Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Dar sykį pakartoju sau, kad turiu mąstyti kaip pradedančioji. Kambario daiktai turėtų padidinti galimybę sutikti žmogų, su kuriuo norėčiau pasidalyti šia erdve? Galbūt jie padėtų sutelkti dėmesį? Padarytų mane atviresnę? O gal aš jau taip atsivėriau, kad varva smegenys? Grįžkime prie kambario.

– Ką pasakytute apie spalvas?

– Nieko ypatinga. Akivaizdu, balta šviesina. Tik veidrodį išneščiau – kambarys taptų ramesnis ir geriau išsimiegotumėte.

– Ar jūs nemanote, kad šis kambarys kuo nors susijęs su mano tėvu? Galbūt pasąmoningai?

– O jūs taip manote?

– Ne.

– Tai ir aš nemanau.

Kokia stulbinama logika.

Grįžtame į viršų.

– Šiandien tiek, – taria ji. – Yra dar kai kas, ką vadinu Silvijos Benet priedu – tai ne visai fengšui dalis. Aš valau erdvę ir taip atnaujinu či – tam turėčiau ateiti dar kartą.

– Kalbate apie dvasines būtybes? Mirusius žmones? Ar kada nors tai darėte?

– Darau labai retai, kai būtina, pagelbsčiu, bet tai jau nėra fengšui. Tai labai naudinga, su fengšui susijusi praktika, prireikus papildanti konsultaciją. Pavyzdžiui, žmogus gyvena senuose rekonstruotuose vaikų namuose, kur, žinia, mirė daug vaikų. Klientas jaučia šaltas vietas, ir aš jas jaučiu. Kartais tenka pasikviesti kitą specialistą, bet labai retai, stengiuosi įsiklausyti į klientą. Kodėl klausiate? Ar turite bėdų? Gal jaučiate kokią nors energiją?

– Ne. Galbūt šiuose namuose gyvena šimtai mirusių žmonių, bet jie man netrukdo, ir aš jiems netrukdau.

– Puiku. Beje, aš šalinu či liekanas – buvusių gyventojų arba, kaip jūsų atveju, buvusių nuomininkų, ypač tų, kuriems nesisekė gyvenime.

– Turėjau kelis tokius. Daug prarastų sielų, tebegyvenančių mirtinguose kūnuose, nuomojasi kambarius kitų namuose.

Silvija renkasi daiktus ir ruošiasi išeiti.

– Namą reikėtų kiek įmanoma atnaujinti. Daug daiktų jums primena praėjusius laikus. Tuos žaislus ant palangės sukraukite į dėžę ir kur nors padėkite.

Manau, tai geras patarimas. Praeitį padėti į šalį. Gėlėmis pakvėpinti dabartį.

Vis dar gerai nesuprantu, kas tas či, bet turiu darbų sąrašą visam mėnesiui.

– Turiu eiti, kad spėčiau į traukinį, – žengdama pro netrukus būsiančias žalias duris taria Silvija. – Jei kiltų kokių nors klausimų, skambinkite, gerai?

Taigi dirbu su subtilia namų magija, ir fengšui man vėl ima patikti. Išgrioviau aukštą tvorą, padaugėjo šviesos, atsivėrė platesnis vaizdas – gal net ėmė tekėti či, jei toks dalykas yra. Šiandien valandą triūsiau lauke – stumdžiau vazonus ir dažiau turėklus. Rytoj atsikelsiu dar neprašvitus, nuvažiuosiu į gėlių turgų ir prisipirksiu daug pigių gėlių. Kai tik imsiu gražinti išorę, kaimynai turės prisidėti, kad jų įėjimai, palyginti su manuoju, neatrodytų apšiurę.

Kiekvienas daiktas namie turi turėti tikslą. Stebėtinai negailestingai elgiuosi su nekaltais daikteliais, saugotais metų metus. Netgi mano vaikystės lėlės susijaudina. Visada mėgau mėtyti daiktus, bet vis dėlto kai ką laikiau be jokio reikalo. Ar tos lėlės mane džiugina? Nelabai, o jas laikydama aš tik užkraunu savo darbą Emilijai. Jeigu mirsiu anksčiau už ją, jai reikės spręsti, ką su jomis daryti. O juk tai mano, ne jos vaikystės žaislai. Jai bus nelengva atsikratyti savo pačios lėlyčių ir meškiukų, nebūtina palikti ir manuosius.

Turėčiau tai žinoti. Mano mama ir senelė buvo tikros kaupikės, taigi aš visą gyvenimą tempiau daiktus į labdaros krautuvę. Lankydamasi užgriozdintuose draugų namuose galvoju: „O, būkit geri, atsikratykit to, nepalikit vaikams šio darbo.“ Kam mums tiek daug daiktų? Kai kurie žmonės tampa tiesiog maniakais. Neseniai 12 valandų plušau pas jauną (28 metų) draugą, padėjau jam iš kambario išvilkti aštuonis maišus šiukšlių. Jį taip slėgė šis darbas, kad jis tiesiog nežinojo, nuo ko pradėti. Dešimt metų neišmetė nė vieno popieriaus lapelio.

Viena draugė per dvejus metus neteko dviejų šeimos narių. Ji sielvartaudama apėjo motinos namus, paskui brolio, galop visi likę daiktai buvo sunešti į jos butą, kad anuos namus būtų galima parduoti. Nepakako dienos padėti vaduotis iš to liūdno paveldo.

Taigi niekada neužmirštu, kad vieną dieną mirsime, ir tada kam nors teks spręsti, ką daryti su mūsų daiktais, kiekvienu popierėliu, kiekvienu drabužėliu. Ir jei tai nepaskatins jūsų pulti prie dokumentų spintos ir apsitvarkyti, tai neįsivaizduoju, kas galėtų paskatinti.

Galbūt tą seną kinišką laikrodį, kurį nusipirkau Portobelo turguje, reikėtų vėl ten nunešti?

Per mėnesį atlikau viską, ką siūlė Silvija, netgi daugiau. Miegamajame neliko žydros spalvos, čia kraustosi raudona. Jaučiuosi keistai, lyg keisčiau savo charakterį ar bent pabrėžčiau kitą savo aspektą. Man pavyko pasukti lovą šonu – bus gerai, kol nesusirasiu bent pora centimetrų už save aukštesnio mylimojo – tada jo galva įsirems į vieną sieną, o kojos – į kitą. Kas vakarą prieš eidami miegoti turėsime pasukti čiužinį. Bet dabar miegamasis nebeatrodo skirtas vien miegui.

Viršuje nuo palangės dingo žaislai, pianinu grojama, aš netgi įsigijau Silvijos siūlomą „vandens telkinėlį“ – fontaną. Dukra skundžiasi:

– Aš prie jo nesėdėsiu. Nuo jo man norisi siusioti, be to, neekologiška eikvoti elektrą vien tam, kad pasimėgautum tekančio vandens garsu.

Po galais, ji teisi, bet elektrinis fontanėlis elektros sunaudoja mažai, be to, drėkina slogų kambario orą, aš jo dažnai neleidžiu ir man jis labai patinka. Lauko durys tokios skaisčiai žalios, kokias tik galite įsivaizduoti, o labdaros krautuvėlės šeimininkas mane įsimylėjo, nes pritempiau jam krūvas puikiausių daiktų. Namai atrodo nauji, erdvesni ir kupini galimybių.

Taigi namai sutvarkyti. Skylė atrodo visai gražiai. Dabar turiu iš jos išsikapstyti.

Antras elementas – ugnis

Širdis – energija – įkarštis – gyvybingumas –

protas ir kraujas – liežuvis

Žaidimas su ugnimi

Jei kada nors užsigeisite iš esmės pakeisti savo gyvenimą ir patikrinti nuostatas, jums galės padėti vienas žmogus, vadinamas garsiausiu tarptautiniu didvyriu. Jis sukūrė gyvenimo pertvarkymo procesą, parašė knygą ir ėmė vesti seminarus. Tie, kurie bjaurisi motyvacijos mokytojais, jo nekenčia labiausiai. Taigi į mūsų miestą atvyko ponas „Pažadink savyje milžiną“ Entonis Robinsas ( Anthony Robbins ). Didžiuliai į seminarus panašūs renginiai puikiai griauna mūsų pasiteisinimus, kodėl nepadarėme to ar ano. Laimė, galėsite eiti kartu su manimi. Jei sutelksite dėmesį, galėsite mielai pasinaudoti patarimais ir viskuo kitu.

Pirmos Entonio Robinso dirbtuvių dienos rytas mane užklumpa susirangiusią ant sofos šiauriniame sėkmingai subalansuotos gyvenamosios erdvės kampe, skaitančią japonų rašytojo Haruki Murakami „Norvegų girią“. Murakami rašo itin jausmingai, švelniai, bemaž egzistenciniu stiliumi; jo veikėjai amžiams įkliuvę į likimo arba, dar dažniau, į meilės be atsako spąstus. Jie visi vieniši, juos guodžia tik literatūra arba klasikinė muzika. Manau, jie visi verčiau pasidarytų charakirį, nei eitų kelti motyvacijos. Mes juos suprantame, tiesa?

Didžioji mano sielos dalis bjaurisi mintimi, kad reikės eiti ten, kur susirinks 8000 žmonių – nė vieno jų nepažįstu ir neturiu noro susipažinti, – o į mus kreipsis kažkokia žvaigždė iš Kalifornijos. Nenoriu nė kojos iš namų kelti, be to, padarau klaidą – pasiguodžiu Emilijai. Anksčiau, mano paskatinta, ji dalyvavo motyvacijos seminaruose, tad dabar su džiaugsmu ima šaipytis: