Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

– Tai, kaip bendraudami naudojate savo kūną, stipriai veikia kitus.

Jis mums liepia atsistoti taip, kaip stovime jausdamiesi prislėgti. Žmonės sulinksta, atkiša pečius, išpučia pilvus, nunarina galvas. Tada jis paleidžia muziką ir liepia šokinėti aukštyn žemyn iškeltomis rankomis.

– Kaip jaučiatės dabar? Ar jau geriau?

Išties linksma šaukti „Taip!“ Džiūgauju kartu su visais.

– Kad gerai jaustumėtės, jūsų kūnui reikia deguonies. Šokinėdami atveriate diafragmą, ir taip į kraują patenka deguonies. Visai lengva pakeisti kūno būklę ir paveikti savo jausmus. Jei norite kontroliuoti savo gyvenimą, pirmiausia kontroliuokite kūną, – strikinėdamas entuziastingai aiškina jis. – Jums nereikia dingsties jaustis gerai! Jūs čia tik trims dienoms – nesijaudinkit, niekam nesakysim, kad jums buvo smagu.

Per labai trumpą laiką vien mintis apie tai, kad galima jaustis blogai, tampa juokinga.

– Kam reikia dingsties jaustis gerai? Juk dažnai be jokios priežasties jaučiamės blogai, tiesa? Kaip jautiesi? Mėšlinai. Kodėl? Pabudau.

Juokiamės.

– Kiek iš jūsų čia atėjote paraginti kitų?

Pakyla daug rankų.

– Taigi jūs čia tam, kad jie geriau jaustųsi?

Vėl kvatojamės.

– Kurių iš jūsų artimieji nenorėjo, kad čia eitumėte?

Pakyla daug rankų.

– Nuleiskite rankas, jeigu tie žmonės nedalyvavo šiuose kursuose.

Kiek matau, visos rankos nusileidžia. Įdomus reiškinys – vadinamasis išankstinis nuvertinimas. Aš tikrai kalta. Žinojau, kad Entonis Robinsas vadinamas „geriausiu pasaulyje“, bet vis tiek pareiškiau: „Tai ne man“ ir burbėjau, jog tai tik komercija. Kokia aš kvaiša!

Jis papasakoja apie „laimėjimų mokslą“ ir „savirealizacijos meną“, apie tai, kaip padėdami kitiems realizuojame save. Valio! Paskui išgirstame apie savo poreikius ir paskatas. Pasirodo, gyvenime mums reikia „saugumo“, žinojimo, kad turime stogą virš galvos ir pinigų pavalgyti, bet reikia ir „nesaugumo“, idant pasijustume gyvi. Mums būdingas „svarbos“ poreikis – norime jaustis ypatingi ir reikšmingi. Turime „tarpusavio ryšio ir meilės“ poreikį, be to, jis apibrėžė du dvasinius poreikius: „tobulėjimo“ ir „indėlio“. Jei norime save suprasti, turime žinoti, kas mus verčia vienaip ar kitaip elgtis. Kai kurie žmonės sirgdami sunkiau už kitus ar turėdami daugiau bėdų pasijunta svarbūs. Daugelis yra suinteresuoti (nors gal patys to nesuvokia) būti bejėgiai, nes bejėgiškume slypi jų galia kitiems. Taigi jų svarbos poreikis patenkinamas, bet jie negauna nuoširdžios meilės ir artumo.

Viena mergina atsistoja ir pasisako tikinti, kad jos sielos likimas yra gyventi dėl kitų, bet niekada nepatenkinti savo pačios poreikių.

– Mano siela čia tam, kad kiti būtų laimingi, – paskelbia ji.

Robinsas pasikviečia ją ant scenos ir pareiškia, jog tai mėšlas ir paistalai. Mane pribloškia jo griežtumas. Žiaurus gerumas.

– Jūs čia tam, kad kitus padarytumėte laimingus, bet pati niekada nebūtumėte laiminga?

– Taip.

– Tai melas.

Mergina apstulbsta ir įniršta.

– Ne. Aš tuo tikiu. Toks mano likimas.

Robinsas paklausia salės, kokius poreikius ji patenkina šiuo savo tikėjimu. Žmonės išsako įvairių minčių, bet vyraujanti išvada yra svarba.

– Taigi visi kiti nusipelnė laimės, tik ne jūs? Ar tai teisinga? Ar jūs ypatingesnė už kitus?

– Ne.

Įdomu stebėti, kaip pakertamas ją varžantis tikėjimas. Tiesiog beregint jai nuo akių nukrinta žvynai.

– Ar jūs nusipelnėte laimės tiek pat kiek visi kiti?

– Manau, taip.

Dabar ji juokiasi. Paskatinęs merginą įžvelgti savo svarbos poreikį, jos naudotą prieš save, Robinsas sugriovė ją varžantį tikėjimą ir pakvietė nusileisti žemyn ir prisidėti prie likusios žmonijos. Taigi suteikė teisę būti laiminga.

– Ar turite artimą draugą? – teiraujasi jis.

– Taip, bet mūsų santykiai prasti.

– Ar suprantate, kaip sunku bendrauti su žmogumi, tikinčiu, kad jo darbas yra visus padaryti laimingus, o pačiam taip jaustis nevalia? Kas norėtų gyventi su kankiniu?

Mergina ant scenos pasibaisėja.

– O Dieve! – suaimanuoja ji.

– Tai ką dabar galvojate?

– Kad galiu nebebūti tokia velnioniškai ypatinga ir turiu teisę jaustis laiminga kaip visi kiti!

Tai atrodo akivaizdu – bet vos prieš penkias minutes ji tvirtino priešingai. Net pati stebisi, kaip lengvai ir staigiai pasikeitė.

– Baimės niekada mūsų neapleidžia, – jai lipant nuo scenos aiškina Robinsas. Pažvelgia į klausytojus. – Negi nesidžiaugiate, kad atėjote į šią pozityvumo pamoką?

Žinia, kokio atsakymo jis tikisi.

– Ar žinote, koks yra baimės akronimas?

Aš jį sužinojau prieš daug metų, taigi kartu su keliais kitais sušunku:

– Išgalvoti nuogąstavimai, atrodantys tikri.1

Robinsas žino kitą:

– Spjauk ant visų ir bėk.2

Jis linksmas, be to, su klausytojais nesielgia globėjiškai. Kalba tikėdamas, kad visi supranta jo sąvokas. Užsirašinėju man patikusias mintis.

– Mąstymas – tai klausimai ir atsakymai, todėl nekelkite žioplų klausimų.

Klausimas „Kodėl jaučiuosi prislėgtas?“ mūsų dėmesį iškart nukreipia į tai, dėl ko jaučiamės apgailėtinai. Robinsas žaidžia su šiomis sąvokomis.

– Norėčiau, kad prisimintumėte, apie ką mąstote, kai jaučiatės išties prislėgti. Sustiprinkite šį jausmą – neužmirškite laikysenos, kvėpuokite negiliai. Paskui ištrūkite iš jo.

Mes puikiai žinome, kaip protu ir kūnu tapti nelaimingiems ir varganiems. Be abejo, jei žinome, kaip tapti nelaimingiems, tenka pripažinti, kad žinome, kaip tapti laimingiems.

Excel mes susirinkome dešimtą ryto, bet dabar visai pamečiau laiką. Dažnai paleidžiama muzika, mes šokame arba masažuojame kaimynui pečius. Iš pradžių keista masažuoti nepažįstamus žmones, bet netrukus tą nesmagumą įveikiame. Minia kalba įvairiomis kalbomis, čia susirinkę skirtingų kultūrų žmonės su skarelėmis ant galvų, vėlinukais, kostiumuotų; vyrų ir moterų po lygiai. Manau, taip yra dėl to, kad Robinsas dirbdamas dažnai pasitelkia neurolingvistinį programavimą. Šis mokslas, tyrinėjantis tobulumą ir kalbos poveikį, išpopuliarėjo tarp vyrų, nes duoda apčiuopiamą naudą. Kitaip nei kai kurie mistiniai asmeninio tobulėjimo mokslai, NLP prekybininkus padaro geresniais prekybininkais, vadovus – geresniais vadovais, mylimuosius – geresniais mylimaisiais. Tai veikia – todėl vyrukai čia. Bet, prisipažinsiu, jie neatrodo pasitikintys savimi. Nematau tokio, su kuriuo per pertraukas norėčiau pakoketuoti. Tačiau vyru ant scenos džiaugiuosi. Tikras malonumas būti su juo vienoje patalpoje. Deja, ta patalpa gerokai per didelė.

Jis pradeda didžiausią dienos darbą: 8000 žmonių įkalbėti pereiti rusenančiomis anglimis. Džiugiakojė jūsų pasakotoja jau buvo vaikščiojusi žarijomis, taigi baimės bangos, pasklindančios iškilus ugnies vaizdams, manęs negąsdina, o vilioja. Jaučiuosi lyg žuvis vandenyje. Pasak Edžio, ugnis yra mano vyras.

Vis dėlto kai kuriuos mano kaimynus mintis apie ugnį paveikia kitaip. Vienas išstypęs vyrukas su siaubu akyse pažvelgia į mane ir klausia:

– Argi neskaudės?

Man nespėjus jo nuraminti, jis porą kartų įkvepia per astmos inhaliatorių ir išmauna – turbūt nusprendęs grįžti rytoj, kai nebereikės vaikščioti per ugnį.

Viskas parengta taip, kad kiekvienas galėtume pereiti keturis metrus iki raudonumo įkaitintomis anglimis. Prieš anglis auga žolė, o praėjus mums kojas aplies šaltu vandeniu iš žarnos. Jaučiu malonumą, kad man nebaisu, taigi galiu mėgautis nepaprasta vadovų ir žiūrovų sąveika.