Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Gal galėčiau nuspręsti ką nors kita? Gal man nuspręsti šiemet susirasti naują meilužį? Viskas labai gražu, bet jei galvoje neturiu konkretaus vyro, vargu ar tai galima įskaityti į norus. Kas dar – persikraustyti? Tik nežinau, ar dabar tinkamas laikas. Gal vis dėlto grįžti prie pasiryžimo iš galvos ir iš širdies išmesti mylimą vyrą? Neabejoju, visi patvirtintų, kad tai „teisingas“ sprendimas. Po velnių tuos teisingus sprendimus. Pravirkstu – negi dėl kvailo pratimo turėčiau atsisakyti to, kurį labiausiai myliu? Ši seminaro dalis turėtų būti smagiausia, ir visi aplink džiūgauja. Šalia sėdi vyras, jis anksčiau man sakė, kad trys didžiausios jo aistros yra „pagalba žmonėms“, „treniruotės“ ir „mityba“. Paklausiau: „Gal ketinate tapti asmeniniu treneriu?“, ir jis nusprendė, kad aš geniali. Dabar jis susirūpinęs žiūri į mane ir duoda nosines.

– Man viskas gerai, – aiškinu. – Tik nenoriu priimti sprendimo.

Ateina pietų pertrauka.

Šalia manęs stovi mergina, vardu Tiša. Parašyta ant jos vardinės kortelės. Ji uždeda ranką man ant peties.

– Man viskas gerai, – šypsausi jai. – Tik sunkoka. Suprantat, aš žinau, kaip tai paveiku. Jei priimsiu sprendimą, laikysiuosi jo. Taigi sprendžiu labai atsargiai.

– Pirmą kartą šiuose kursuose dalyvavau 1994 metais, – gana atvirai pasakojasi ji. – Per pratimą, kokį jis uždavė dabar, nusprendžiau palikti pirmą vyrą. Supratau, kad toje santuokoje jaučiuosi vienišesnė nei gyvendama viena.

– Argi nemanote, kad tai spaudimas? Negi nėra pavojaus, kad žmonės priims sprendimus, kuriuos dar nėra pasirengę įgyvendinti?

– Tikriausiai. Bet juk jis nesako, kokius sprendimus priimti. Be to, manau, žmonės čia atėjo todėl, kad jie pasirengę priimti svarbius sprendimus. Gyvendama pirmoje santuokoje norėjau mirti, sirgau klinikine depresija. Nuo savižudybės mane sulaikė tik baimė.

– Labai juokinga. Tai būtų galėjęs pasakyti Vudis Alenas.

– Taip, dabar ir man tai atrodo juokinga. Ačiū Dievui. Arba ačiū abejonėms.

– Įsivaizduoju, kaip svarstėte: tabletės su viskiu? Ne.

– Dar ir kaip svarsčiau.

– Ką dar apgalvojote?

– Šautuvą.

– Kur jį būtumėt gavusi?

– Velnias žino. O pasikarti negalėjau.

– Kodėl ne?

– Būtų skaudėję.

– Tai jau tikrai.

– Tos mintys tiesiog apsėdo. Šiaip ar taip, stigo drąsos, mane slėgė netgi tai, kad esu tokia bestuburė ir negaliu nusižudyti. Draugė atitempė mane į šiuos kursus, ir aš nusprendžiau palikti savo vyrą, nors buvo baisu. Palengva, bet užtikrintai ėmiau keisti gyvenimą. Sutikau antrą vyrą, už jo dabar esu ištekėjusi, ir mes turime ketverių metų berniuką.

– Dievulėliau – kalbate kaip iš Entonio Robinso reklamos.

– Taip, kursai man išgelbėjo gyvastį. O kaip jums? Priėmėte sprendimą? Mačiau, buvo nelengva.

– Ne, aš nieko nenusprendžiau. Vien išgirdus raginimą priimti sprendimą, man iš po kojų ėmė slysti žemė. Tai ilga istorija. O jūs? Priėmėte dar vieną sprendimą?

– Taip. Nusprendžiau susilaukti dar vieno kūdikio.

Oho! Užuomazgos užuomazga. Šie kursai jai tikrai naudingi.

Po pietų pertraukos mums pažadama atskleisti turtų ir laimės paslaptį. Per dvi sunkias valandas atkuto mano nepatikli, besipriešinanti savastis. Bet vos Tonis prabyla, vėl pritariu jam.

– Bėda, kad dauguma žmonių pasaulyje galvoja tik apie save.

Kas čia vyksta? Kalifornija susitinka su Tibetu? Jo Šventenybė Dalai Lama moko, kad visos pasaulio nelaimės kyla dėl to, jog žmonės rūpinasi savimi, o laimė ateina rūpinantis kitais. Dabar tą patį aiškina Tonis. (Žinoma, visur reikia sveiko proto. Negali dėl kitų tapti kankiniu, kaip mergina iš pirmos dienos.)

– Apie žmogaus sąmoningumą galima spręsti iš to, kuo jis rūpinasi. Kuo daugiau rūpiniesi kitais, tuo labiau tobulėji.

Aš jį vėl pamilstu.

Kai kurie dalyvauja seminaruose, bet po jų pasineria į save. Jie klaidingai pritaiko mokymą „mylėk save“ ir galiausiai nebemyli nieko. Tonis kaskart pateikia tiesų ir paprastą sprendimą.

– Jei manote, kad turite bėdų, nueikite ir užsirašykite kartą per mėnesį maitinti benamių – netrukus suprasite, kokios jūsų bėdos.

Sakysite, tai akivaizdu, bet taip tikrai nėra. Daugelis žmonių padeda tik šeimos nariams. Aš pati savo kalbose dažnai gindavau tuos, kurie nieko nedaro dėl kitų, tvirtindavau, kad tai ne savanaudiškumas, tiesiog visi taip sunkiai dirba, idant sumokėtų paskolas ir išsaugotų stogą virš galvos, jog nebeturi jėgų padėti nepažįstamiesiems. Tačiau prisiminkite laimingiausius savo draugus – galėčiau lažintis, kad jie daugiausia padeda kitiems, tiems, kuriems neturi priežasčių padėti. Kaimynystėje gyveno senyva moteris, vėliau ji persikėlė į senelių namus. Šeimos ji neturi, ją mažai kas lanko. Aš vienintelė iš buvusių kaimynų užsuku, ir tai tik kas porą savaičių. Kodėl mes tokie užsiėmę? Kur mus tai nuves?

Entonis skaito mano mintis.

– Per kitas dvi paras padarykite gera nepažįstamam žmogui, negalinčiam jums atsilyginti. Jei nueisite į senelių namus ir paklausite jų gyventojų, ko jie niekada nenorėtų užmiršti, jeigu jie pasijus dėkingi už tuos prisiminimus, kaip manote, ar jie prisimins ir vertins jūsų apsilankymą?

Na, žinoma, visi pritariame.

– Ne tik sutikite – taip ir padarykite. Daugelis mūsų taip užsiėmę šūdniekiais, kad užmirštame duoti, o paskui stebimės, kodėl jaučiamės nelaimingi.

Man mąstant, kokių pasiteisinimų sau surandame, Entonis prabyla apie meilę. Viena mėgstamiausių mano temų.

– Meilių esti skirtingų. Vienas meilės lygmuo – reikalauti iš kitų. Dar yra prekyba arkliais – duoti meilę ir skaičiuoti, ką už tai gauni. Trečias lygmuo yra tada, kai meilė tiesiog sklinda iš tavęs, nes tu toks esi. Ketvirtas lygmuo – mylėti netgi tada, kai skauda.

(Tonio bičiulis amerikietis, kvailu vardu Chuckas Spezzano parašė knygą, pavadintą If It Hurts, It Isn’t Love („Jeigu skauda, tai ne meilė“).

Tonis mums pateikia savo Auksinės taisyklės variantą: „Darykite žmonėms gera, net jei jie jums daro bloga.“ Visą laiką tai darau, nes smagu gražiai elgtis su tais, kurie su tavimi elgiasi bjauriai; jie to nesitiki, todėl sutrinka.

– Susikurkite stebuklingų akimirkų su kitais žmonėmis.

Pašnibždom į mikrofoną Entonis mums papasakoja apie moterį, savo namuose paruošusią jam paprastą gimtadienio vakarienę ir patiekusią ją ant kilimėlio žvakių šviesoje. Ši šventė jam įsiminusi labiau nei bet kokios vaišės prabangiame restorane. Galbūt tokios pamokos atrodo akivaizdžios, bet jas pravartu nuolat prisiminti.

Ar jau atradote džiaugsmą meiliai elgtis su apgailėtinais tironais, varginančiais jus be jokios priežasties? Tonis klausia:

– Jeigu kas nors su jumis elgiasi negražiai, ar jis arba ji būtinai yra blogas žmogus?

Mes sušunkame: „Ne!“

– Žinoma, ne – tiesiog jis siaubingai jaučiasi.

NLP yra milijonai būdų pakeisti prastą savijautą ir prajuokinti žmogų arba padėti jam pasijusti laimingam.

Aš pati vos prieš kelias dienas pakeičiau visai nepažįstamo žmogaus savijautą. Moteris įvirto į metro tiesiog prastai nusiteikusi. Metro buvo grūste prigrūstas, o ji nešėsi daug pirkinių krepšių. Užjaučiamai šyptelėjau.

– Buvau Top Shop , – tarė ji. – Per patį antplūdį. Daugiau niekada to nedarysiu. Dabar turiu grįžti namo ir persirengti vakarėliui, bet po Oksfordo gatvės nuotaika tokia prasta, kad nė nežinau, ar benoriu į šventę. Žinoma, čia dar negausiu atsisėsti.