Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

– Man irgi.

Na ir keistų draugų turi žmonės.

Mačiau filmą apie šiuos kursus ir apie tai, kokį poveikį jie daro Indijos kaliniams. Kursuose dalyvauja visas sustiprinto saugumo kalėjimas, ir kaliniai, ir prižiūrėtojai. Pasiekiama nepaprastų rezultatų. Vos per dešimt dienų kaliniai supranta, kad bet kokio priešiškumo šaltinis slypi juose, ir išeina pasiryžę nekenkti jokiai gyvai būtybei, kalbėti tik taiką ir darną skleidžiančius žodžius. Nusprendžiau iškęsti šiek tiek skausmo, kad perimčiu šį mokymą.

Taisyklės šventos, bet, kaip matote, vieną jų laužau. Vogčia įsinešiau rašymo priemonių. Rašyti draudžiama todėl, kad, nors jūsų čia nėra, aš vis tiek su jumis šnekuosi. Net jei pokalbis mažumėlę vienpusis, nesu vienui viena. Daug apie tai mąsčiau. Mano užduotis – nesiblaškyti, susitelkti į kursus ir viskuo pasidalyti su jumis. Jei neturėčiau rašiklio ir popieriaus, nuolat sukčiau galvą, kaip viską prisiminti, tad verčiau jau greitai šį tą brūkštelėti. Vis dėlto tai sunkus sprendimas, nes reikėjo meluoti, o man tai sunku. Įeinant buvau paklausta, ar sutinku su taisyklėmis, ir aš pažadėjau jų visų laikytis, tačiau kosmetinėje įsinešiau draudžiamą užrašų knygelę.

Šie kursai skiriasi nuo kitų panašių, nes juos veda pagyvenęs birmietis ponas Goenka, bet jo paties čia nėra. Kas vakarą per vaizdo grotuvą valandą klausomės jo paskaitų. Metų metus naudojamos tos pačios vaizdajuostės. Tų pačių kalbų klausosi anksčiau minėtų Indijos kalėjimų gyventojai, tad mes netrukus išgirstame radikalių minčių, kad vogti ir meluoti yra blogai, o žudyti ir prievartauti – juo labiau.

Visus garsinius nurodymus, kaip medituoti, irgi iš anksto įrašė Goenka. Salėje yra du mokytojo padėjėjai, bet jie patys nemoko, tik du kartus per dieną atsakinėja į klausimus. Tarp dvyliktos ir pirmos valandos gali užsirašyti į dešimties minučių konsultaciją. Klausimus galima užduoti ir po paskutinės meditacijos devintą valandą, bet tada teks vėliau gultis.

Pirmą dieną man malonu sutelkti dėmesį į kvėpavimą, bet, regis, vienintelė po meditacijos negaliu atsistoti, nes užtirpo kojos. Žinau, turime mokytis prie nieko neprisirišti, bet aš jau prisirišau prie minties apie ramybę. Mano ego negana vien išmokti medituoti – aš noriu medituoti gerai. Argi ne paika?

Vakarop apima neviltis. Užmiegu maždaug kas tris įkvėpimus. Mūsų neragina kvėpuoti tam tikru būdu, tiesiog turime „stebėti, kaip tai vyksta“. Kaip ypatinga malonė mums suteikiamas leidimas kelis kartus įkvėpti giliau nei paprastai, kad išsisklaidytų miegai. Iš tiesų tai nepadeda, giliai kvėpuodama tik dar labiau atsipalaiduoju, bet užmigti neleidžia skausmas. Meditavome septynias su puse valandos; septynias iš jų tikriausiai pramiegojau, gal 15 minučių išlaikiau reikiamą proto ir kūno būseną, o kitas 15 tryniausi paskaudusias kojas.

Antros dienos rytą meditacijų salės priekyje isteriškai pravirksta mergina. Veikiausiai joje slypi neigiama patirtis; pasak mokymo, meditacija „tai iškėlė į paviršių“. Savanoriai padėjėjai švelniai įkalba išeiti ją iš salės. Bemaž pavydžiu jai – aš neturiu tokių stiprių emocijų, galinčių iškilti į paviršių.

Bandau įsivaizduoti, kad iš čia neištrūksiu. Tapau vienuole, ir dabar mano kūnas turi prisitaikyti prie ramaus sėdėjimo, atsikratyti varstančių skausmų ir nebandyti užmigti. Negi tai taip sunku? Antrą valandą po pietų supratusi, kad šiandien begausiu tik obuolį ir kriaušę, imu galvoti apie trupininius sausainius. Mano dėmesys turėtų būti kitur. Susitelk į kvėpavimą. Į kvėpavimą.

Net ir varstoma skausmų galiu užmigti. Kaip tai įmanoma? Nė nenumanau, ką man skauda. Kas gi yra toje kūno dalyje? Kepenys? Inkstai? O gal blužnis? Beje, kokia blužnies funkcija? Galima sakyti, apie savo organus nežinau nieko.

Baigiantis antrai dienai viskas atrodo kvaila. Kaip galiu sutelkti dėmesį į kvėpavimą, jei nerimauju, dėl ko skauda inkstus? Kodėl negalima judėti? Kodėl negalima sėdėti ant kėdės? Ar tai ištvermės bandymas? Tik džiaugiuosi, kad neigiamomis mintimis negaliu užkrėsti kitų. Nesvarbu, patinka tau tai, kas vyksta, ar ne, nesipiktini. Ir dar privalu sutelkti dėmesį į kvėpavimą.

Kursai turi būti rimti, taigi nedera lengvabūdiškai bendrauti, bet man vis tiek pavyksta pralinksminti kitus. Mylimas vyras mane išmokė mūvėti skirtingas kojines, ir tai kaskart sukelia šypseną. Čia, kur visi visada žiūri žemyn, ši gudrybė puikiai veikia. Šįryt, kreivai atsisėdusi ir nuvirtusi nuo meditacijų pagalvėlės, už nugaros išgirdau slopinamą juoką. Bet aš galvoju apie kvėpavimą. Rimtai. Kvėpavimą. Kvėpavimą. Kvėpavimą.

Antras įkvėpimas

(trečia–ketvirta dienos)

Trečią dieną nusprendžiu, kad „pakeleivių“ puslapis organizacijos tinklalapyje yra suktybė. Kaip naudinga, gerai organizuota sistema: dalyviai raginami pavežti vieni kitus arba susirasti, kas juos pavežtų, bet iš tiesų tai dar vienas būdas sutrukdyti išvykti. Bent jau taip man atrodo šįryt 5.03. 4.30–6.30 meditacija – tikra kančia, kūnas tuo metu pripratęs miegoti, bet pasodinamas į varginančią meditacijos padėtį; tai žudo ir protą, ir kūną.

O džiaugsme, šiandien mums liepta mąstyti ne tik apie kvėpavimą, bet ir apie „pojūčius“ šnervėse. Taigi nejudėdamas klausi savęs: „Ar man niežti? Ar šnervės atrodo sausos, drėgnos, pulsuojančios, prakaituojančios ar dar kokios nors?“ Tai keistai smagu. Staiga suvokiu nepaaiškinamą dalyką: viena mano šnervė atrodo didesnė už kitą; pajuntu, kad viršutinė lūpa tarp šnervių šilta arba suima niežulys. Mums patariama nesikasyti, bet abejingai stebėti niežulį, kol jis praeis.

Visa tai būtų malonu, jei ne iš skausmo klykiantys inkstai. Kažin ar inkstams gali pakenkti susilaikymas nuo kavos? Kai galiausiai gauname progą užduoti klausimus, pasiskundžiu dėl skausmo ir pasisakau nesuprantanti, ką ir kodėl man skauda.

Mokytojo padėjėja Frančeska Barnes, daug metų praktikuojanti šį meditacijos metodą, negaunanti atlyginimo už pagalbą šią savaitę, kalba labai tyliai:

– Tiesiog nekreipkite dėmesio į skausmą. Jis praeis. Susitelkite į pojūčius nosies srityje.

Jos akyse matau lyg ir kibirkštėlę. Aš spėjau, kad ji taip atsakys, ir ji, regis, tai žinojo. Vėl prasideda meditacija. Iš garsiakalbio aidi pono Goenkos balsas:

– Pradėkite. Pradėkite. Pradėkite ramiu ir tyliu protu. Budria ir dėmesinga sąmone. Visą dėmesį sutelkite į šnervių ir viršutinės lūpos trikampį. Būkite ištvermingi, ir jums pasiseks. Tikrai pasiseks.

Įsivaizduoju masinius žudikus visoje Indijoje, besiklausančius šių žodžių ir pasirengusius nukreipti dėmesį į viršutinės lūpos pojūčius. Per dviejų valandų meditaciją man pavyksta tai daryti penkias minutes, kitu laiku galvoju apie inkstus arba miegu.

Trečią dieną per arbatos pertrauką ryžtingai sutinku vienos dalyvės žvilgsnį. Atvykusios mes, merginos, prieš paskelbiant „Didžiąją Tylą“ galėjome porą valandų paplepėti. Mergaitės dažniausiai pliurpia apie berniukus, taigi vienai jų, vardu Džo, papasakojau, kad šią savaitę mane veikiausiai blaškys mintys apie vakarykštį pasimatymą.

Ak, jums dar nepasakojau? Apie karštą savo pasimatymą? Na, pernai per konferenciją skaičiau pranešimą. Buvo ir kitas pranešėjas, daugiau nei metro aštuoniasdešimties ūgio jamaikietis, gražus, nors griūk negyvas, nuoširdžiai besirūpinantis vargšais, pagal specialybę kovojantis su gatvės nusikaltėliais, nepaprastai charizmatiškas. Po konferencijos priėjau prie jo ir paklausiau, ar nenorėtų išgirsti atsiliepimo apie savo pristatymą. Jis kukliai patvirtino norintis, ir aš pabučiavau jam į skruostą. Žinau – aš tikra drovuolė.