Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Jis linksmas ir žavus – ar jau sakiau?

Paskui jis ilgai dėsto kai kurias NLP smulkmenas ir pasakoja apie mygtukų tyrimą. Mes turime regos, kinestetinius, uoslės, skonio ir klausos mygtukus. Gal netyčia žinote, kada partneris susijaudina labiau: kai savo geismus pašnibždate į dešinę, ar į kairę ausį? Jam ar jai – kaip ir jums – ne tas pat. Ar jūsų balsas partneriui svarbesnis už vaizdą, o jei taip, ar jam arba jai labiau patinka garsesnė ar tylesnė, aukštesnė ar žemesnė šneka? Ar nuo jūsų balso tembro žmonės murkia, o gal jūs tampote jiems nervus?

Tai vadinama submodalumu – smulkmenos, valdančios emocijas. Ar nemanote, kad smagu vien tyrinėti tokius dalykus?

Tikrai! Mielai visą likusį gyvenimą mokyčiausi, kaip kam nors patikti... Mmmmmm.

Entonis grįžta prie aistros temos.

– Pas mane ateina poros, kai iš jų santykių išsivadėja aistra, ir prašo su jais padirbėti, bet aš tiesiog neturiu laiko dirbti su atskirais žmonėmis. Taigi duodu jiems svarbiausią patarimą...

DABAR ATIDŽIAI KLAUSYKITĖS!

– Kvėpuokite kartu. Darnus kvėpavimas kaip niekas kitas sukuria tarpusavio ryšį. O jeigu norite mylėtis, iš pradžių pusantros valandos kartu pakvėpuokite. Pasiūlau jiems tai porą savaičių išmėginti, o jei nepavyktų, sugrįžti pas mane. Grįžo tik viena pora.

Mokydamasi apie tantrinį seksą, sužinojau, kad moteris turėtų vadovauti alsavimui, o vyras prisiderinti. Bet, manau, jei esate pradedantieji, moteris turėtų pamėginti prisiderinti prie vyro. Šiaip ar taip, eksperimentuoti malonu. Na, argi nesidžiaugiate nusipirkę šią knygą? Po galais – vien už šį patarimą verta sumokėti visą kainą.

Tik pamanykite, vyras jums duoda patį geriausią patarimą, kaip pasiekti didesnio artumo. Kodėl gi daugiau vyrų neišmoksta būdų ir neišsiugdo gebėjimų pripildyti moterų gyvenimą meilės ir džiaugsmo? Ne dėl to, kad „privalo“, o todėl, kad tai smagu? Ir kodėl to nepadaro daugiau moterų? Entonis papasakoja gražią istoriją apie tai, kaip pas jį atėjo vyras ir pasiskundė, kad jį palieka žmona. „Aš jai nieko nepadariau“, – prisipažino jis Entoniui, bet nesuprato, kodėl žmona išeina. Cha cha.

Entonis įsibėgėjo, dabar jis mus ragina kelti kartelę visose gyvenimo srityse.

– Kas iš to, kad gyvenime jums gerai sekasi? Tikiuosi, dauguma jūsų, jei turite vaikų, esate „geri“ tėvai. Jei esate geri tėvai, didelė tikimybė, kad, sulaukę paauglystės, jūsų vaikai ims vartoti narkotikus. Jeigu esate prasti tėvai, jiems kils rūpesčių su teisėsauga. Spėju, dauguma siekiate tobulumo, bet ar pastebėjote, kad net ir to nebegana? Kažkas pakėlė reikalavimus – taigi dabar tobulumo maža. Būtina tapti išskirtiniam.

O Dievulėliau, tai tikra tiesa.

– Bet aš pavargau, – sakysite.

Jis ir vėl skaito mintis.

– Kai atrodo, kad nebėra jėgų, turite jų surasti. Parkritote? Stokitės. Nenurimkite. Kelkite reikalavimus. Nuo šios akimirkos mes tapsime išskirtiniai.

Žiūriu į 8000 nepažįstamų žmonių aplink save, įkvėptų tapti išskirtiniais visose gyvenimo srityse. Žiūriu į juos su nauju susižavėjimu. Paskui peršoku į neigiamą pusę ir staiga imu nekęsti padėties Jungtinėje Karalystėje. Šį savaitgalį čia susirinko kuklūs žmonės, pripažįstantys, kad jiems stinga įkvėpimo. Daugelis mano pažįstamų Londono žiniasklaidos atstovų nė už ką nepasirodytų tokioje vietoje. Tie, kurie daug pasiekė, nieku gyvu neateitų išmokti ko nors nauja. Vis dėlto daugelis tų ciniškų žmonių nėra laimingi. Labai mažai kas siekia būti išskirtinis, labai mažai kas džiaugiasi tarpusavio santykiais ir aistra; keista, jie net neturi tokio tikslo.

Prieš porą savaičių mudvi su Emilija šnekėjomės apie laimingas šeimas, ir ji atsainiai pareiškė, kad tokio dalyko nėra.

– Nešnekėk nesąmonių, – atkirtau. – Žinoma, yra laimingų šeimų. Milijonai.

– Ne, nėra.

– Tikrai yra.

– Įvardyk bent vieną.

Karštligiškai naršau po smegeninę, ieškau mums abiem gerai pažįstamų porų. Kiek tik prisimenu, vien išardytos, išsiskyrusios, nesutariančios šeimos. Kai kuriose šeimose paaugliai vartoja narkotikus, mamos – antidepresantus. Pažįstame šeimų, kur vyras nuolat mezga meilės romanus ir visi tai žino, tik ne žmona. Kai kurie Emilijos draugai nekenčia tėvų, kitų tėvai alkoholikai, dar kiti gyvena, kaip vadinu, „apsimestinėse šeimose“, kuriose nebėra tikro džiaugsmo ir aistros, namuose, kur žmonės tiesiog pakenčia vienas kitą, užuot branginę mylimuosius. Tikro smurto neteko matyti, bet didelės meilės – irgi. Tylime.

– Na?

– Nerandu gero laimingos šeimos pavyzdžio tarp mūsų pažįstamų, bet tai nereiškia...

– Taigi aš teisi.

Dažnai prisimindavau šį pokalbį. Vėliau suradau pavyzdžių. Turiu draugę Aną, devynerių ir vienuolikos metų berniukų mamą, dirbančią gal šešiuose darbuose ir vis dėlto vieną vakarą per savaitę savanoriaujančią Vaikų linijoje. Jie su vyru ir abu berniukai labai gerbia ir myli vieni kitus. Būnant su jais man labiausiai krinta į akis, kaip pagarbiai tėvai kalba su vaikais ir, žinoma, kaip sūnūs gerbia tėvus. Niekas nieko neerzina, nebamba ir nerėkia, visi labai užsiėmę, myli ir palaiko vienas kitą. Jei kuris berniukas užsiožiuoja, tėvai su juo elgiasi švelniai ir tvirtai, pasitelkia humorą, ir netrukus jis ataušta. Regis, jiems visada malonu būti kartu. Rimtai.

Pažįstu dar vieną šeimą iš Bristolio: mano draugė Lela ir jos vyras, abu susituokę antrą kartą, gyvenime patyrę sunkumų, labai brangina vienas kitą. Du paaugliai, penkerių ir vienų metų vaikučiai ir trikojis šuo išties pripildo namus džiaugsmo. Man svečiuojantis, vyriausia paauglė dukra apie dvi mažąsias sesutes pasakė: „Aš tokia laiminga, kad jas turiu.“ Žinoma, jie, kaip ir kiekviena šeima, turi rūpesčių, bet šie susiję su išoriniu pasauliu. Taigi prisiminiau dvi šeimas – nors pažįstu šimtus. Keisčiausia, kad visus keturis tėvus įsivaizduoju dalyvaujančius tokiame seminare – pasirengusius apsvarstyti naują informaciją iš bet kokių šaltinių. O nelaimingų šeimų tėvai ir beaistrėse santuokose įstrigę sutuoktiniai čia nesirodo. Jie tariasi viską išmaną geriausiai. Arba nusprendė, kad išeities nėra, kad jie – aplinkybių auka.

Taigi – ar jūs su jais, ar su manimi ir Toniu? Ar kas nors norėtų tapti išskirtinis?

Po pertraukos vėl kimbame į darbą. Robinsas praneša, kad tuoj atliksime sunkiausią seminaro pratimą. Jis sukūrė metodą, grįstą Ebinizerio Skrudžo istorija iš Č. Dikenso „Kalėdų giesmės“, ir jį pavadino Dikenso metodu. Tvirtinu, kad Skrudžas buvo mažumėlę įstrigęs. Įsitikinęs, kad turi labai sunkiai dirbti ir kalti pinigus, jis biure atsirasdavo anksčiau už kitus, o išeidavo paskutinis. Jis neturėjo draugų ir rūpinosi tik savimi. Taip klostėsi tol, kol jo namuose, kaip sako Entonis, pasirodė trys neuroasociatyvinio sąlygojimo specialistai.

Dvasios Skrudžui atskleidžiama, kokie padariniai laukia, jei jis laikysis savo įsitikinimų, ir kas nutiktų juos pakeitus. Jos sukuria tai, ką Robinsas vadina „svertu“. Jos neaiškina Skrudžui, ką jis „galėtų“ ar „turėtų“ pakeisti, bet parodo, ką jis „privalo“ keisti. Jei prisimenate, pabudęs iš sapno jis laukia nesulaukia, kol taps kitoks – padės žmonėms, pasaulyje kiek tik galės skleis džiaugsmą. Atsigriebs už viską.

Robinsas ketina mūsų gyvenimams sukurti nedidelį svertą – oi. Nelinksma žvelgti į įsišaknijusius, gyvenimą griaunančius savo įsitikinimus. Regis, daugelis tvirtai tikime, kad esame negeri, neverti meilės, meilė sukelia tik skausmą arba niekada negausime to, ko labiausiai trokštame. Patrauklūs žmonės mano, kad jie nepatrauklūs, talentingi netiki savo talentais... galima tęsti be galo. Budistai tai vadina namtok , o Robinsas – mėšlu. Ar jums smagu prisiminti, ką bloga apie save esate pagalvoję?