Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

O tas andainykštis skandalas… Arkadijus Arkadjevičius net susiraukė: toks šviežias ir nemalonus buvo prisiminimas, kaip prieš pusantro mėnesio kaimyniniame KB per oficialų gynimą Krivošeinas sužlugdė instituto mokslinio sekretoriaus disertaciją daktaro laipsniui gauti. Tiesą sakant, prieš pasisakė ne jis vienas, bet viskas būtų baigęsi laimingai, jei Krivošeinas nebūtų pradėjęs. Pašalinėje organizacijoje, dargi niekam nepranešęs apie savo kėslus, atėjo ir sukirto saviškį! Šitaip mesti šešėli ant instituto, ant jo, akademiko Azarovo… Tiesa, jam irgi nevertėjo į tą disertaciją pro pirštus žiūrėti, juo labiau teigiamai atsiliepti apie ją, bet nusprendė, kad būtų neprastai turėti institute išaugintą mokslų daktarą, kad ir ne tokios disertacijos sėkmingai praslysdavo. Bet Krivošeinas… Įširdęs Arkadijus Arkadjevičius tuomet nedviprasmiškai užsiminė, kad nelinkęs jo per jėgą laikyti institute… beje, dabar tai prisiminti buvo ne tik nemalonu, o ir nepritinkama.

Fligelyje buvo numanu sambrūzdis. Mintis, kad tuojau reikia įeiti, žiūrėti į tai, aiškintis, Azarovui sukėlė jauseną, panašią į dantų skausmą. „Vadinasi, vėl Krivošeinas! — tūžmingai pagalvojo jis. — Na, jei jis ir dėl šito įvykio kaitas!..” Arkadijus Arkadjevičius užlipo į prieangį, greitai perėjo ankštą prietaisais ir dėžėmis užstatytą koridorių, įžengė į kambarį ir apsižvalgė.

Didelė šešialangė patalpa menkai tepanėšėjo į elektroninių matematinių tyrimų laboratoriją. Ant grindų, ant stalų ir lentynose pakaitomis su dideliais buteliais, stiklainiais, kolbomis, dubenimis, stovėjo metaliniai ir plastmasiniai paralelepipedai — generatoriai ir oscilografai su ventiliacinėmis prapiovomis šonuose. Kolbų buvo pilna ant spintų, ant žalių seleninių lygintuvų dėžių. Visą vidurinę kambario dalį užėmė iš pažiūro beformis įrenginys, apipintas šlangais, laidais, įmantriai išlenktais vamzdžiais su ataugomis; už jo vos matėsi elektroninės mašinos pultas. Kas čia per aštuonkojis?!

— Pulsas yra, — tarė moteriškas balsas akademikui iš kairės.

Arkadijus Arkadjevičius pasisuko. Buteliais ir prietaisais neužgriozdintą plotą tarp durų ir aklinos sienos gaubė prieblanda. Tenai du sanitarai nuo grindų ant neštuvų atsargiai kėlė žmogų pilku laboranto chalatu; jo galva atsikragino, plaukų sruogos susivilgė kažkokio riebaus skysčio klane. Prie žmogaus plušėjo nedidukė gydytoja.

— Soko būklė, — konstatavo ji. — Adrenalino injekcija, ir gaivinkite.

Akademikas žengė žingsnį artyn: jaunas vaikinas, labai blyškus taisyklingų bruožų veidas, tamsiai rusvi plaukai. „Ne, tai ne Krivošęinas, tačiau kas? Kažkur aš jį mačiau…” Azarovas giliai įkvėpė oro ir vos neužspringo: kambaryje tvyrojo rūgščių, apdegusios izoliacijos, dar kažkokie aštrūs kvapai — nenusakomas ir sunkus nelaimės smarsas. Grindys buvo užlietos tirštu skysčiu, sanitarai ir gydytoja pėdinėjo stačiai po jį.

Į kambarį dalykiška mina įėjo apyliesis žmogus mėlynu kostiumu; visa kita žmoguje buvo blanku ir neišraiškinga: pilki į šoną sušukuoti plaukai, nedidelės pilkos akys, neįtikimai arti kita kitos sustatytos kaulėtame, išsišovusiais skruostikauliais veide, įkritę skruostai prastai nuskusti. Įėjusysis šaltai nusilenkė Azarovui. Sis taip pat mandagiai atsakė. Jiems nebuvo reikalo prisistatyti vienas kitam: šių metų vasarį kaip tik tardytojas Anisimovas pravedė kvotą „praktikante Gorškovo apšvitinimo byloje”.

— Pradėsim nuo lavono atpažinimo, — šaltai pasakė tardytojas, Arkadijaus Arkadjevičiaus širdis aritmiškai sutvaksėjo. — Paprašysiu jus čionai…

Azarovas pasislinko įkandin jo, į kertę prie durų, link kažko, uždengto pilka klijuote; klijuotė pūpsojo kūbriais, iš po jos kyšojo pageltę kaulėti kojų pirš,tai.

— Tarnybinis pažymėjimas, rastas drabužiuose, buvusiuose laboratorijoje, išduotas Valentinui Vasiljevičiui Krivošeinui, — protokoliniu balsu pasakė tardytojas, atlenkdamas klijuotės kraštą. — Atpažįstate?

Gyvenimas Azarovą nedažnai suvesdavo akis į akį su mirtimi. Staiga jam pasidarė tvanku, jis atsisegė apykaklę. Iš p klijuotės pasirodė sulipę trumpai apkirpti plaukai, iššokusios akys, įkritę skruostai, nukarę burnos kampai, paskui — atsikišęs gūžys gyslotame kakle, liesi raktikauliai… „Koks jis sublogęs!..”

— Tąip…

— DėVoju, — tardytojas nuleido klijuotę.

Taigi Krivošeinas… Jiedu matėsi užvakar rytą prie senojo korpuso, praėjo pro kits kitą, korektiškai linktelėję kaip visada, pasisveikino. Tuomet tai buvo nors ir nelabai simpatiškas, bet tvirtas papūtžandis gyvas žmogus. O dabar… mirtis tarytum išsunkė ig jo visus gyvybinius syvus, išdžiovino raumenis — liko tik pilka oda aptraukti kaulai. „O juk Krivošeinas tikriausiai suprato, koks vaidmuo jam skirtas, kuriant laboratoriją…” — kažkodėl dingtelėjo Azarovui.

Tardytojas išėjo.

— A-jai-jai! Tc-tc… — supliaukšėjo kažkas liežuviu prie Arkadijaus Arkadjevičiaus ausies.

Jis atsigręžė; tarpduryje stovėjo mokslinis sekretorius Haris Charitanovičius Chiloibokas. Išpuoselėtas veidas pabrinkęs nuo miego. Haris Charitonovičius, kaip sakoma, buvo įdomus vyriškis: stambus, gerai sudėtas kūnas, apvilktas lengvu kostiumu, taisyklingos formos galva, garbanoti kantoniniai įplaukai, puošniai sidalbru žibantys smilkiniai, rudos aikys, aukšta tiesi nosis, kurios grožį ir vyriškumą dar labiau pabrėžė tamsūs ūsai. Beje, išvaizdą šiek įtiek gadino gilios raukšlės aplink burną, kokios atsiiranda nuolat įtemptai besišypsant, be to, menlcokas smakras.

Dabar rudose docento akyse švietė baimingas smalsumas.

— Labas rytas, Arkadijau Arkadjevičiau! Kas gi čia vėl pas Krivošeiną atsitiko? O aš einu pro šalį: kodėl, manau, prie laboratorijos tokios mašinos stovi? Ir užėjau… beje, skaičius spausdinantys automatai pas į į koridoriuke sto vi sau dyki, jūs pastebėjote, Arkadijau Arkadjevičiau? Tarp visokio šlamšto, o juk kaip kovojo dėl jų Valentinas Vasiljevičius, paaiškinamuosius raštus rašė, aš sakau, nors kitiems perduotų, jeigu nepanaudos… — Haris Charitonovičius susisielojęs atsiduso, pažiūrėjo į dešinę. — Bene studentas! Tc-tc, a-jai-jai! Vėl studentas, stačiai bėda su jais… — jis pastebėjo į kambarį grįžusį tardytoją; docento veidą iškreipė šypsena. — O, sveiki, Apolonai Matvejevičiau! Jūs vėlei pas mus?

— Matvejus Apolonovičius, — linktelėjęs pataisė jį Anisimovas.

Jis atvožė geltono medžio dėžę su juodu užrašu viršelyje Daikt. įrod., išėmė iš jos mėgintuvėlį, pritūpė ties klanu.

— Tai yra, MaLvejau Apolonovičiau, didžiadvasiškai dovanokite! Aš juk jus gerai atsimenu dar iš praeito karto, vardą su tėvavardžiu mažumėlę supainiojau. Matvejau Apolonovičiau, kaiįDgi, žinoma, mes jus paskui dar ilgai minėjome, jūsų dalykiškumą ir visa… — skubriai kalbėjo Chilobokas.

— Draugas direktoriau, kokie, būtent, darbai buvo atliekami šioje laboratorijoje? — pertraukė tardytojas Chiloboką, mėgintuvėliu semdamas skystį.

— Elektroninių sistemų, susidarančių integraliai įvedant informaciją, tyrimas, — atsakė akademikas. — Taip bent Valentinas Vasiljevičius suformulavo savo temą šių metų plane.

— Aišku. — Anisimovas atsitiesė, pauostė skystį, vata apšluostė mėgintuvėlį, padėjo į dėžę. — Nuodingų chemikalų naudojimas buvo iš anksto numatytas darbo užduotyje?

— Nežinau. Manau, kad niekas nebuvo numatyta: paieškų darbus tyrinėtojas tvarko savo išmanymu…

— Kas gi pagaliau tokio pas Krivošeiną atsitiko, kad net jus, Arkadijau Arkadjevičiau, tokiame ankstyje sutrukdė? — nuleidęs balsą, paklausė Chilobokas.