Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Ir viskas – visą dieną tik patarimai apie sveikatą ir energiją, dar 152 puslapių knyga apie gyvybinę energiją. Keista – ne, įstabu – aš išties nekantrauju grįžti ir pradėti. Surasti alpinizmo įrangą ir išlipti iš duobės.

Žinau, ką jūs, skeptikai, manote. Jūs spėliojate: „Ar padėjo? Kiek ištvėrei? Ar nenusibodo?“ Na, dabar, kai rašau, po seminaro praėjo devynios dienos. Man nusišypsojo laimė turėti dukrą, kuri pasiūlius: „Pusryčiams valgysiu garuose virtus šparaginius kopūstus su citrinų sultimis ir alyvuogių aliejumi – gal norėtum ir tu?“, su džiaugsmu atsako: „Taip, labai.“ Tai neįprasta. Žinau. Šiuose namuose visada buvo mėgstamas „triušių maistas“: daug žalumynų, salotų, špinatų, lapinių kopūstų, kopūstų ir panašių dalykų. Taigi aš niekam neprimečiau naujos trenktos dietos, tik ėmiau pirkti daug daugiau žalių daržovių ir jas valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei.

Robinso receptuose apstu avokadų. Aš juos be galo mėgstu, bet niekada daug nevalgydavau, nes maniau, kad juose per daug riebalų. Pagal šią mitybos sistemą avokadų riebalai yra naudingi. Leidžiama valgyti humusą, tabulę, falafelius ir pasakiškas sriubas; tai labai gardu. Vieną dieną patyriau kai ką nepaprasta. Keliavau į Bristolį ir šiek tiek per anksti atvykau į stotį. Dešimt metų į traukinį lipu su kava ir raguoliu, bet šįkart Padingtono stotyje radau kioskelį, prekiaujantį šviežia sriuba! Nuostabu, tiesa? Be to, nustebau supratusi, kad ji skanesnė už kavą. Pusryčiams jau buvau sukirtusi kalną žalių salotų. Taigi, atmetusi visus nenaudingus produktus, valgau kur kas sveikiau nei kada nors anksčiau.

Kviečių želmenų sultys man nepatinka (Robinsas jų siūlo išgerti kasdien po penkiasdešimt gramų), bet jeigu jas užsigeri šviežiomis apelsinų sultimis, nepykina. Ragavote? Tai pats šlykščiausias gėrimas. Tikrai, tikrai klaikus. Pasirodo, jis stebuklingas: iš 102 žemėje esančių mineralų kviečiai įsiurbia 92, ką jau kalbėti apie vitaminus, aminorūgštis, fermentus ir chlorofilą. Vis dar jų nemėgstu, bet stengiuosi kuo dažniau gerti. Vartoju acidofilines bakterijas – tai tikras stebuklas. Norite sužinoti, ką reiškia reguliariai tuštintis? Na, to nepaaiškinsi – tiesiog išmėginkite. Bakterijos turi būti šviežios ir laikomos šaldytuve. Nelaikomos šaldytuve jos netikros. Keliaukite į sveiko maisto krautuvę, o ne į vaistinę. Nepakeičiamųjų riebalų rūgščių dar neįsigijau, bet ruošiuosi. Dar norėjau paklausti, ar kasdien geriate kokybiškas multivitaminų tabletes, o jei ne, kodėl? Negi tikrai manote, kad tobulai maitinatės? Eikite nusipirkti vitaminų ir prisidėkite prie mūsų programos.

Dabar man lengviau anksti keltis, lengviau dirbti. Pradėjau kasdien groti pianinu ir daryti jogą. Vieną rytą netgi atsikėliau pusę aštuonių ir išėjau į parką pasivažinėti riedučiais. Man tai neįprasta. Paskambinau draugams, su kuriais nešnekėjau šimtą metų. Daug šoku, duše dainuoju ir varau dukrą iš proto.

– Atleisk, perspėjau, kad po kursų kelias savaites galiu būti nepakenčiama.

– Taip, bet ar būtina septintą ryto dainuoti duše? Ar negalima pianinu pagroti po pusės devynių? – aimanuoja ji man pjaustant špinatus.

Vis dėlto, nors ji dedasi širstanti, įtariu, kad tokia aš jai patinku. Kai grįžusi iš Bristolio pamačiau, kokia ji nusiminusi, kad išvyko draugas, pasiūliau:

– Gal nori kur nors nueiti?

– Ką?

– Dar tik pusė devynių – spėtume į devintos valandos filmą. Ką norėtum pasižiūrėti?

– Na, juk tu ką tik grįžai. Negi nepavargai?

Iš tiesų nė truputėlio nesijaučiau pavargusi, nors daugiau nei 12 valandų dirbau be pertraukos. Taigi mes išėjome. Kitą rytą nuėjau pas draugą padėti tvarkytis namus, ir mes 12 valandų triūsėme, padarę tik 30 minučių pietų pertrauką. Jis nusikamavo, o aš ne, nors grįžau namo tik pirmą nakties. Taigi – kol kas – viskas sekasi kuo puikiausiai. Galbūt tai išblės, bet nesu tuo tikra. Robinsas daug sykių kartojo: „Gyvenimas niekada nebebus toks pats.“

Turbūt paklausite, kas toliau. Išsiropščiau iš duobės, prisimaukiau kviečių želmenų sulčių, tikiu tik gerumu ir jaučiu pagundą lėkti keliu kaip Tigrė ir padėti kiekvienam sutiktam žmogui, nors gal jam visai nereikia mano pagalbos. Taigi dabar man reikia šiek tiek naujos išminties. Yra senų būdų jos įgyti. Išmokau, kaip svarbu judėti ir šokinėti. Dabar teks mokytis ramybės.

* Moters piene yra tik 2 procentai baltymų.

1 Angl. fear – Fantasy Expectation Appearing Real. (Čia ir toliau – vert. past.)

2 Angl. Fuck Everything And Run.

3 Vienas garsiausių britų komikų, XX a. britų komedijos tėvas.

4 Amerikietis gydytojas, socialinis veikėjas, klounas ir rašytojas.

Trečias elementas – medis

Sielos namai – sprendimų kontrolė –

aušra – naujas augimas – strategija –

gyvenimo kryptis – akys

Ramybė – dešimt tylos dienų

Dieną prieš išvykstant atsiunčiama programa. Ta pati kiekvienai dienai.

4.00 Ryto varpas

4.30–6.30 Meditacija salėje arba savo kambaryje

6.30–8.00 Pusryčių pertrauka

8.00–9.00 Grupės meditacija salėje

9.00–11.00 Meditacija salėje arba savo kambaryje, kaip nurodo mokytojas

11.00–12.00 Pietų pertrauka

12.00–13.00 Poilsis ir pokalbis su mokytoju

13.00–14.30 Meditacija salėje arba savo kambaryje

14.30–15.30 Grupės meditacija salėje

15.30–17.00 Meditacija salėje arba savo kambaryje, kaip nurodo mokytojas

17.00–18.00 Arbatos pertrauka

18.00–19.00 Grupės meditacija salėje

19.00–20.15 Mokytojo paskaita salėje

20.15–21.00 Grupės meditacija salėje

21.00–21.30 Atsakymai į klausimus salėje

21.30 Grįžimas į kambarį; išjungiamos šviesos

Kažkodėl nusprendžiau, kad tai geras sumanymas – bet dabar, žiūrėdama į programą, niekaip neprisimenu, kodėl man taip atrodė.

Buvo pranešta, kad per kursus raginama kuo mažiau judėti. Tai vipasanos metodas, ir aš jį pasirinkau, nes kursus praėjęs draugas pasakė, jog „tai ne juokai“. Papasakojo, kad taip ilgai sėdint net silpna darosi nuo skausmo. Viena draugė pasigyrė per šiuos kursus pirmą kartą „išėjusi iš kūno“ – ji mano, kad taip įvyko dėl karštligiško troškimo pabėgti nuo skausmo. Dar net nenuvykau, o širdyje jau maištauju. „Kodėl blogai judėti?“ Entonis Robinsas tvirtina, kad judėjimas svarbus proto ir kūno sveikatai. Aš myliu Entonį Robinsą... ir norėčiau su juo pasimylėti. Tai bent pajudėčiau.

Žinoma, lytiniai santykiai draudžiami. Negana to, negalima „liesti nei tos pačios, nei priešingos lyties atstovų“. Kažin kiek erotiškas ar blaškantis yra rankos paspaudimas? Tikėjausi pasisemti įkvėpimo iš lėto, lankstaus medžio augimo, o ne virsti sausa pliauska.

Priedo privalu stengtis neblaškyti kitų ir nesileisti blaškomam. Taigi dešimt dienų negalėsiu nieko prajuokinti. Yra milijonai būdų prajuokinti žmogų neištarus nė žodžio: galvos pakreipimu, antakio kilstelėjimu, šakutės padėjimu. Turėsiu susilaikyti nuo tokių pokštų. Taisyklėse parašyta: „Mokiniai turi puoselėti jausmą, kad dirba vienumoje.“ Puiku. Vienuma. Rašytojai. Man jos išties trūksta.

Jei jau prabilau apie rašytojos darbą, turiu pridurti, kad kursuose draudžiamų turėti daiktų sąraše šalia svaigalų, narkotikų, migdomųjų, raminamųjų, tabako, kompiuterių, televizorių, radijų, grotuvų, fotoaparatų ir kamerų, mobiliųjų telefonų ir pranešimų gaviklių, savo maisto, bet kokių religinių ar dvasinių dalykų yra ir rašymo priemonės. Iš manęs bandoma atimti ir tą medžio gabalėlį, nuo kurio esu priklausoma... pieštuką. Jei mėginsiu kaip rašytoja su jumis pasidalyti šių kursų patirtimi, kaip prisiminsiu visas dešimt dienų? Dažnai užmirštu, kokia šiandien savaitės diena, ką jau kalbėti apie tai, ką veikiau prieš aštuonias dienas. Turėsiu laužyti taisykles. Bus nelengva.