Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Kaip gera girdėti.

– Kartą klientė paprašė: „Noriu, kad mano dukra išlaikytų egzaminus.“ Pasakiau jai, kad fengšui – ne magija, bet paskui moteris papasakojo, kad jos dukra prastai miega ir jai sunku susikaupti prie stalo. Aš galiu patarti, kaip pakeisti miegamąjį ar darbo vietą.

Po šimts! O, kad tai būtų magija. O, kad gyventume pasaulyje, kur ji galėtų burti. Nors gal tik to ir reikia – išmanyti, kaip erdvės subtiliai išburia mūsų nuotaiką.

– Silvija, man smalsu, kaip aplinka, mūsų regima gyvenamoji erdvė veikia mūsų pasąmonę. Didžiausia bėda yra dūmai ir miegamieji su neatsidarančiais langais. Kaip jaučiuosi šioje erdvėje? Man ji patinka, bet, kaip sakiau, oras atrodo lyg užsistovėjęs.

Išeiname ir pasukame prie kelio. Ji pažvelgia į rūsį.

– Surinkite šiukšles ir išsivalykite langus.

– Renku, bet žmonės vėl primėto.

– Kaip dažnai renkate?

– Gal porą kartų per metus.

– Siūlyčiau čia išsikuopti kartą per mėnesį.

– Aišku.

– Plytų sienelę prieš langą galėtumėte nudažyti baltai. Ji atspindėtų daugiau šviesos.

Nuostabus pasiūlymas. Ir toks akivaizdus – kaipgi nesusiprotėjau purvinos senos rūsio sienos nudažyti baltai?

Nekantrauju užduoti vieną klausimą. (Žinau, man reikia gyvybės.)

– Kokia spalva nudažyti duris?

– Rytų pusėje? Žaliai. Gyva, natūralia augalų žaluma.

Puiku – žalia tikrai tiks. Mintis nusidažyti lauko duris kvaila, beprotiška, bet jaudinanti. Pamanau, gal man ne visi namie, bet vėliau sužinau, kad ir kiti žmonės rūpinasi savo durų spalva.

Grįžtame pro dar ne žalias duris.

– Fengšui – tai apsauga, palaikymas ir stiprinimas, – dėsto Silvija. – Kiekvienais metais reikia saugoti kurią nors sritį. Šiemet pietus, taigi parodysiu, kaip pasidaryti priemonę su druska.

Esu atvira viskam.

– Priemonę su druska?

– Jums reikia indelio, pavyzdžiui, stiklainio, geros kokybės druskos, šešių varinių ir vienos sidabrinės monetos. Turite penkių pensų monetų?

Atnešu ko prašoma.

– Druską štai taip suberkite ant dugno, viduryje padėkite penkis pensus, aplink – šešias varines monetas. Dabar viską užpilsime vandeniu. Turite maistinės plėvelės?

Turiu. Moteris uždengia ja stiklainį ir pribado skylučių.

– Kam tai?

– Kad negaruotų vanduo.

Turėjau omeny ne plėvelę. Tiek to. Cha cha. Tritono akis ir varlės pirštas?

– Vieną pasidėkite pietinėje virtuvės dalyje, kitą – pietinėje gyvenamojo kambario pusėje, dar vieno reikės šiaurės vakarų kampe, kad prakoštų energiją.

Tai jau tikrai panašu į burtus. Nuo ko gi gali mane apsaugoti druska ir varinės monetos? Galbūt kaip tik tai Kinijos vyriausybė ir vadina „prietarais“: kvėšos kaip aš daro tokius dalykus, nors jais ir netiki.

– O kaip virtuvė?

– Pagal griežtas fengšui taisykles jūsų virtuvėje viskas dera. Prieš viryklę nestovi kriauklė ar šaldytuvas. Taigi viskas gerai.

Neišgirstu jokių paistalų, kad priešinuosi tradiciniam moters vaidmeniui.

– Man buvo pasakyta, kad turėčiau sėdėti šiaurrytiniame kampe ir spręsti su tėvu susijusias problemas. Aš neva pykstu ant jo, o jei tvirtinu priešingai, neigiu tiesą. – Šypteliu. – Mielai būčiau pabendravusi su savo tėvu, bet tikrai nemanau, kad pykstu ant mirusio žmogaus, kurio niekada nepažinojau.

Silvija pavargusi atsidūsta.

– Aš dirbu kitaip. Net jei būtumėte iškėlusi tokį klausimą – o jūs to nepadarėte, – pirmiausia būčiau pasistengusi šioje erdvėje sukurti ramybę, o ji metaforiškai padeda spręsti konfliktus.

– Tai man nereikia sėdėti šiaurrytiniame kampe ir mąstyti apie 1973-iuosius?

– Kas atsitiko 1973-iaisiais?

– Nenutuokiu.

– Tai kodėl turėtumėte ten sėdėti?

Nusijuokiu.

– Gerai, nesėdėsiu. Eime toliau.

Silvija prieina prie svyrančiosios figos.

– Ištieskite ranką virš augalo. Ką jaučiate? Kokia oro temperatūra?

– Šilta.

– Dabar ištieskite ranką virš šių džiovintų gėlių. Ką jaučiate.

– Šaltį.

– Žinote, kodėl? Todėl, kad augalai stengiasi atgyti ir siurbia iš oro či.

– Netikiu.

– Ką tik pati pajutote.

– Žinau, bet...

– Pamėginkite dar kartą.

Man tikrai kyla įspūdis, kad oras virš augalo šiltas, o virš džiovintų gėlių – vėsesnis.

– Neprivalote tikėti, jei nenorite. Tiesiog paklausykite mano patarimo. Prašyčiau jokių džiovintų gėlių. Tik sveikas ir augančias.

– Gerai.

– Gal galėtumėte sutaisyti to arkliuko koją? Ji sulūžusi. O šis laikrodis eina?

– Taip, bet jis senas, ir aš jį retai prisuku.

– Neinantys laikrodžiai sustiprina jausmą, kad laikas stovi.

Manau, tai akivaizdu.

Ji pažvelgia į tuščią židinį. Jai nespėjus prasižioti, atsakau į klausimą.

– Čia yra dujotiekis, bet krosnelės nebuvau nusipirkusi. Per brangu.

– Hmm. Jei norite, kad ši vieta neatrodytų tokia niūri, galėtumėte bent prikrauti malkų ar pristatyti žvakių. Ar kada nors teiravotės krosnelių kainos?

Nesiteiravau. Keista, kiek mažai skiriu dėmesio vietai, kurioje praleidžiu tiek daug laiko.

Nusileidžiame apačion. Emilija šįkart namie. Nedrąsiai pasibeldžiu.

– Gali gauti fengšui konsultaciją savo kambariui. Neprivalomą ir nemokamą. Mama neįsižeis, jei pasakysi: „Eik sau su savo kvailais sumanymais.“

Ji nusiteikusi maloniai.

– Man įdomu, užeikit.

Pasaka. Dabar man nieko nereikės sakyti. Visus patarimus duos trečias asmuo.

Silvija apsidairo.

– Jums praverstų lenta lovos galvūgalyje. Ji suteiktų lovai tvirtumo, ką jau kalbėti apie tai, kad į ją atsirėmusi galėtumėte skaityti – būtų šilčiau nei prie sienos.

– Mama, kur dėjosi sena lenta?

– Mes ją išmetėme.

Keista, kad svetimi žmonės atkreipia dėmesį į tai, kas atrodo taip akivaizdu. Galbūt galima sukurti paprastesnį fengšui konsultacijos variantą: visų svečių pasiteirauti, kaip jie patobulintų aplinką, o paskui įgyvendinti patinkančius siūlymus.

Silvija įsižiūri į nuotraukas ant Emilijos užrašų lentos.

– Ar jose vaizduojama dabartis?

– Ne, jos daugiausia iš Paryžiaus ir Pietų Amerikos, kur anksčiau gyvenau.

– Taigi čia daugiausia tai, ko ilgitės, draugai, su kuriais retai matotės?

– Taip.

– Turite kabinti dabartines nuotraukas. Tai, kas svarbu dabar ir kas bus svarbu ateityje.

– Tai jas nukabinti? – Emilija liūdnai žiūri į nuotraukas.

– Susidėkite į albumus – juos galėsite atsiversti, bet nereikės kasdien žiūrėti į tai, ko nebeturite. Paieškokite nuotraukų, kuriose aiškiai ir teigiamai rodoma, kas esate ir ko dabar norite. Ar su vaikinu tebedraugaujate?

– Taip, per atstumą – jis Paryžiuje.

– Jei draugaujate, viskas gerai. Laikyti senų draugų nuotraukas – prasta mintis.

O varge, viršuje, pieškambaryje, turiu prisikabinusi mylimų vyrų – žinau, kad ir jie mane myli, bet mes retai matomės – nuotraukų. Spėlioju, ką Silvija apie jas pasakys.

Vėliau paskui ją nuseku į mažą savo miegamąjį.

– Jei išgabentumėte tas lentynas, kambarys atrodytų dvigubai platesnis.

Ankstesni savininkai pakabino lentynas. Palikau jas, nors jos kvailai išdėstytos.

– Tai tiesa. Aš jas išnešiu. Daug kas, ką sakote, paremta sveiku protu, o man, regis, jo stinga.

– Jei norite užmegzti santykius, pietvakariniame kampe pasidėkite rausvojo kvarco kristalą ir porą figūrėlių, pavyzdžiui, apsikabinusius žmones. Turbūt manote: „Kaip paviršutiniška. Tikri specialistai veikiausiai tokių dalykų nenaudoja.“ Vis dėlto meistrai tai pasitelkia ir, savo akimis mačiau, pasiekia labai gerų rezultatų.