuogą žmogų, gulintį apverstame bake, galva ir rankos nukarusios, ant galvos metalinis įtaisas. Iš bako kažkas bėga, panašu į tirštus kraujuotus piilius. Antrasis — studentas, naujokas — aš jį iš matymo pažįstu — guli šalimais, veidu į viršų, rankos išskėstos. Aš puoliau prie to, kur bake, ištraukiau. Jis dar buvo šiltas ir kažkoks glitus, sunku suimti. Pakukštinau — tarytum negyvas. Iš veido aš jį pažinau — Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas, dažnai jį sutikdavau institute, sveikindavomės. Studentas alsavo, bet sąmonės vis neatgavo. Kadangi naktį teritorijoje be išorinės apsaugos nieko nėra, laboratorijos telefonu iškviečiau „Greitąją pagalbą” ir miliciją.

O trumpas sujungimas įvyko jėgos kabelyje, kur eina aliuminio vamzdyje pažemiu palei sieną į laboratorijos elektros skydą. Bakas sudaužė kolbą — matyt, su rūgštimi, — toje vietoje ji viską praėdė ir kaip antros riišies laidininkas trumpai sujungė laidus.”

Apie tai, kad į avarijos vietą išsiruošė praslinkus valandai po automato signalo, Zora išmintingai nutylėjo.

Instituto direktorius Arkadijus Arkadjevičius Azarovas, fizikos matematikos mokslų daktaras ir Mokslų akademijos ti rasis narys, penkiasdešimt aštuonerių metų, rusas, vedęs, ne karo prievolininkas, TSKP narys, paliudijo, kad jis „atpažino įvykio vietoje tardytojo M. A. Anisimovo jam parodyto lavono veide naujų sistemų laboratorijos vedėjo pareigas einančio Valentino Vasiljevrčiaus Krivošeino bruožus” ir, be to, su akademikui būdingu moksliniu objektyvumu atžymėjo, kad jį „apstulbino neįtikėtinas velionio išsekimas, būtent neįtikėtinas, nesiderinantis su jo įprastine išvaizda…”

Pusę vienuoliktos rytą Anisimovas grįžo į skyrių, į savo kabinetą pirmame aukšte, kurio langai, perbrėžti vertikaliais grotų virbais, išėjo į bet kuriuo dienos metu judrų Markso prospektą. Glaustai pranešęs apie įvykį budinčiam majorui Rabinovičiui, Matvejus Apolonovičius nusiuntė ekspertizei mėgintuvėlius su skysčiu, po to paskambino į „Greitosios pagalbos” kliniką, pasidomėjo, kaip laikosi vienintelis įvykių liudininkas. Atsakė, kad laborantas jaučiasi normaliai, prašo išrašyti.

— Gerai, išrašykite, tuojau siunčiu mašiną, — sutiko Anisimovas.

Nespėjo jis pasirūpinti mašina, kai į kabinetą įsiveržė teisminės medicinos ekspertas Zubata, pilnakraujis ir griausmingas vyras plaukuotomis rankomis.

— Matvejau, ką tu man atvežei? — jis pasipiktinęs dribo į krėslą, krėslas kryktelėjo po juo. — Kas per patyčios! Kaip aš nustatysiu mirties priežastį iš skeleto?

— Kas liko, tą ir atvežiau, — skėstelėjo rankomis Anisimovas. — Gerai, kad atėjai, greitomis formuluoju klausimą: kokiu būdu lavonas gali virsti skeletu?

— Greitomis atsakau: trūnijant audiniams, kas įprastomis sąlygomis trunka savaites ir net mėnesius. Tai viskas, ką gali pats lavonas.

— Tuomet… kaip galima lavoną paversti skeletu?

— Reikia išdarinėti, nupiaustyti minkštus audinius ir virinti vandenyje, kol kaulai visai nupliks. Vandenį rekomenduojama keisti. Tu gali suprantamai papasakoti, kas atsitiko?

Anisimovas papasakojo.

— Na ir dalykai! E, gaila, manęs nebuvo! — Zubata susikrimtęs pliaukštelėjo sau per kelius.

— O kas ant plento?

— E, girtas motociklininkas į karvę atsitrenkė. Abu gyvi… Tai sakai, lavonas „ištirpo”? — Ekspertas skeptiškai primerkė akis, prikišo riebų veidą prie Anisimovo. — Matvejau, tai akių muilinimas. Taip nebūna, aš tau teisybę sakau. Žmogus ne varveklis, netgi miręs. Ar tik ten tavęs neapmovė?

— Kaip?

— Nagi taip: kol tu vaikštinėja! šen bei ten, pakišo skeletą vietoj lavono… ir jokios žymės!

— Ką tu pliauški: pakišo! Atseit, akademikas buvo kaip priedanga? Pagaliau šit ir jis liudija… — subruzdo Anisimovas, ieškodamas Azarovo parodymų.

— E, dabar jie paliudys! Ten liaudis tokia… — Zubata vilniuotai pajudino apžėlusius pirštus. — Atsimeni, kai pas juos studentas apsišvitino, laboratorijos vedėjas irgi viską suvertė mokslui: girdi, mažai ištirtas reiškinys, gama radiacija suardė kristalinius dozimetro narvelius… o patikrinus išaiškėjo, kad studentai pasirašydavo žiną idarbo su izotopais instrukcijas, neskaMydami jų! Atsakyti niekas nenori, dargi akademikai, juo labiau, kai reikalas slidus. Prisimink, tu buvai palikęs juos vienus su lavonu?

— Buvau, — tardytojo balsas prigeso. — Du kartus…

— Stai tuomet tavo lavonas ir „ištirpo”, — Zubata žvaliai nusijuokė, kaip žmogus, gerai suvokiantis, kad nemalonumas ištiko ne jį.

Tardytojas susimąstė, paskui papurtė galvą.

— Ne, čia tu manęs nesupainiosi. Aš juk mačiau… Bet va — kaip dabar bus su tuo skeletu?

— Galas jį… palauk, turiu idėją! Nusiųsk kaukolę į miesto skulptūros dirbtuves. Tegul profesoriaus Gerasimovo metodu atkuria veidą, jie moka. Jei atitiks, tai… juk tai tous kriminalistinė amžiaus sensacija! Jeigu ne… — Zubata užjaučiamai pažiūrėjo į Matvejų Apolonovičių, — tuomet aš nenorėčiau atsidurti tavo vietoje priešais Aleksejų Ignatjevičių! Tiek to, aš pats ir nusiųsiu, tebūnie, — jis atsikėlė. — Ir tuo pačiu apžiūrėsiu… nors skeletą, jei jau tau su lavonu striuka.

Zubata pasišalino.

„O jei iš tikrųjų apstatė? — Anisimovas prisiminė, kaip nedraugiškai į jį žiūrėjo akademikas, kaip šunuodegiavo docentas Chilobokas, — ir pašiurpo. „Prasnaudė lavoną, pagrindinį įkaltį, malonumas!”

Jis surinko chemijos laboratorijos numerį.

— Viktorija Stepanovna, Anisimovas trukdo. Patikrinote skystį?

— Taip, Matvejau Apolonovičiau. Protokolą spausdina, bet duomenis aš jums perskaitysiu. „Vandens — 85 procentai, baltymų — 13 procentų, amino rūgščių — 0,5 procento, riebalinių rūgščių — 0,4 procento”, na ir taip toliau. Žodžiu, tai žmogaus kraujo plazma. Pagal hemagliutinus priklauso pirmai grupei, vandens kiekis sumažėjęs.

— Aišku. Ar jis gali būti kenksmingas?

— Manau, kad ne…

— Aišku… O jeigu, pavyzdžiui, išsimaudytum jame?

— Na… galima, tur būt, užspringti juo ir nuskęsti. Tai jus patenkina?

— Dėkoju jums! — Matvejus Apolonovičius suirzęs metė ragelį. „Žiūrėk tik, aštrialiežuvė! Bet panašu, kad nelaimingo atsitikimo versija atpuola… Gal laborantas jį prigirdė bake? Labai paprasta. Ne, į prigirdymą nepanašu..

Su kiekviena minute byla Anisimovui vis mažiau bepatiko. Jis išdėstė ant stalo dokumentus, paimtus instituto kadrų skyriuje ir laboratorijoje, ir įniko juos studijuoti. Jam sutrukdė telefonas.

— Matvejau, iš tavęs priguli! — sugriaudėjo membranoje pergalingas Zubatos balsas. — Kai ką aš nustačiau net iš skeleto: dešinėje krūtinės ląstos pusėje šeštajame ir septintajame šonkauliuose per vidurį yra gilūs skersiniai įskilimai. Tokie įskilimai būna nuo smūgio sunkiu buku daiktu arba į buką daiktą, kaip patinka. Lūžio paviršius sutrūkinėjęs, štviežias…

— Aišku!

— Tie įskilimai patys savaime negali būti mirties priežastis. Bet stiprus smūgis galėjo rimtai pažeisti vidaus organus, kurių, deja, nėra… Tai šitaip. Džiaugsiuosi, jei tau tai pagelbės.